"...Baisiai blogai jaučiuosi, temperatūra virš 40 laipsnių. Naktimis niekaip užmigti negaliu. Kenčiu skausmą..."
"Neseniai darė vieną operaciją. O dėl ko ją darė? Aš pats nežinau..."
"...Gerai, kol kojas pavelku, o vienas lietuvis susirgo, tai niekas nežiūri, kitas liko tik viena akimi..."
"Susirgau plaučių uždegimu. Bet niekas į mane nekreipė nė menkiausio dėmesio, tedavė tik tablečių nuo karščio. Sanitariniame punkte nebuvo net stetoskopo. Blaškomas aukštos temperatūros, prašiausi į ligoninę, tačiau niekas nė klausyti nenorėjo..."
"Eduardas skundėsi bloga sveikata savo vadovybei, net keletą kartų buvo nualpęs, vis tiek buvo varomas į darbą ir kaltinamas "sabotavimu"...
"Jeronimui karinio dalinio gydytojas operuodamas jam šunvotę užkrėtė kraują, po dviejų dienų gyvybė užgeso..."
"Saulius gydėsi neurologiniame skyriuje, negalėjo apsiauti batų, skundėsi skausmais nugaroje, tačiau dar komisariate į ligas neatsižvelgė. Dalinyje sveikata pablogėjo, gydytojai nekreipė dėmesio, neguldė tyrimams, tik pakeitė jam darbą..."
"Ligoniai kareiviai prakeikė dalinio gydytojus ir sakė: tėvai turėtų reikalauti, kad juos nubaustų".
Tik kelios eilutės iš laiškų, rašytos lietuvių kareivių, grįžusių į Lietuvą cinkuotuose karstuose, rodo, jog komisariatuose nebuvo atsižvelgta į ligos istoriją, dėl ko liga stiprėjo, o ir daliniuose nebuvo tinkamos medicininės priežiūros, grįždavo kareiviai suluošinti, apšvitinti, patyrę psichologines traumas, išprotėję. "Lietuvos ryto" žurnalistas R.Valatka prisimena: "Buvau sportuojantis žmogus, žaisdavau futbolą, krepšinį, Pedagoginiame institute manęs nepriėmė į pagrindinę fizinio lavinimo grupę - per silpnos akys. Formuoja būrį į Jakutiją, vėl dėl silpnų akių važiuoti neleidžia. O kariuomenei buvau pripažintas puikiausiai tinkamas, tarnavau. Kartu tarnavęs vaikinukas bėgti negalėdavo - nešdavom". Kaip suprasti tokį dalyką?
"Buvo kvailybių. Neužteko jaunimo užpildyti dalinius, imdavo ir tuos, kuriems nepriklausė tarnauti. Kas susiję su sveikata - viską tvarko medicinos komisijos. Joms nekliudom. Pasirašo rajono vyriausiasis gydytojas. Mes kartais respublikinėje komisijoje tikrinam tik atleistus dėl sveikatos būklės", - kalbėjo Lietuvos karo komisaras pulkininkas Algimantas Visockis 1989-aisiais, kai jau buvo įkurta organizacija "Ženeva-49" - ginti atsisakiusius eiti kariuomenėn.
Kodėl buvo išbraukiamos poliklinikų gydytojų išvados, dingdavo ligos kortelės? Turbūt komisija turėjo tam tikrą procentą praleisti? Ir kaip galima kvalifikuotai apžiūrėti per porą valandų 60 žmonių?

"Būtinosios karinės tarnybos karių sveikata išsaugojama, laikantis sanitarinių-higieninių normų ir pravedant profilaktines bei priešepidemines priemones, taip pat pastovią medicininę kontrolę", - sakoma SSRS Ginkluotųjų pajėgų Įstatuose. Taip pat kiekvienas karinę prievolę atliekantis karys privalo griežtai laikytis asmeninės ir bendros higienos, kiekvieną dieną grūdinti savo organizmą. Šaltu metų laiku ypač didelę reikšmę turi priemonės saugant karius nuo šalčio, per karščius - nuo organizmo perkaitimo, saulės smūgių.
Asmeninei higienai priklauso:
- rytinis prausimasis, valant dantis, ir kūno apsitrynimas iki juosmens šaltu vandeniu;
- rankų plovimas prieš valgį kasdien;
- prausimasis prieš miegą, dantų valymas ir kojų plovimas;
- laiku skusti barzdą, kirpti nagus ir plaukus;
- reguliariai praustis vonioje keičiant apatinius rūbus ir lovos patalynę;
- visuomet laikyti švarią aprangą, apavą ir patalynę.
Bendroms higienos taisyklėms priskiriamas švaros palaikymas miegamuosiuose, tualetuose ir kituose bendro naudojimo kambariuose; reguliarus patalpų vėdinimas, švaros palaikymas visuomeninėse patalpose ir už pulko teritorijos.
Būtinosios karinės tarnybos kariai - kareiviai, jūreiviai, seržantai, vyr. seržantai, kursantai - trumpai kerpami.
Atvykę į pulką nauji šauktiniai 14 parų būna atskiroje patalpoje: mediciniškai patikrinami, skiepijami, duodama apranga, apavas; organizuojami kariniai ir politinformatiniai užsiėmimai.
Pulko vado įsakymu paskiriamas karininkas ir jam padėti reikalingi praporščikai, seržantai ir kariai.
Šauktinių asmeniniai daiktai (apatiniai rūbai, avalynė, apranga) sutvarkomi, supakuojami ir išsiunčiami pašto siunta nurodytu adresu.
Jei būtina, kareiviai kurį laiką apgyvendinami izoliatoriuje, kad juos būtų galima stebėti ir gydyti.

Būtinosios karinės tarnybos šauktinis neturi slėpti savo ligos. Susirgęs jis privalo nedelsdamas pranešti tiesioginiam viršininkui ir, gavęs leidimą, kreiptis medicininės pagalbos į pulko medicinos punktą.
Apžiūrėjus gydytojui (felčeriui), priklausomai nuo ligos, susirgę kareiviai nukreipiami į pulko medicinos punktą, ligoninę, esančią ne dalinyje, arba jam skiriamas ambolatorinis gydymas.
Leidimą nedalyvauti tarnybiniuose užsiėmimuose kariui-ligoniui duoda padalinio arba dalinio vadas, priklausomai nuo gydytojo (felčerio) išvados.
Būtinosios karinės tarnybos karį nukreipti į gydytojų komisiją gali tik pulko vadas, pulko medicininės tarnybos viršininkui nusprendus. Tokios buvo numatytos SSRS konstitucinės karių sveikatos apsaugos garantijos, įrašytos Statute, taip buvo laiduojama medicininė pagalba bei paslauga jam susirgus.
Karo medicinos tarnyba - uždaroji karių sveikatos priežiūros įstaiga, kuri karių sveikatos priežiūrą įgyvendino per savo padalinius. Karo medicinos sistema privalėjo užtikrinti kario sveikatą, būtiną tarnybai atlikti.
Iš sovietų armijos, ypač brežneviniam laikotarpiui prasidėjus, kasdien ateidavo vis daugiau blogų žinių.

Neužteko jaunimo užpildyti dalinius, imdavo ir tuos, kuriems nepriklausė tarnauti dėl sveikatos problemų.
Alvydas Matakas nuo karinės prievolės nebuvo atleistas, nors, artėjant šaukimui, Kauno miesto Požėlos rajono kariniam komisariatui buvo pranešta, kad jis yra psichoneurologijos dispanserio įskaitoje, serga epilepsija. Jo gyvybė buvo palaikoma vaistais (kasdien po 6 tabletes), kuriuos gaudavo nemokamai. Dar Kauno 24-ojoje vidurinėje mokykloje pedagogai pastebėjo, kad jis neišlaiko pamokų įtampos ir pasiuntė į Kauno 2-osios ligoninės Nervų skyrių, kur buvo nustatyta epilepsija ir paskirta mokytis namie.
Artėjant prisirašymo kariniame komisariate terminui, Kauno miesto Požėlos rajono kariniam komisariatui buvo raštu pranešta, kad A.Matakas įrašytas psichoneurologijos dispanserio įskaitoje (registracijos įrašas 1925-1926, Nr. 598 - epilepsija). Karinis komisariatas paguldė A.Mataką į miesto 2-ąją ligoninę ištirti, ir 1982 m. lapkričio 18 d. komisija pagal 2 B st. pripažino A.Mataką kaip karinei tarnybai netinkamą. Apie tai, tos pačios datos aktas Nr. 215 su neuropatologo bei psichiatro išvada buvo įteiktas Naujokų šaukimo komisijos pirmininkui - majorui Kaupaičiui.
Nepaisant šių dokumentų, 1982 m. gruodžio 2 d. A.Matakui buvo įteiktas šaukimas gruodžio 3 dieną 6 valandą prisistatyti į karinį komisariatą. Žinodama apie sūnaus sveikatą ir numanydama, koks pavojus jam gresia, motina Janina Matakienė kreipėsi į Psichoneurologijos dispanserį sužinoti, kodėl pavojingai sergantį sūnų paėmė į sovietų kariuomenę. Dispanserio vedėja paragino skubiai kreiptis į Požėlos rajono karinį komisariatą, kad sūnų sulaikytų nuo karinės tarnybos, nes ligonio sveikata neišlaikys tarnybos režimo.
Nekreipdamas dėmesio į visus dokumentus ir aiškinimus, Kauno m. Požėlos rajono karinis komisariatas A.Matako nuo karinės tarnybos neatleido. Ligonis buvo išsiųstas į Kropotkino karinį dalinį (k/d 1929A) Krasnodaro krašte. Čia jis po mėnesio - 1983 m. sausio 5 d. - mirė nuo epilepsijos priepuolio.
Karinis komisariatas į dalinį atsiuntė apie A.Mataką melagingas žinias, o ligos istorijos visiškai nenusiuntė, - nuslėpė, kad buvo vedęs, žmona - nėščia.
A.Matakas laiškuose tėvams ir žmonai rašė apie savo kasdienes kančias ir kilusį didelį pavojų gyvybei. Vaistų jam nebuvo skirta, nes dalinyje nebuvo bylos apie jo ligą. Kariniam daliniui pareikalavus atsiųsti ligos istoriją, komisariatas į šiuos reikalavimus net nereagavo.
Nors karinis komisaras ir Naujokų šaukimo komisijos pirmininkas gerai žinojo tikrąją A.Matako sveikatos būklę, tačiau jaunuolį tarnybon paėmė, o kariniam daliniui sąmoningai pasiuntė melagingas žinias.

Vytautas Čiulkinys tarnavo Užkarpatės srityje, Vinagradovo mieste. Laiškuose vis skundėsi prasta sveikata. Kai sveikata visiškai pašlijo, Vytautas buvo paguldytas į karo ligoninę. Tėvai parašė laišką Lvovo karo ligoninės vyriausiajam gydytojui ir gavo atsakymą, kad sūnus serga gerklės opa. Kai motina su dukra medike nuvyko, rado Vytautą jau nebepaeinantį. Ligos istorijoje buvo įrašyta: "Raticulo sarkoma". Paklausus, kokių profilaktinių priemonių imtasi gydymui, atsakyta - jokių. Paprašius išleisti Vytautą į namus efektyvesniam gydymui, nesutiko. Netrukus, 1973 metais, V.Čiulkinys mirė.
Lvovo ligoninės išduotoje pažymoje mirties diagnozė - intoksikacija, o ligos istorijoje - "Raticulo sarkoma", kuri yra dažniausia radiacinio spinduliavimo pasekmė.

Vinardas Viknius pašauktas į sovietinę armiją iš Kauno karinio komisariato 1983 m. liepos 2 d., baigęs KKI I kursą, kandidatas į sporto meistrus. Tarnavo Adažiuose, K/D 34469, "3" (Ryga, Latvijos SSR), seržantų mokykloje. Buvo donoras, duodavo kraują (vienkartinė norma - 200 g.). Susirgo ir 1983-ųjų rugsėjo 28 dieną buvo paguldytas į Rygos karo ligoninę dviem mėnesiams. Kraujo tyrimai buvo nuolat klastojami. Komisuotas 1983 m. gruodžio 14 d. po 14 švitinimų. Mirė 1985 m. liepos 30 d. Diagnozė - leukemija (kraujo vėžys).

Šarūnas Urbonavičius iš Panevėžio į sovietų kariuomenę išėjo 1978-ųjų gegužę, o rudenį Kaliningrade baigė dyzelininkų kursus. Po to jam priskyrė karišką mašiną dyzeliui vežioti; dyzelis gamino elektros energiją lokatoriams. Dalinyje buvo 36 vairuotojai-mechanikai-dyzelininkai ir 36 kareiviai operatininkai. Juos vadino "kamikadzėmis", o patį dalinį - mirtininkų daliniu. Gal todėl čia buvo didelė laisvė, net poste kareiviai pasigerdavo.
1979-ųjų rugpjūtį dalinys išvažiavo į pratybas prie jūros. Šarūnas su tarnybos draugu estu išėjo pasivaikščioti. Jiedu nebuvo informuoti, jog po skambučio vaikščioti draudžiama. Karininkai juos apibarė, bet nuramino, kad gyvybei pavojaus nėra, nors gavo po 50 rentgenų. Estas labai greitai buvo išvežtas į ligoninę ir demobilizuotas. Šarūnas lapkričio pradžioje buvo išsiųstas su kitu būriu į užsiėmimus, per kuriuos vėl buvo apšvitintas. Karininkai žinojo, kad negalima siųsti į užsiėmimus, kol organizmas neatsistatęs, tačiau vis tiek išsiuntė. Gal turėjo reikšmės tėvo praeitis (jis buvo politinis kalinys), ar tai, kad Šarūnas buvo nekomjaunuolis? "Jie specialiai mane sudorojo", - guodėsi Šarūnas tėvui.
1980-aisiais, gegužės švenčių išvakarėse, Šarūnas, jau "dembelis", nuėjo į tualetą prieš miegą nusiplauti kojų. Vėliau jis tik atsiminė, kad plovėsi vieną koją, kai nukrito be sąmonės. Kai atsimerkė, jau buvo rytas, jis gulėjo ant grindų, viena koja apauta, kita basa, o aplink stovėję šeši karininkai šaipėsi, kad išprotėjo, turėtų gultis į ligoninę. Gegužės 9-ąją Šarūnas sugrįžo į namus. Visiems, kurie dirbo prie lokatorių, kariniuose bilietuose įrašė, į kokius punktus turėtų kreiptis dėl gydymosi, tik jam ir dar vienam kauniečiui neįrašė ir nieko nepaaiškino. Paleido, ir tiek.
Liga progresavo: sutino veidas, prakiuro ausies būgnelis, suparalyžiuodavo ir atleisdavo kairę kūno pusę. 1983 m. gegužės 22-osios naktį užmigo Šarūnas amžinu miegu. Tuoj į namus prisistatė teismo ekspertai ir pareikalavo karinio bilieto. Skrodimo išvada: "Reumatinis širdies raumenų susirgimas". Tėvai aiškino mirties priežastį, bet ekspertai laikėsi savo: "Turite mirties išvadą ir netrukdykite mums, o kitokių išvadų nebus!" Vėliau apsilankęs "vyrukas" paklausinėjo, už ką Šarūno tėvas Feliksas Urbonavičius buvo teistas, kiek kalėjo. Tai buvo ženklas, kad reikia liautis ieškojus teisybės.
F.Urbonavičius vis ketino važiuoti su priekaištais į dalinį, bet susilaikė, juk turėjo antrą sūnų Laisvūną, 1984-aisiais paimtą į sovietų kariuomenę.

Gimtajame Juodainių kaime Šilalės rajone Stasys Šikšnius buvo vadinamas galiūnu, niekas jo neįveikdavo, o sunkius maišus kaip žaisliukus kilodavo ir širdies buvo geros. 1979 metais išvežė jį rekrūtuosna į tolimą Baškiriją. Grįžęs atostogų, motinai guodėsi: "Aš, mamyte, esu gavęs 95 procentus spindulių. Nebeturiu jėgų... Jau niekada nesukursiu šeimos... Mes kasame slaptus tunelius ir vežame uraną. Už tvoros tą uraną kasa kaliniai, su jais susitikti užginta. Per tris šimtus kilometrų aplink nė gyvos dvasios artyn neprileidžia... Ten galima laikyti žmogų tris mėnesius, o mane jau pralaikė metus". Tarnyboje jis dar išbuvo devynis mėnesius. Ar nematė jo ištinusio kūno karininkai, politrukai, gydytojai? Matė, neišleido - tegu nešasi kasyklų paslaptį į karstą. Mirties liudijime įrašyta: "Aortos aneurizma".

Rimantas Kazakevičius iš Kauno rajono, Raudondvario apylinkės Netonių kaimo išėjo į kariuomenę 1982-ųjų pavasarį. Persirgo kiaulyte ir po komplikacijų viena ausimi neprigirdėjo. Pašauktas į kariuomenę, gydytojui net neištyrus klausos, tarnavo pasieniečių Lesozavodsko mieste. Žuvo 1984 metų vasario 9-ąją. Mirties liudijime įrašyta: "Bendras organizmo sušalimas". Buvo nužudytas, sužalojimai pakaušio srityje, kairysis žandas lyg stora adata perdurtas, rankos per pečius atlaužtos atgal, persuktos kojos, daugybė mėlynių, mušimo žymių.

Eugenijaus Tautvaišo iš Sidabravo (Radviliškio r.) karinė tarnyba Tolimuosiuose Rytuose, Tyndoje, taip pat baigėsi tragiškai. Galėjo viskas būti kitaip, jei karininkai, gydytojai būtų nors kiek buvę žmoniški.
Eugenijus į karinę tarnybą išėjo 1977-ųjų lapkritį laimingas, švytėdamas, nė nenutuokdamas, kas jo laukia. "Man atrodė, kad armija yra kažkas nepaprasta, tačiau dabar pamačiau, kad tai niekas kita, tik žmonių išnaudojimas", - rašė Eugenijus savo mokytojai Valerijai Pranculienei iš Tyndos.
Ramus, kuklus kaimo vaikinas nuo pirmų sovietų armijoje dienų papuolė "senių" globon. Tai negalėjo nepaveikti jo savijautos; atsinaujino sena liga ir pasireikšdavo kas naktį. Tėvai į dalinį siuntė pinigus ir siuntinius, kad sūnus atsipirktų nuo kankintojų. E.Tautvaišo laiškai byloja apie atmosferą, vyravusią dalinyje, apie požiūrį į kareivio sveikatą. Jis rašė: "...Ta prakeikta liga baigia mane iškankinti. Buvau medicinos punkte, tačiau ten pasakė, kad laukia atsakymo ir komisariato. Naktį mane kelia kas valandą, tačiau vis vien nieko iš to neišeina. Seni kareiviai labai pyksta, na, o ką aš galiu padaryti? Sako, jeigu gerai mane apdaužys, tai viskas praeis. Medicinos punkte šaukia, kareiviai pyksta, ir pačiam labai blogai, kai ir dieną taip atsitinka. Jie iš manęs juokiasi, šaiposi ir varo kuo toliau nuo savęs. Aš noriu tik vieno, kad mane paguldytų į ligoninę gydytis arba kad paleistų į namus, nes aš čia galutinai tapsiu ligoniu. Ir dar, gerklė ir ausys mane kankina... čia ilgiau kentėti negaliu vien dėl tos ligos... Dabar liga ima ieškoti jautresnių vietų, nes pradeda dažnai skaudėti inkstus. Dar yra viena bėda, kad mano žaizdos ne gyja, bet pūliuoja. Dešinės rankos nykštys, galima sakyti, kaip ir nebe mano, aš jo visai nelankstau...
Leitenantas galvoja, kad aš tyčia taip darau, kad paleistų į namus, ir nori pripaišyti man dvejus metus dizbato. Čia mane "seniai" arba karininkai pribaigs, nes praporščikas šiandien šnekėjo, kad jeigu būtų karo stovis, tai mane patį pirmą nudėtų..." Pats pulkininkas žadėjo Eugenijų pasiųsiąs gydytis. Tėvai taip pat ne kartą kreipėsi į rajono karinį komisariatą dėl sūnaus sveikatos. O vėliau, jau žuvus Eugenijui, dalinyje buvo kalbama, kad apie jo ligą nežinota, niekas nepranešęs. Eugenijaus mirtis pavadinta savižudybe. Tai atsitiko 1978-ųjų kovo 19 d. neaiškiomis aplinkybėmis. Tėvą, gavusį pranešimą apie sūnaus mirtį, ištiko priepuolis. Tik po savaitės, kai sustiprėjo jėgos, su kaimynu nuvyko į dalinį, bet sūnus jau buvo palaidotas. Vaišėmis, išsiprašė ir karstas buvo atkastas, bet privalėjo užmokėti už geležinį, turėjo pasirašyti, jog sugrįžę jo neatidarys.
Vėl klausimas: kodėl? Lietuvoje karinis komisariatas neleido daryti pakartotinos ekspertizės.

Neįsivaizduojamas kareivio gyvenimas, nesilaikant higienos reikalavimų. Sovietų kariuomenėje pasitaikydavo įvairiausių atvejų. Artūro Ūso, vaikino iš Šakių rajono Panovių kaimo, mirties liudijime įrašyta: "Angina ir pneumonija". A.Ūsas pašauktas į armiją 1980-ųjų spalio 28 dieną. Jis tarnavo prie Chatynės. Vieną lapkričio naktį su kitais tarnybos kareiviais šveitė valgyklą, nes laukta iš Maskvos atvažiuojant "aukštų" viršininkų. Vieni kareiviai šveitė, kiti trynė švitru grindis, treti dažė ir lakavo langus, duris. Artūras su kitais valė sienas acto esencija. Dirbo be pirštinių, plikomis rankomis. Po šios nakties, nemigę, skaudamom rankom, jie gavo dirbti kitus darbus. Artūrui actas išgraužė odą nuo abiejų plaštakų. Vaikinas kentė skausmą. Deja, niekas į tai nekreipė dėmesio. Motinai Onai Ūsienei apsilankius dalinyje, paaiškinta, kad sūnui - angina. Po mėnesio Artūrui pakilo temperatūra, jis buvo išvežtas į ligoninę Minske. Čia vaikinas buvo gydytas nuo anginos, o kai apsižiūrėta, kad yra kraujo užkrėtimas, buvo per vėlu. Artūras mirė 1980 m. gruodžio 18 d., tarnavęs vos tris mėnesius.

Kokias kančias, pažeminimą ištvėrė lietuviai kareiviai, kankinami "senių", kai šie, atstatę peilius, įspaudę galvą į klozetą, prievartaudavo. Ir medikai žinojo... "Auka" būdavo pervedama į kitą dalinį, o prievartautojai nusižiūrėdavo kitą "auką". "Šitos kančios dar baisesnės už Jėzaus Kristaus nukryžiavimą, juk mano sūnui dar reikėjo gyventi ketverius metus, kai grįžo sužalotas, jam atimtas vyriškumas ir polipais užaugus išeinamoji anga. Kai jam visiškai užako išeinamoji anga, sūnus nusiskandino", - pasakojo motina. Tą žinojo medikai, bet jie buvo abejingi kareivių sveikatai, jų orumui. Jaunų žmonių gyvybė buvo lengva ranka nurašoma...

Kaunietį Vitalijų Sadauską išlydėjo artimieji 1984-ųjų gruodį iš Kauno Lenino rajono karinio komisariato, medicininės komisijos pripažintą tinkamu būtinajai karinei tarnybai. Tarnavo vidaus kariuomenės dalinyje Ivanovo mieste. Po metų Vitalijus ėmė skųstis silpnai matąs kaire akimi. Dalinio medikai paskyrė akinius, o kuopos vadas taip padrąsino: "Svarbiausia - stovėti poste, o kad nematai - ne taip svarbu". Apsilankęs pas gydytojus, gaudavo vis tuos pačius patarimus: nešiok akinius, neieškok ligų, neišsisukinėk nuo tarnybinių užduočių... Taip jis sirgo armijoje ne savaitę, ne mėnesį, o visus metus, nesulaukdamas nustatant tikrosios diagnozės nei gydymo. 1986 metų gruodį Vitalijus baigė karinę tarnybą ir grįžo namo. Po metų diagnozuotas kairės akies auglys, 1987-ųjų lapkritį pripažintas II grupės invalidu ir skirta 50 rublių pensija. 1989-ųjų sausį gimė dukra Ievutė, o jau rugpjūčio 23-ąją Vitalijus išėjo Amžinybėn.

Karininkams jokia naujiena, tas būna visuose daliniuose ir dar siaubingiau, tik neatidarykite tos metalinės dėžės (visai ne karsto formos), be paliovos kartodavo ir reikalaudavo. Neretai reikalaudavo patikėti, kad mirties priežastis - savižudybė. Artūro Kovecko mirties liudijime parašyta, kad mirties priežastis - savižudybė. Tarnavo Estijoje (K/D 74907F). 1988 m. kovo 17 d. prie Kingisepos miesto, Dejeve, civilinėje ligoninėje atlikus skrodimą, nerasta jokių smurto žymių. Visos žymės liudijo, kad buvo pakartas iš už nugaros, o rankomis gynėsi nuo virvės. Lengviausia paversti žmogų bepročiu, todėl rajono kariniam komisariatui atėjo iš dalinio prašymas atsiųsti pažymą, jog Artūras ar kuris kitas šeimoje yra sirgęs psichine liga.
Ar galima pasitikėti medikų teisingumu? Talino karinė prokuratūra šiuo atveju nustebino abejingumu žmogaus nelaimei. "Man, motinai, nepareiškė jokios užuojautos, pasakė, kad nesu jokia nukentėjusioji, o apie mano pastabas pasakė, kad jos nekeičia bylos esmės. Pasididžiuodami sakė, kad yra išaiškinę daug tokių bylų", - teigė Zosė Koveckienė iš Kvėdarnos (Šilalės r.). Ir ne tik ji, daugybė susirašinėjimų su karinėmis instancijomis, prokuratūromis, tačiau teisybės kaip nerado, taip nerado.

Sielvartas užgriuvo klaipėdiečių Bojarovų šeimą, kai 1985 m. balandžio 1 d. tarnaudamas VDR (1/p 47560) žuvo jų sūnus Vladislavas Bojarovas, pašauktas į armiją 1983-ųjų spalio 16 dieną. Karinis komisariatas žinojo, kad Vladislavo nesveika širdis, nes, būdamas dešimties metų, sirgo meningitu, dėl ko atsirado komplikacija. Baigęs vidurinę, jis mėgino stoti į aukštąją karinę artilerijos mokyklą, tačiau jam neleido laikyti egzaminų dėl defektų širdies srityje. Černiachovsko karo ligoninės gydytojas patikino, kad Vladislavas karinei tarnybai yra tinkamas. Jį paskyrė į paštininkų brigadą, o kai buvo perkeltas į Vokietijos DR, pervedė į cheminį būrį, kur ėjo skyriaus vado pareigas. 1984-ųjų rugsėjį dėl širdies sunegalavimo Vladislavas buvo paguldytas į dalinio ligoninę, tačiau ir tada rimtai juo nesirūpinta. 1985-ųjų balandžio 2 dieną tėvai gavo telegramą, kad sūnus žuvo, o kitą dieną Klaipėdos komisaras jiems pranešė gavęs telegramą, jog Vladislavas mirė nuo širdies nepakankamumo.
Jeigu V.Bojarovas tikrai mirė dėl širdies nepakankamumo, tai argi dėl to nėra kalta karinė vadovybė, argi nekalti medikai, leidę jį tarnauti armijoje? Diagnozė "Ūminis širdies nepakankamumas. Hipertrofuota širdies dekompensacija. Kairiojo skilvelio stambiažidininė kardiosklerozė", įrašyta mirties liudijime, tarsi byloja, kad nebuvo galima papulti į armiją, pratarnauti pusantrų metų, nuolat žaidžiant futbolą, ir ūmai numirti, tą pačią dieną parašius du laiškus.

Kam galėjo tėvai pasiguosti? "Verkti - ne tas žodis, norisi žvėrimi staugti dėl sūnaus atimto gyvenimo", - guodėsi Danutė Visockienė iš Alytaus. Jos skausmas - tai visų motinų skausmas dėl savo sūnų, kurie paaukojo jaunystę, sveikatą ir gyvybę nežinia už kokią tėvynę, kurie liko nuvertinti, pažeminti, atsižadėti... Valdo Visocko ligos istorijoje buvo įrašyta, kad serga ūmine leukoze, jog "liga įgyta karinės tarnybos metu" ir parvežė jį metaliniame karste 1984 m. gruodžio 30 d. į Lietuvą. Mama D.Visockienė Alytaus kapinėse parinko amžinojo poilsio vietelę, bet Alytaus valdžios atstovė Laukienė pasakė: "Čia negalima, čia veteranams, nusipelniusiems, o jei pastatysite paminklą su kryžiumi, tai nugriausime!" Alytaus komisaras tokios pažymos, kad sūnus žuvo eidamas tarnybines pareigas, kad yra gydytojų išvada, jog mirtis nuo radiacijos, nedavė. Komisaras pasakė, jog duotų tuo atveju, jeigu būtų parašyta, kad susirgo, atlikdamas karinę užduotį. Argi ne pasityčiojimas?
Šių lietuvių kareivėlių likimai byloja apie tautos genocidą. Kas turėjo gelbėti kenčiančius kareivėlius?