 |
|
Šioje kameroje buvo šaudomi kalėjimo kaliniai
|
Genocido aukų muziejuje -
negailestingos ir žiaurios praeities atspindžiai
Didžiulis ir puošnus pastatas, stūksantis Vilniuje,
Gedimino pr.40, priešais Lukiškių aikštę, buvo pastatytas 1899 metais.
Jame įsikūrė Vilniaus apygardos teismas, prokurorinės priežiūros
įstaigos, todėl šis pastatas dažnai buvo vadinamas Teismo rūmais.
Lenkų okupacijos metais čia veikė Vilniaus vaivadijos teismas.1939-aisiais,
Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą, buvo įkurta Vilniaus berniukų
gimnazija. 1940 metais, Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, šį pastatą
perėmė LSSR NKVD Vilniaus valdyba. Vokiečių okupantai čia buvo įkūrę
gestapą ir SD. 1944-aisiais jį vėl perėmė LSSR NKGB. Čia antisovietiniu
pasipriešinimu kaltinami suimti žmonės buvo laikomi tol, kol jiems
sudarydavo bylas. "Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, 1992 m.
spalio 5 d., kultūros ministro D. Kuolio įsakymu, buvo įkurtas Genocido
aukų muziejus. Taigi šiais metais muziejui sukanka dešimt metų.
Jis unikalus tuo, kad vienintelis buvusiose sovietinėse respublikose,
įkurtas buvusiuose KGB rūmuose", - sakė muziejaus direktorius
Eugenijus Peikštenis.
Muziejuje saugomų eksponatų yra daugiau kaip 93 tūkst. Kiekvienais
metais jų vis gausėja. Didžioji eksponatų dalis rasta šiuose rūmuose.
Muziejuje yra saugomi ir kaupiami tokie rinkiniai, kaip: "Ginkluotas
antisovietinis pasipriešinimas", "Lietuvos gyventojai
kalėjimuose ir tremtyje", "Sovietinių represinių žinybų
veikla", "Neginkluotas antisovietinis pasipriešinimas".
Pernai muziejų aplankė apie 17 tūkst. lankytojų. Beveik pusė jų
- užsieniečiai.
Kartu su muziejaus gidu buvusiu partizanu ir šiame kalėjime kalėjusiu
politiniu kaliniu Juozu Aleksiejūnu siaurais laiptais nusileidome
žemyn. Šiais laiptais į kalėjimą atvesdavo suimtuosius, kuriuos
pro nediduką langelį iš savo kabineto akylai stebėdavo budintis
karininkas. Jis paimdavo suimtojo dokumentus, užpildydavo reikalingą
dokumentaciją. Suimtasis tuo laiku dažniausiai būdavo uždaromas
mažytėse (1,6 kv.m.ploto) kamerose, vadinamuose boksuose. Čia suimtieji
praleisdavo ilgas valandas. "Kai mane atvežė į šį kalėjimą
1945 metais ir pastatė į vieną iš šių boksų, tai šios pačios mažiausios
kameros buvo dar mažesnės, - pasakojo partizanas Juozas. - Čia buvo
padarytas suolelis, bet atsisėdus netilpdavo kojos... Taigi tekdavo
stovėti. Atrodydavo, tarsi būtum uždarytas spintoje. Bet svarbiausia
- nežinojai savo likimo, kas gi tavęs laukia..." Paskui suimtuosius
vesdavo į kamerą, kur, nusivilkusius visus drabužius, žmones nuodugniai
apžiūrėdavo, iš kišenių prižiūrėtojas iškraustydavo visus daiktus.
Viską surašydavo. Jeigu rasdavo geresnį daiktą, sakydavo, kad konfiskuojama
valstybės naudai. "Iš čia žmonės išeidavo be sagų, be diržo,
batų raištelių... Kelnes reikėdavo susiimti rankomis, kad nenusmuktų,
ir, atėjus į kamerą, rasti būdą, kaip jas susirišti",- dalijosi
prisiminimais gidas. Po kratos tekdavo eiti į kamerą, kurioje nufotografuodavo
suimtąjį iš priekio ir šono. Vėliau kviesdavo "pagroti pianinu",
t.y. paimdavo pirštų antspaudus.
Sargybos kambaryje eksponuojamos svarstyklės, kuriomis sverdavo
suimtiesiems atnešamus siuntinius, žiūrėdavo, ar neviršija leistinos
normos.
Toliau keliaujame neplačiu koridoriumi, abipus - kameros su sunkiomis
metalinėmis durimis. Koridoriaus grindys anais laikais paprastai
būdavo išklotos plačiu ir storu kilimu. "Kad prižiūrėtojai
vaikščiotų tykiai ir kaliniai negalėtų žinoti, kada prieis pažiūrėti
į kameras pro langelį. Kartais kilimo nebūdavo, tada prižiūrėtojai
avėdavo veltiniais", - aiškino gidas.
Praveriame vienos kameros duris. Pasirodo, nuo1944 iki 1948 metų
šiose kamerose nebuvo jokių lovų ar gultų. Grindys buvo cementinės.
"Tais laikais, kai buvau suimtas, tokio dydžio kameroje tris
- keturias naktis praleidau kartu su kokių dvidešimčia žmonių. 10
valandą vakare būdavo komanda "miegot", pasiklodavom kokį
švarkelį ir atsiguldavom taip, kad visi sutilptume: vieno galva,
kito kojos... Bet kokią vienuoliktą valandą atsidarydavo didysis
langelis: prižiūrėtojas kviesdavo pas tardytojus. Iš jų paprastai
grįždavom pusę šešių ar šeštą ryto. O šeštą valandą gaudavome komandą
keltis. Dienos metu čia galima būdavo stovėt, sėdėt, vaikščiot -
jei yra vietos, bet visą laiką reikėdavo būti atsukus veidą į duris.
Dieną negalima užmerkti akių ir atsiremti prie sienos. Už tai buvo
galima gauti 10 parų karcerio, kuriame žiemą vasarą būdavo šalta,
o ir išrengdavo iki baltinių. Todėl reikėdavo nuolat judėti, kad
nesustingtų kūnas. Maistas parai - stiklinė šalto vandens ir 30
gramų duonos",- sakė partizanas Juozas.
Kamerų kampe stovėdavo metaliniai pusiau nupjauti bakai, skirti
gamtiniams reikalams atlikti. Vėliau jie pakeisti plastmasiniais
indais. Vienoje kameroje, atlikus polichrominius tyrimus, atidengta
net 18 dažų sluoksnių: tiek kartų čia buvo perdažyta kamera. "Paprastai
juk kiekvienas kalinys, nežinodamas, ar liks gyvas, stengdavosi
palikti kažkokį užrašą, nors tai ir buvo draudžiama," - sakė
gidas.
Įdomus faktas, kad buvusieji šeimininkai 1991 metais išeidami šį
kalėjimą naujai perdažė ir paklojo lovas. Dabar galima pamatyti,
kaip atrodė kameros 6-9-ajame dešimtmečiuose. Čia eksponuojami šiame
kalėjime kalėjusio monsinjoro Alfonso Svarinsko dovanoti kalinio
rūbai, kokiais paprastai dėvėjo kaliniai mirtininkai ir ypatingojo
režimo lagerių kaliniai. Kitoje kameroje eksponuojami kalinių ir
tremtinių rankdarbiai, pasiūti ar išsiuvinėti adatom, padarytom
iš žuvies kaulo. Čia ir iš duonos nulipdytas rožinys, meniškai piešti
atvirukai, rašiklis, albumėliai, nuotraukos...
Prieiname baisiausią kalėjimo kamerą: "agresyviems ir pamišusiems
". Ji visiškai izoliuota nuo triukšmo: minkštos lubos, sienos,
grindys... Kiek daug kančių čia patirdavo kankinami kaliniai, ir
niekas jų aimanų negirdėdavo... Suimtųjų valiai ir psichikai palaužti
buvo naudojamos ir psichologinio poveikio priemonės, psichotropinės
medžiagos. "14-oji kamera mano laikais buvo vadinama mirtininkų
kamera. Jie laukdavo, kada juos iš čia išves sušaudyti arba mirties
bausmę pakeis penkiolika metų katorgos",- prisiminimais dalijosi
Juozas Aleksiejūnas.
Pamažu atėjome prie karcerių. Čia grindys budavo apsemtos ledinio
vandens, vidury kameros įtaisytas nedidelis apvalus pakilimas, ant
kurio turėdavo balansuoti žmogus. Jei užsnūsdavo, atsidurdavo vandeny...
Šiame kalėjime buvo kalinti įžymūs partizanų vadai: Adolfas Ramanauskas
- Vanagas ir Jonas Žemaitis - Vytautas. Čia nuosprendžio laukė ir
arkivyskupas Mečislovas Reinys, vyskupas Vincentas Borisevičius,
arkivyskupas Teofilius Matulionis, vyskupas Pranas Ramanauskas.
Praėjusią vasarą vienoje kameroje buvo atidaryta ekspozicija "Dievui
ir tėvynei". Čia apžvelgiamos 1941-ųjų metų represijos, pateikiama
informacija apie Budavonės miškelyje nukankintus kunigus J. Petriką,
V.Balsį ir J. Dabrylą. Archyvinės bylos dokumentai liudija apie
kunigo V.Mažono -Mažonavičiaus suėmimą, jo mirtį Maskvos Butyrkų
kalėjime. Parodėlėje yra duomenų apie kunigus, kurie dalyvavo rezistenciniame
judėjime arba jam talkino. Čia galima pamatyti kunigo J. Stankūno
- Stonio nuotrauką (jis paruošė ir redagavo partizanų memorandumą,
popiežiui Pijui XII, kuriame buvo papasakota apie padėtį Lietuvoje).
Eksponuojama ir reta nuotrauka, fotografuota Intos anglių kasykloje,
kai šv. Mišias laikė monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. Ekspozicijoje
apžvelgiama "Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos" veikla,
minimi kunigai, prisidėję prie jos leidimo. Iki 1953 metų Lietuvoje
iš viso buvo represuoti 362 kunigai.
2000 m. birželio 24 d. buvo atidaryta ekspozicija, įrengta buvusioje
šaudymo kameroje. Apie šios patalpos paskirtį ilgai nebuvo žinoma.
Čia buvo pradėta įrenginėti katilinę, bet darbą teko sustabdyti,
nes buvo gauta informacija iš LR Valstybės saugumo departamento
apie šioje patalpoje vykdomas egzekucijas. Atlikus archeologinius,
architektūrinius, polichrominius ir balistikos tyrimus, informacija
patvirtinta. Čia buvo vykdomos mirties bausmės.
Muziejaus Istorijos skyriaus vadovė, direktoriaus pavaduotoja Virginija
Rudienė ekspozicijoje parodė vyskupo V. Borisevičiaus, majoro V.J.Semaškos,
A.Ramanausko-Vanago suėmimo dokumentus, nuosprendžius. Stende galima
pamatyti nuotraukas tų, kurie čia organizavo ir dalyvavo egzekucijose.
Nuosprendžių įvykdymu rūpinosi vadinamasis "A" skyrius.
Neretai budelio pareigas atlikdavo ir pats kalėjimo viršininkas
V.Dolgirevas. Daugiausia žmonių (net 45) čia buvo sušaudyta 1945
m. kovo 21d. Eksponuojamas A. Ramanausko sušaudymo aktas. Įrengus
stiklines šaudymo kameros grindis, matyti ir Tuskulėnų masinėje
kapavietėje archeologų surasti daiktai: akiniai, buteliukai, dėžutė...
Sienoje - kulkų žymės... Tai kraupi sovietinių laikų tikrovė, taip
kruopščiai slėpta nuo visuomenės.
Muziejaus direktorius E. Peikštenis sakė, kad buvusios šaudymo kameros
atidarymas yra pirmoji naujos ekspozicijos dalis. Jau padarytas
visų muziejaus patalpų techninis projektas. Dėl lėšų stygiaus šis
projektas dar tik pradėtas įgyvendinti. 2002-aisiais metais numatyta
baigti įrengti modernią muziejaus rinkinių saugyklą ir naują ekspozicijų
patalpą, kur lankytojai galės susipažinti su Lietuvos okupacijos
raida 1939 - 1941 metais, NKVD - KGB struktūra bei atkurtu kalėjimo
viršininko pavaduotojo kabineto interjeru. Vėliau 3-ajame aukšte
bus atkurtas tardytojo kabinetas, 2-ajame - telefonų pasiklausymo
ir kitos ekspozicijos. 2001 metais muziejui perduota dalis Lietuvos
ypatingajam archyvui priklausiusių patalpų pusrūsyje. Tos patalpos
remontuojamos. Muziejaus direktorius mano, kad bus įrengtos kalėjimo
ekspozicijos ir lankytojai supažindinti su senesniojo laikotarpio
kalėjimo kameromis.
Audronė Gelžinienė
|