Antanas buvo trečiasis ir paskutinysis Petro ir Domicelės Kmieliauskų šeimoje gimęs vaikas. Dvynukai - sesuo Vlada ir brolis Jeronimas už jį buvo ketveriais metais vyresni. "Jiedu būdavo neperskiriami žaidimų draugai, o aš dažniausiai vienas", - prisimena savo vaikystę dailininkas. Vienam niekas netrukdė stebėti vabzdžių, paukščių, augalų gyvenimo. Ir buvęs jis neapsakomai įdomus. Einant miegoti gėlės žiedas dar užsiskleidęs, bet rytą jis jau veriasi, o paglosčius pirmiesiems saulės spinduliams, jis ima skleistis, pasirodo tik jam vienam būdingos spalvos ir formos - akyse įvyksta gamtos stebuklas. Tik žiūrėk ir gėrėkis! O tvenkinio žuvyčių gyvenimas! O bitės, skubančios į avilį! O sode vykstančios permainos, kai pavasarį baltais žiedais pasipuošusios obelys per vasarą užaugina raudonus, geltonus, žalius obuolius ir rudenį jau sulinksta nuo jų naštos. Daug vaiko akimis matytų vaizdų atgyja kuriant, užfiksuojama freskose ir paveiksluose.
Stebėti gamtos paslapčių knygą, tarsi padėtą ant didžiulio Kūrėjo delno gimtajame Olendernės kaime (Butrimonių parapija), iki valiai nebuvo laiko. Už stalo sėsdavo daug valgytojų - be jų, trijų vaikų, tėvo tėvai Ieva ir Antanas, motinos mama Petronėlė, tėvo brolis Nikodemas, motina ir tik vienintelis nepavargstantis darbininkas tėvas. Vos prakutę vaikai tapo tėvo pagalbininkais. Sudėjus tėvo ir senelio žemes, susidarė 18 ha. Žemė buvo mylima ir vertinama; tėvas suko galvą, kaip tvarkytis, kad ji duotų kuo daugiau naudos. Užveistas sodas, bitynas, užtvenkti tvenkiniai, juose plaukiojo karpiai ir lynai, dalis žemės užsodinta mišku. Tėvas turėjo kalvę, daug įrankių. Jis taikliai šaudė, mėgo medžioti, sau ir kaimynams dirbdindavo šautuvus. Tai buvo be galo darbštus ir ištvermingas žmogus, galėjęs net po tris paras dirbti be poilsio.
Kiekvienas suaugęs šeimos narys turėjo savo gyvenimo nepakartojamą patirtį, mielai ja dalydavosi su vaikaičiais. Seneliai pasakodavo apie carizmo priespaudą, baudžiavą, sukilimus, knygnešius. Tėvas, Nepriklausomos Lietuvos puskarininkis, prisimindavo, kaip jam sekėsi tarnauti jau savo valstybės kariuomenėje. Mama audė juostas, pati dažydavo siūlus. Dėdė Nikodemas labai gražiai piešė. Po jo ankstyvos mirties likęs piešinių albumas ilgai žavėjo brolio vaikus. Buvo prenumeruojami "Pranciškonų pasaulis", "Žvaigždė", iliustruoti garsiausių pasaulio dailininkų kūrinių reprodukcijomis. Kaip ir kiti kaimo žmonės, Kmieliauskai sekmadieniais skubėdavo į Butrimonių bažnyčią, esančią tik už pusantro kilometro. Namie taip pat buvo meldžiamasi, senelis mėgo giedoti psalmes.
Prasidėjus karui, viskas apsivertė aukštyn kojomis: išbadėję rusų belaisviai, žydų žudynės, trėmimai, prievartinė kolektyvizacija, partizanų kova, kurią visi rėmė pagal išgales. "Per atostogas esu piešęs partizanų laikraščiams... Pamenu nužudytus ir Butrimonių aikštėje išguldytus partizanus: pasityčiojimui juos išrengdavo, būdavo, kad dar leisgyvius kareiviai spardydavo. Mokiniams per fizinio lavinimo pamokas netoli mokyklos (čia pat buvo kalėjimas) liepdavę užkasinėti sumestus į duobes partizanų kūnus", - tokie autentiški dailininko prisiminimai iš karo ir pokario meto.
Visi trys Kmieliauskų vaikai panoro būti dailininkais, jie baigė Dailės institutą (dabar Dailės akademija).

Diplominiam darbui A. Kmieliauskas pasirinko teminę "Artojo" kompoziciją, norėjo pavaizduoti tai, kas artima širdžiai: tėviškės laukus, juose su meile dirbantį žmogų, mergaitę, atnešusią pusryčius. Šis darbas uždraustas - įžiūrėtas nenoras stoti į kolchozus. Teko pasirinkti portretus.
1957 metais labai gerais pažymiais baigė Dailės institutą. Pagal anuometinę tvarką A.Kmieliauskas buvo priimtas į Dailininkų sąjungos tapybos sekciją kandidatu. Institute buvo laisvas dėstytojo etatas, bet Antano nepriėmė, nes buvo nekomjaunuolis. Iškilo dilema: kaip gyventi, ką kurti "Dviprasmišką situaciją jautėme ir kūryboje, supratome, kad jeigu darai tai, kas svarbu, bet oficialiai nepriimtina, užsitrauki nemalonę, o jeigu tai, ko reikalaujama, nors tau svetima, esi ramus dėl ateities", - rašo dailininkas.
Jis pasirinko tai, kas buvo svarbu ne tik jam, bet ir Lietuvai, jos žmonėms. Kaip tyčia tuo metu Šv. Mikalojaus bažnyčios tuometis klebonas kun. Česlovas Krivaitis (dabar monsinjoras) trims jauniems dailininkams pasiūlė sukurti paminklą buvusiam šios bažnyčios klebonui Kristupui Čibirui, žuvusiam nuo rusų bombų. Adomas Matuliauskas Paberžėj surado didelį akmenį, nupirko už klebono Č.Krivaičio duotus pinigus. Vytautą Šerį kažkas atkalbėjo: paminklui reikėsią daug pinigų, specialių įrankių, taigi vargu ar bus įmanoma pabaigti tai, ką pradėjai, ir jis atsisakė. A.Kmieliauskas prisimena: "Likau vienas. Jaučiau, kad labai negerai būti skolingam. Pasiryžau, nors nebuvau matęs, kaip kala akmenis. Nuėjau prie Žaliojo tilto tuomet buvo ten kalami akmenys. Pažiūrėjau, iš darbininkų nusipirkau kaltų. Kalu, kalu - jokios žymės. Tuos kaltus parvežiau tėvui, jis juos užgrūdino. Tuomet jau sekėsi neblogai. Pozavo iš sovietų lagerių grįžęs Kazimieras Skebėra".
1959 metais Šv. Mikalojaus bažnyčios šventoriuje atsirado skulptūra: stambus, atletiškas vyras eina prieš vėją. Jo veidas mąslus ir susirūpinęs, o rankose - kūdikis. Kūdikio veidelis linksmas, atviras gyvenimui. Mums, tuometėms studentėms, norėjosi stovėti ir žiūrėti į tą skulptūrą, teikiančią viltį, sklaidančią baimę. Tai buvo nauja, neregėta ir negirdėta sovietmečiu.
Skulptūrą sovietų funkcionieriai norėjo nugriauti, jos autorių pašalino iš Dailininkų sąjungos "už nedalyvavimą parodose". Tai buvo melas - A.Kmieliausko kūriniai buvo eksponuoti dviejose parodose. A.Kmieliauskas sako: "Ir nors iškalęs šią skulptūrą buvau viešai smerkiamas, dėl jos niekada nesigailėjau". Tačiau reikėjo valgyti, reikėjo lėšų pragyvenimui. Tuomet žmonės pradėjo užsakinėti antkapinius paminklus. Dailininkas prisimena: "Stengiausi juos kurti laisvai, bet profesionaliai ir nuoširdžiai, atsimindamas užsakovų sielvartą ir siekdamas pateisinti man parodytą pasitikėjimą".
Vieną kitą darbą sukurti paprašydavo parapijų klebonai. Taip religinė tematika pasidarė sava ir miela. Neringa Markauskaitė pastebi: "jis neįsipainiojo į tarybinio meno kūrimą, neturėjo valdiškų užsakymų. Krikščioniškos vertybės jam buvo aukščiau už skelbiamą ateizmą", o pats dailininkas sako: "Aš nuoširdžiai tikėjau menininko pareiga: kūriau tai, ką privalėjau kurti ir nesvarbu, ar tai atitiko tuometinius reikalavimus, ar ne".
A.Kmieliauskui, kaip ir daugeliui ano meto menininkų, nenusilenkusių sovietiniam režimui, įvyko taip, kaip patarlėje: "Velnias šaudo, Dievas kulkas gaudo". Padedant draugams, A.Kmieliausko ekslibrisai "prasmuko" į užsienį, buvo eksponuoti parodose. 1970 metais XIII tarptautiniame ekslibriso konkurse, vykusiame Budapešte (Vengrija), jo ekslibrisai pelnė trečiąją premiją, 1974 metais jo darbai buvo įvertinti aukso medaliu San Vito al Tagliamento (Italija) bibliotekos ekslibrisų konkurse.
Šie laimėjimai "pritrenkė" Lietuvos funkcionierius, matyt, jiems darėsi nesmagu, ir 1975 metais A.Kmieliauskas vėl buvo priimtas į Dailininkų sąjungą - iš pradžių į grafikos, vėliau į monumentaliosios dailės sekciją. 1977 metais jis pradėjo dėstyti Dailės institute - iš pradžių plastinę anatomiją, vėliau - piešimą.
Artėjant Vilniaus universiteto jubiliejui, A.Kmieliauskas patikimo bičiulio dėstytojo Albino Kentros buvo pakviestas papuošti tą seną mokslo šventovę. Kol užbaigė Rektorato posėdžių salę, praėjo dešimtmetis (1979-1989). Už metų suskambo Atgimimo varpai...

Kas padėjo išlikti

Sovietmečio valdžiai nerimą kėlė žmonių susibūrimai, nes buvo aišku, jog įbauginti geriau sekasi pavienius žmones, o ten, kur bendraminčių daugiau, jie tampa drąsūs ir neįveikiami. Tą žinojo ir tie, kurie nepanoro būti nemąstančiais sraigteliais vietoje besisukančioje komunizmo mašinoje. Jie ieškodavo vieni kitų.
Bendraminčiai nesunkiai surasdavo vienas kitą. Su A.Matuliausku, V.Kisarausku, V.Šeriu buvo pažįstami studijų metais Dailės institute. Vienų draugai tapdavo kitų draugais. Vladas Vildžiūnas ir Marija Ladygaitė-Vildžiūnienė, Algirdas Steponavičius ir Birutė Žilytė... Tarp jų būdavo iš sovietų lagerių grįžęs Justinas Mikutis. Rita Kmieliauskienė prisimena: "Justinas iš atminties deklamuodavo Borisą Pasternaką, Aną Achmatovą, psalmes - lotyniškai. Jis labai vertino viduramžių meną, buvo įsitikinęs, kad Lietuva atsigaus per tikėjimą". A.Kmieliauskas papildo: " Susirinkdavo čia pas mus, Markučiuose. Slidinėdavome. Paskui valgydavome Ritos išvirtus kopūstus su bulvėmis. Paskui kalbėdavomės, diskutuodavome, aiškindavomės. Mikutis aiškindavo liaudies meno prasmingumą. Daug išgirdome apie meno sakralumą, pasaulio dailę, egzistencialistinę filosofiją. Supratome, jog privalome kurti esamomis sąlygomis, bet nepataikauti sovietinio režimo reikalavimams, nes, anot Justino, Lietuva bus tokia, kokią ją kursime, kaip dirbsime".
Paprašytas įvertinti sovietmetį, dailininkas sako: "Laikas, kuriuo man teko gyventi, nebuvo palankus, bet jis išmokė labai atsakingai žvelgti į tai, ką darome, suprasti ir branginti patikrintas meno vertybes, siekti jų. Esu dėkingas bičiuliams ir bendražygiams, kurie buvo šalia manęs visą gyvenimą, kurie tuomet Lietuvoje sugebėjo perprasti meną giliau ir subtiliau, taip pat bičiuliams, gyvenantiems svetur, - už dėmesį, gausius apdovanojimus. Jų palaikymas ir kūrybinės bendrystės jausmas padėjo nugalėti buvusius sunkumus, patikėti kūrybos prasme".

Pripažinimas

Įsisiūbavus Atgimimui, atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, kūrybai atsivėrė naujos erdvės. Sovietmečiu A.Kmieliauskas buvo sukūręs Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje didžiulę freską ties didžiuoju altoriumi. Uždarius dar nepašventintą bažnyčią, freska buvo sunaikinta. Atgimimo metais bažnyčią grąžinus tikintiesiems, jis freską atnaujino, kitaip interpretavo: po Marijos su kūdikiu kojomis - mūsų tautos kančių vaizdai, Kryžių kalno, Rūpintojėlio, Pietos motyvai ir žmonių ištiestos rankos į Dangaus Karalienę... Jos geras, mus suprantantis veidas guodžia ir ramina, tartum sako: "Tautos auka priimta, būkite jos verti".
Atgimimo metais pagerbus Rainių miškelyje bolševikų nužudytus kankinius, buvo nutarta pastatyti koplyčią pagal karo metu sukurtą Jono Virako projektą (šį projektą įgyvendinti sutrukdė antroji bolševikų okupacija). Šios koplyčios freskos - A.Kmieliausko talento įsikūnijimas. Įžengus į šią šviesią nedidelę erdvę darosi ne tik šiurpu, bet ir viltinga. N.Markauskaitė rašo: "Prie durų A.Kmieliauskas nutapė šiurpius kankinimo vaizdus su budelių - velnių alegorijomis, virš altoriaus - Pietą ir Prisikėlimo kompoziciją, netoliese - partizanų, kovų įvaizdžius, o viršuje pavaizdavo evangelinius Jėzaus kančių siužetus, aukščiausioje kupolo vietoje - Apvaizdos akį. Čia šviesios sklendžiančių vėlių figūros atsveria šiurpias žmonių ir Jėzaus kankinimo scenas. Pasak dailininko, freskoje norėta pabrėžti Kristaus prisikėlimą, kuris čia simbolizuoja ir Lietuvos atgimimą: "Tapydamas mąsčiau, kad Kančios koplyčia gali būti skirta ir Rainių kankiniams, ir visiems Lietuvos kovotojams". Toks memorialas buvo vienas pirmųjų Lietuvoje".
Už šį memorialą 1994 metais A.Kmieliauskui buvo suteikta Lietuvos nacionalinė premija. Tais pat metais jam suteiktas profesoriaus vardas. Pagausėjo personalinių parodų. Jos surengtos 1993, 1995, 1997, 1998 metais; beveik kasmet dalyvaujama grupinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje: Ispanijoje, Japonijoje, Italijoje, Vokietijoje, Lenkijoje. Eskponuojami ekslibrisai, grafikos ir tapybos darbai, freskų piešiniai, skulptūrų nuotraukos.
Tikime, jog šio dvasingo, atkaklaus ir darbštaus žmogaus neeilinis talentas ir toliau skleisis, džiugindamas mus naujais kūriniais.