|
Keistenybės ir vulgarybės
Lietuvos liberalai mėgsta save vadinti klasikine
dešiniąja partija. Gal iš tiesų taip ir buvo sugalvota, bent jau
partijai kuriantis. Tačiau per praėjusius prezidento rinkimus "klasikiniai
dešinieji" kažkodėl rėmė A.Brazausko palaimintą A.Paulauską.
Aišku, šioje istorijoje jie liko nevykėlių vietoje - jų remtas pretendentas
pralaimėjo. Reikia tikėtis, jog, atsikratę dukart ekspremjero R.Pakso,
dabartiniai E.Gentvilo vadovaujami liberalai išties taps dešiniąja
partija, nors kai kurių jų Seimo frakcijos narių tokiais tikrai
nepavadinsi. Tuo ir nereikėtų stebėtis, ypač žinant, jog po neregėtai
išpopuliarinto ir išliaupsinto buvusio premjero vėliava stojo daugybė
jokių politinių principų neturinčių bestuburių. E.Gentvilo vadovaujami
liberalai, dabar sukūrę šešėlinį ministrų kabinetą, drąsina patys
save ir net skelbia laimėsią jei ne prezidento, tai bent jau savivaldybių
rinkimus. Ką gi, galima būtų palinkėti sėkmės, tačiau žmonėms jau
įteigta, o ir patys spėjo įsitikinti, jog pasitikėti liberalais
yra tas pats, kaip burti iš kavos tirščių. Tiesa, liberalai, patvirtinę
šešėlinę vyriausybę ir jos programą, jokios Amerikos neatrado: ekonomikos
gaivinimas, mokesčių mažinimas, apskričių skaičiaus sumažinimas,
kainų reguliavimo atsisakymas ir valdžios perėmimas po kitų Seimo
rinkimų, o gal ir anksčiau, nieko naujo nepasiūlo. Juk ir anoje
rinkimų kampanijoje vadinamieji socialdemokratai ir socialliberalai
žadėjo visko. Vos ne rojų. Kur dingo tie pažadai? Nieko net neužsimenama
apie juos. Tai gal tada nereikėjo žadėti?
Bet nieko nepadarysi. Neokomunistai be pažadų gyventi tiesiog negali.
Tai įaugę į kraują nuo pat pionieriško amžiaus. Todėl Seimo valdančioji
dauguma ir Vyriausybė nenori girdėti jokios kritikos ar analizės,
pagaliau atsikratyti korupcijos. Tenka sutikti su tais politikos
apžvalgininkais, kurie sako, jog Seimas kaip tik akivaizdžiai verčiamas
korumpuotos valdžios priedangos institucija. Užsiiminėjama paprasčiausia
demagogija - pasirodo, kalta ne partija (socialliberalus vadinti
partija galima tik labai sąlyginai), o kalti nepakankamai jai atsidavę
žmonės... Bet kaip suprasti, kai už rankos pagauti imant kyšius
vietinių valdininkų pareigūnai kaip niekur nieko vėl skiriami į
gerai apmokamas valstybines pareigas. Paskutinis pavyzdys, kai Klaipėdos
savivaldybė vėl įdarbino darbo kabinete imant kyšį sučiuptą J.Rimą,
nušalintą nuo Turto valdymo skyriaus viršininko pareigų pernai lapkričio
mėnesį. Kyšininkas įdarbintas vyresniuoju specialistu toje pačioje
Klaipėdos savivaldybėje! Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) pareigūnai
griebėsi už galvų ir negalėjo atsistebėti, kad piktnaudžiavimu tarnyba
už kyšio paėmimą kaltinamas valdininkas yra "šventoji karvė"
uostamiesčio savivaldybėje! Tokių pavyzdžių galima būtų pateikti
daugybę. Tai reiškia, jog tokie žmonės yra daugiau nei pakankamai
atsidavę "liaudies" valdžiai. Kai neokomunistinė valdžia
jau galutinai sumūryta, atrodytų, kad ir valdo tos sumūrytos piramidės
viršūnės arba bent jos šešėlis. Tačiau piramidės viduje sėdi tie,
kurie stumdo valdžios figūras, o apšviesti jos vidų trukdoma visokiais
būdais.
Atrodo, 1994 metų birželį dar nesusivieniję "senieji"
socialdemokratai suvaidino Seime interpeliaciją LDDP A.Šleževičiaus
Vyriausybei, DDP tribūnas J.Karosas kalbėjo, jog pasaulyje nėra
idealių vyriausybių, nuo jų, pasirodo, apskritai nedaug kas priklauso,
o "reikia tik žmonių darbo ir kantrybės". Ko jau ko, o
kantrybės Lietuvos žmones partija tikrai išmokė su kaupu.
Premjeras A.Brazauskas, vis nepamiršdamas paaimanuoti, kokį blogą
palikimą gavęs iš konservatorių, ir tai, kad jo Vyriausybė dirba
dar labai trumpai, todėl nieko gero pasiekti dar negalėjo, jau sukelia
tik juoką. Dar didesnį juoką kelia vadinamųjų Seimo "agrarininkų"
kasdieniniai jau nuo pat 1990 metų kartojami burnojimai dėl "sugriauto"
žemės ūkio, nors visiems puikiai žinoma, kas jį griovė. "Agrarininkai"
labai palaikomi Seimo ir Vyriausybės. Ir dabar "socialdemokratas"
V.Andriukaitis numetė "žemdirbiams" dar vieną kaulą: pateiktos
pataisos Konstitucijos 47-ojo straipsnio pakeitimo įstatymo projekte
dėl žemės pardavimo užsieniečiams. Pagal šias pataisas būtų paskelbtas
pereinamasis, nežinia kiek truksiantis, laikotarpis, o jam pasibaigus
žemę Lietuvoje galėtų įsigyti "tik didelę darbo patirtį žemės
ūkyje turintys asmenys". Kas nustatinės tą "patirtį",
manau, aišku. Tie patys "agrarininkai", kurie turi didžiulį
grobimo patyrimą, kai vogė iš griūvančių kolchozų ir sovchozų viską,
kas tik įmanoma. Pasak V.Andriukaičio, Vyriausybei bus pasiūlyta
grįžti prie jau baigto derybų su ES skyriaus dėl žemės ūkio. Tokiu
būdu be Prezidento išsišokimo dėl Ignalinos branduolinės jėgainės
smogtas dar vienas smūgis Lietuvos stojimui į Europos Sąjungą. Tai
daroma sąmoningai. O bene vyriausiuoju torpedininku pasirinktas
V.Andriukaitis, vadovaujantis strateginiam Europos reikalų komitetui.
Dėl tokio "strateginio" vadovavimo mūsų euroderybininkams
ir diplomatams, kurie dar nenori šokti pagal neokomunistų muziką,
faktiškai surišamos rankos, reikalaujant iš naujo derėtis dėl jau
užbaigto derybų su ES punkto. Niekas su tokiais nei Briuselyje,
nei jokioje kitoje Europos sostinėje nenorės turėti reikalų. Nepaisant
to, V.Andriukaitis mentoriškai mokė Europos Sąjungos vadovus peržiūrėti
jau patvirtintą iki 2006 metų ES biudžetą. Tokie reikalavimai ir
pamokslai galutinai atbaidys nuo Lietuvos ne tik Europos Sąjungos
valstybes. Liks tik Maskva. Tikriausiai to ir siekiama. Kaip kitaip
suprasti visiškai netikusią energetikos politiką, kuria išlaikoma
Rusijos monopolija, pravalgomi kreditai, nevykusią kultūros, švietimo
ir sveikatos politiką galima pavadinti tautos ateities griovimo
politika; mokesčių politika tokia, kad jie ne renkami, o kraunami
tiems, kas juos dar moka.
O dėl švietimo politikos, tai visiškai aišku, jog pateiktame naujajame
Švietimo įstatymo projekte visiškai ignoruojamas tautinės mokyklos
koncepcijos principas - dorovinis auklėjimas. Įdomiausia, kad naujajame
Švietimo įstatyme neįteisinamas net lietuvių kalbos, kaip valstybinės,
mokymas, ir pašalinta nuostata, jog mokykla turėtų saugoti mokinį
nuo narkotikų ir prievartos. Gal atsakys, pavyzdžiui, mitinguotojas,
buvęs Vilniaus universiteto rektorius ir Seimo Švietimo bei mokslo
komiteto pirmininkas? Turėtų būti pakankamai aišku, jog komiteto
pirmininkas dalyvavo, rengiant tokį įstatymo projektą. Tiesa, Seimo
narys P.Gražulis kreipėsi į Valstybės saugumo departamentą, prašydamas
nustatyti, kas gi parengė naują Švietimo įstatymo projektą. P.Gražulis
teigė, kad neįtikėtina, jog lojalūs Lietuvos piliečiai galėjo parengti
įstatymą, griaunantį valstybingumo pagrindus ir dvasiškai luošinant
įvisuomenę, ypač jaunimą. Visu greičiu įjungta erotinė industrija,
siekianti vieno tikslo - kelti lytinį geismą, blokuojantį žmogaus
smegenyse visus kitus jausmus ir troškimus. Štai tau ir atgimusi
Lietuva, siekianti tobulėjimo, pasaulio pagarbos. Šiandien mūsų
gyvenimo traukinys įnirtingai varomas viena kryptimi, kur net rinktis
nebus iš ko.
Apibendrinant praėjusios savaitės prezidento V. Adamkaus pareiškimų
atgarsius, galima daryti keletą išvadų. Pirmiausia jau kitą dieną
V.Adamkaus pareikšta savo pareiškimo "korekcija" pripažįsta,
jog, dabartinius IAE reaktorius vis vien reikės uždaryti 2009 metais.
Tad kam reikėjo sukelti šurmulį ir Lietuvoje, ir Europoje, netgi
Amerikoje. Antra, kaip bevertintume vadinamųjų socialdemokratų politiką,
tenka sutikti su jais, kad V.Adamkus pradėjo lošti savo naujos kadencijos
žaidimą. Ir visai nesvarbu, jog jis teigia nesakęs apie apsisprendimą
niekam, net ir savo žmonai. Trečia, prezidentas stengiasi išsiaiškinti,
kokios gi iš tiesų povandeninės srovės, o ne politinės partijos
lemia tuos ar kitus sprendimus Lietuvos valstybės ateičiai.
Premjeras po Prezidento spaudos konferencijos buvo pastatytas į
gana keblią padėtį, kai reikėjo aiškinti aukštam užsienio svečiui
apie tai, jog Lietuva vykdys savo įsipareigojimus dėl Ignalinos
AE uždarymo. Dargi kreipėsi į LRT tarybą, ragindamas skleisti, ypač
kaimo gyventojams, apie eurointegracinius siekius, stojimo į NATO
ir ES privalumus. Jeigu jau Premjeras toks integracijos šalininkas,
tai kaip suprasti, kad daugelis jo vadovaujamos partijos partiečių,
ypač provincijos miestuose ir kaimuose, išsijuosę keikia NATO ir
ES bei giria Baltarusijos "tėtušį" ir jo įvestą, tiksliau,
nepakeistą sovietų tvarką. Jeigu taip yra iš tiesų, kad partijos
vado ir premjero nebeklauso jo pavaldiniai, tai gal vertėtų pagalvoti
apie atsistatydinimą, jeigu ne iš premjero, tai bent jau iš partijos
vadovo posto? Tačiau čia, žinoma, tik utopija. Juk nuo seno žinoma,
kai lapei striuka, ji gali paaukoti ne tik uodegą, bet ir koją,
tiktai jokiu būdu - ne galvą. Partija savo pirmininko neaukos, nors
neefektyvus valdymas daugiau nei akivaizdus. Nesvarbu, kad ne kartą
dabar valdantieji, pirmiausia jų vadai, išsakė savo tariamą požiūrį,
kaip stabilizuoti valstybės politinį ir ekonominį gyvenimą, žodžiais
nurodydami nenuolaidžiauti, pavyzdžiui, Lietuvos geležinkelių vadovybei,
kuri iš visų jėgų stengiasi neišeiti iš NVS geležinkelių sistemos,
o iš tiesų tam pritaria. Neatsitiktinai visokiais būdais konservuojamas
nors vienos geležinkelio vėžės tiesimas į Lenkiją.
Petras KATINAS
|