|
Keisti klausimai
Šiemet jau 84-ąjį kartą šventėme Vasario 16-ąją.
Skambant iškilmingoms kalboms, trankiems maršams ar linksmai muzikai,
norisi dar kartą stabtelėti ir apsižvalgyti - kur mes nuėjome? Ar
mums tikrai brangi Lietuvos nepriklausomybė? Ar suvokiame tos dienos
reikšmę? Mąstant globaliais istoriniais palyginimais, 84 metai -
tai trys - keturios kartos. Didesnę šio jubiliejaus dalį uždengia
50 metų okupacijos laikotarpis. Nelaisvės metų apnašos dar nenuvalytos.
Ir pašalinti jas labai sunkiai sekasi.
Šiemetė Vasario 16-oji daug kuo ypatinga. Tikriausiai pirmąkart
po beveik dvylikos atkurtosios nepriklausomybės metų vienas iš trijų
valstybės vadovų - Seimo Pirmininkas - demonstratyviai išvyko atostogauti
į užsienį. Šiaip mes esame įpratę, kad mūsų valstybės vadai mėgsta
keliauti, bet jie nors didžiųjų valstybės švenčių proga dažniausiai
stengdavosi grįžti namo. Deja, ponas Artūras su savo ponia nusprendė
paslidinėti kalnuose. Keista? Nekeista, tik parodo šio žmogaus požiūrį
į Vasario 16-ąją.
Kitas naujas akcentas - koncertas Vilniuje. Nors sostinės merą-verslininką
ir gaubia keistų privatizacijų migla, tačiau šventės sumanymas nebuvo
blogiausias iš jo darbų. Veltui urzgė nepatenkintieji - prieškario
laikotarpiu Arkikatedros pašonėje vykdavo net Kaziuko mugės. Beje,
senų ir naujų dainų sintezė daugeliui mūsų, žiūrėjusiųjų tą koncertą
per LTV, atgaivino graudžiai malonius atsiminimus. Net mūsų Prezidentas,
sveikinęs vilniečius po airės, sudainavusios "Mano gimtinė
esi, mėlynas Nemuno vingi...", atrodė neblogai. Kas, kad "Laisvės"
atlikėja yra Nacionalinio radijo ir televizijos orkestro direktoriaus
dukra (prisiminkime, kaip pirmąja "Miss Maskva" 1988-aisiais
tapo ar ne tuomečio SSSR komunistinio bonzos A. Gromykos vaikaitė).
Bet dainavo ji labai gražiai...
O toliau viskas kasdieniška, pilka, įprastinė - su žiniasklaidos
pagiežos porcija. Depolitizuotoji LTV vasario 16 dienos "Panorama"
savaip pasveikino žmones - parodė reportažą apie tai, kad nuo šiol
greitosios pagalbos mašinos Klaipėdoje jau nevyks, ligoniams iškvietus,
o atsišauks tik į "mirtinus" atvejus. Suprask - nėra pinigų.
Šioje vietoje daugelis Lietuvos gyventojų turėtų su širdgėla atsidusti:
va, sovietmečiu tokios betvarkės tai tikrai nebuvo...
Žinoma, LTV vadovas po tokių subtilių provokacinių "ančių"
gal kiek išsilaikys savo poste. Niekam ne paslaptis, kad jo dienos
ten suskaičiuotos. Naujuoju LTV vadovu prieš prezidento rinkimus
turėtų tapti koks nusipelnęs kairiosios daugumos atstovas... Na,
kad ir V.Kvietkauskas.
Jį prisiminėme visai neatsitiktinai. Mat jo "vaisiaus"
- Vilniaus TV dėka sostinės ir aplinkinių rajonų gyventojai nuo
metų pradžios turi galimybę žiūrėti retransliuojamą vieną iš valdiškų
Rusijos televizijos kanalų RTR. Keistas pats faktas, kodėl privatus
(neva) Lietuvos TV kanalas tapo valdiško Rusijos televizijos ruporu.
Iki tol per V. Kvietkausko televiziją dar būdavo rodomos opozicinės
Kremliui J. Kiseliovo kompanijų laidos. Valdžiai inspiravus ir nebyliai
palaikant, visi kritiškesni valdžiai Rusijos TV kanalai buvo likviduoti
arba nacionalizuoti.
Ėmę žiūrėti valdišką Rusijos TV, mes nepralošėme. Norėtųsi viešai
padėkoti V.Kvietkauskui už galimybę vėl sužinoti oficialiosios rusų
žiniasklaidos nuomonę. Beje, esame girdėję, kad daugelis ir kitų
Lietuvos regionų vietinės televizijos mielai retransliuoja kokią
vieną iš Rusijos TV (dabar jie - vien valstybiniai) laidų. Peržiūrėjome
vasario 17 dienos, sekmadienio, vakaro informacinę panoramą (senosios
"Vremia" atitikmenį). Jei ne kalendorius, rodantis 2002
metų vasarį, būtų galima pagalvoti įsijungus vėlyvosios gorbačiovinės
eros sovietų CTV kanalą. Ta pati imperiška nuotaika, tas pats senasis
SSRS laikų ilgesys. Informacinė laida sukomponuota preciziškai,
nejučia kurstant jos žiūrovų pyktį rusakalbių skriaudimu kitose
buvusios SSRS respublikose ar pabrėžiant nepasitikėjimą Vakarais
(ypač - amerikiečiais).Įsiminė trys šios laidos epizodai. Viename
jų iškeikti ukrainiečių nacionalistai, kažko reikalaujantys mitinge
Kijeve (matyt, vėl rusakalbių sąskaita), kitame parodyti neramumai
Moldovoje, kur žmonės, protestuojantys prieš rusų kalbos paskelbimą
antrąja valstybine kalba, išvadinti saujele opozicijos papirktų
rėksnių. Neužmiršta paminėti, kad iš "patikimų šaltinių"
sužinota, jog protestus organizavo Rumunijos specialiųjų tarnybų
agentai. Nesinori prisiminti senos tiesos, kad Moldavijos SSR J.
Stalinas sukūrė vien tam, kad pasaulio akyse pateisintų Rumunijos
dalies atplėšimą ir okupaciją. Ir to, kad moldavų kalba - tas pats
stalininis "naujadaras", pakeitus lotynišką rumunų abėcėlę
kirilica... Ir kad sovietizaciją Moldavijos SSR (kur net aktyvaus
pasipriešinimo nebuvo) pokario metais lydėjo ne tik tremtys, bet
ir žiaurus 1946-1947 metų badas, sukeltas Maskvos, kai badavo ir
mirė badu keliasdešimt ar net keli šimtai tūkstančių krašto gyventojų.
Viso to nereikėtų prisiminti, jeigu šiandien Maskvos TV kanalas
nefantazuotų apie rumunų saugumiečius. Kaip tai primena nevzorovišką
"dokumentinį" filmą apie 1991 metų lietuvių snaiperius,
neva tykančius krauju susitepusių Vilniaus omonininkų kiekvienoje
pakelėje. O gal jau pamiršote tą filmą?
Trečiasis minėtos laidos siužetas buvo skirtas mums. Matyt, buvo
netiesiogiai skirtas ką tik praėjusiai Vasario 16-ajai. Tiesa, jame
kalbėta ne apie Lietuvą, o apie lietuvius. Prisiminti tėvas ir sūnus
Brazinskai. Reporteriai padirbėjo iš visos širdies - surado lėktuvo,
kurį 1970 metais į Turkiją nuvarė Brazinskai, pilotą, keletą tuo
reisu skridusių keleivių. Nepatingėjo nuvykti net į Udmurtiją, kur
gyvena tada žuvusios stiuardesės senutė motina. Viską nupasakojo
vaizdžiai ir emocionaliai. Nepamiršo paminėti, kad visi kiti lėktuvo
keleiviai atsisakė likti Turkijoje (nors jiems tai buvo pasiūlyta).
Net užsiminė, kad SSRS ruošėsi siųsti desantininkų šturmo būrį...
į Turkiją teroristams areštuoti. Tik nepasakė, kad viena iš susišaudymo
versijų teigia, jog stiuardesė buvo ne tyčia teroristų nukauta,
o žuvo susišaudžius lėktuvo pagrobėjams su tarp keleivių buvusiais
sovietų saugumiečiais. Reportažas baigiamas trumpa išvada - sūnus
dabar nužudė tėvą (suprask, žudiką). Ir jokių komentarų...
Kokias išvadas padarys eilinis Rusijos žiūrovas (ar Lietuvos rusakalbis),
pažiūrėjęs tokią žinių laidą? Ogi kaip tik tokias, kokių reikia
buvusiems dabartinio šios šalies vadovo bendradarbiams. Jis supras,
kad dėl "didžiosios tėvynės" subyrėjimo, o toliau žiūrint,
dėl visų asmeninių nepriteklių ir dvasinio diskomforto yra kalti
buvusios SSSR pakraščių nacionalistai. Jis nepuls į isteriją, žiūrėdamas
tokius reportažus. Tik giliai širdyje užslėps nuoskaudą ir pyktį
- palaukite, nepribaigti nacionalistai. Ateis laikas ir mes jums
parodysime, kaip skriausti brolius slavus!
Kad tokio pobūdžio dvejonės nėra tuščia fantazija, matyti ir iš
kai kurių Lietuvos įvykių. Ekonomiškai Lietuvai gresia grubios formos
"finliandizacija", t.y. ekonominis ir po sekantis politinės
priklausomybės nuo Rusijos atstatymas. Juk ne veltui taip nuožmiai
iš Lietuvos stumiamas "Williams". Panašiu neva viešo konkurso
farsu pakvipo ir "Lietuvos dujų" privatizavimas. Apie
kokį konkursą galima kalbėti, kai jame dalyvauja viena firma? Po
tokios formos strateginių objektų privatizavimo mums belieka pusiau
bananinės respublikos perspektyva.
Panašia provokacija pavirto ir siūlymai suteikti balso teisę savivaldos
rinkimuose ne piliečiams. Ir dar ne ES piliečiams. Negi LDDP trūksta
balsų Visagino ar Vilniaus savivaldybėse? Keistas pasiūlymas yra
parduoti žemę užsieniečiams. Menka ir susiskaldžiusi dešinioji opozicija,
besipešanti dėl kandidato į prezidentus, vos nepražiopsojo pavojingo
precedento, kada "daugumiečiai" nusprendė leisti parduoti
žemę visiems užsieniečiams. Ar nebus šis nevykęs įstatymas Trojos
arkliu ir dovana kaimynams, svajojantiems sujungti "nuo amžių"
(o iš tikro tik 1945 m. užkariautą) Kaliningradą su motule Rusija?
Svarbiausias tvirtybės išbandymas yra vidinis. Kad daug kas nemyli
valdžios, jokia naujiena. (Kodėl ją reikėtų mylėti, juk tokią nevykusią
turime?) Beje, neužmirškime, - patys ją išsirinkome. O šiandien
Lietuva net tarp buvusių socialistinio bloko šalių išsiskiria aukščiausiu
nepasitikėjimo parlamentu ir nepasitikėjimu visa valdžia apskritai.
Kai sužinai, kad beveik 3/4 apklaustųjų nepasitiki Seimu, imi galvoti,
kad tie šimtai milijonų dolerių, Rusijos skirtų propagandai, siekiant
neleisti Baltijos valstybių į NATO, nėra išleisti veltui. Beje,
Rusijos strategai taip atvirai nekalba. Jie sako: "Jūs patys
nenorėsite į NATO". Turbūt dėl to ir buvęs Rusijos premjeras
bei patyręs žvalgybininkas A. Primakovas šventė stačiatikių Kalėdas
Vilniuje, kur, beje, buvo labai pagarbiai sutiktas. Ko tada norėti,
kad po to net NATO generalinis sekretorius ima išsisukinėti, paklaustas
apie tikslią Lietuvos priėmimo į šią organizaciją datą?
Vasario 16-oji - mums didelė šventė. Bet savo valstybės kūrimas
ir išsaugojimas nėra vienkartinis valios aktas. Tai didelis ir sunkus,
kasdien dirbamas darbas. Jis būtinas, kad ši iškili diena netaptų
tuščia data, prilygstanti skambiai, bet tuščiai, visų nuvalkiotai
ir suvulgarintai šv. Valentino dienai.
Darius Vilimas
Vilnius
|