Atnaujintas 2002 m. kovo 6 d.
Nr. 18
(1025)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai

Prof. habil. dr. Vyda Ragulskienė

Išsaugojusi dvasios aukštį,
gaivinanti šaknis

Apie profesorę habil. dr. Vydą Ragulskienę

Ar turime Lietuvoje inteligentų? Kuo intelektualas skiriasi nuo inteligento? Koks inteligentų vaidmuo buvo mūsų dainuojančioje revoliucijoje, atnešusioje Lietuvai laisvę ir nepriklausomybę? Koks jų vaidmuo dabartiniame Lietuvos istorijos vingyje, Lietuvai integruojantis į euroatlantines struktūras? Šie klausimai vis dažniau ir dažniau iškyla konferencijose, mokslininkų ir menininkų susitikimuose, pradeda jaudinti daugelio protus.
Vienas iš tokių pokalbių "Inteligentas posovietinėje erdvėje" vyko 2001 metų vasaros pabaigoje Trakuose, "Į laisvę" fondo studijų savaitę. Tame susitikime dr. Romas Batūra sakė: "Kalbėdami apie posovietinį inteligentą, turime galvoti apie jo šaknis - istorines, genetines, visuomenines". Jo nuomone, didžioji mūsų visuomenės dalis yra su pakirstomis šaknimis: "Vieni pokaryje buvo išžudyti, kiti ištremti, treti pabėgo... Buvusių stribų, KGB pareigūnų, partkomų darbuotojų, kolūkių pirmininkų vaikų ir vaikaičių šaknys yra kitokios negu persekiotų Lietuvos piliečių. Ir šie - su kitokiomis šaknimis - mąsto kitaip" (Inteligentas vakar ir šiandien //Dienovidis, - 2001, Nr. 9. P. 7).
Vytautas Radžvilas inteligentą supranta, "kaip žmogų, kuris turėjo specializuotą modernų išsilavinimą, o savo vertybinėmis ir pasaulėžiūrinėmis nuostatomis buvo dar tradicinės kultūros žmogus. Prieškario Lietuva yra tipiškas tokios situacijos pavyzdys" (Ten pat, p.9). O sovietmečiu "marksizmas buvo diegiamas taip, kad valdytų kiekvieno sąmonę - nuo gatvės šlavėjo iki universiteto profesoriaus" (Ten pat, p.9).
Petras Plumpa mano, kad inteligentas - tai žmogus, nepraradęs sąžinės.
Loreta Jakonytė, norėdama apibrėžti inteligento sąvoką, kreipėsi į poetą Justiną Marcinkevičių, kurio nuomone, inteligentas "visada ir visur pirmiausia atstovauja savo tautai, jos kultūrai, gina jos interesus, nes toks yra jo darbas, tokia jo dvasios paslaptis" (Ten pat, p.11).
Prof. Vytauto Kubiliaus nuomone, " inteligentas - tai žmogus, kuris galvoja apie kitus, kenčia dėl pažeminimo savo artimo, šiaušiasi prieš neteisybę. Tai žmogus, kuriame budi humanisto sąžinė ir pilietinė atsakomybė (Ten pat, p.12).
Rašytoja Ema Mikulėnaitė į savo pačios klausimą: "Ar buvo Lietuvoje atgimimas?", pateiktą LDDP valdymo metais, kai buvo atkuriama sovietų įvesta tvarka ir mąstymas, pati ir atsakė: "Lietuvos atgimimas buvo ir yra..., nors didžiosios frakcijos lyderis, vadinasi, ir pati frakcija, ne tik mano, bet ir daro, kad Nepriklausomybė vis mažėtų, atgimimas liktų tik atmintyje - kaip audros putelė pajūry..."
Atgimimą "atnešė nepasidavęs pavergtos tautos Protas - inteligentija. Ir jei būtų užtekę jėgų išlaikyti tą dvasios aukštį, kurį per visas negandas išlaikė pagrindiniai Sąjūdžio lyderiai, šiandien Lietuva..." būtų kitokia (Mikulėnaitė E. Ar buvo Lietuvoje atgimimas? //Lietuvos aidas. - 1994, balandžio 19, p.5).
Kai Lietuvos moterų lyga, jos Kauno skyriaus pirmininkė L.Skuodienė Kaune organizuodavo įvairius renginius, skirtus Atgimimo idėjoms, tautos ir valstybės, tautinio ugdymo bei teisingumo atkūrimo prolemoms, beveik visuose renginiuose dalyvaudavo profesorė habilituota daktarė Vyda Ragulskienė. Moterys kaip paslaptį, kaip didelį džiaugsmą ir kaip konferencijos pakylėjima į patį aukščiausią lygmenį man vis pašnibždėdavo: "Dalyvauja profesorė Vyda Ragulskienė".
Pirmoji Lietuvos habilituota technikos mokslų daktarė (1973) savo darbštumu, kryptingumu, išmintimi ir pripažintais rezultatais tarsi visas Lietuvos moteris pakylėjusi į galimybių erdvę įveikti aukščiausias mokslo viršukalnes.
Pirmoji moteris - Lietuvos valstybinės premijos laureatė už technikos laimėjimus (1983), Liaudies ūkio pasiekimų parodų dalyvė ir keturių sidabro medalių laimėtoja.
Produktyviausia Lietuvos moteris išradėja, daugiau kaip 80 išradimų, šešių monografijų, daugiau negu 250 mokslinių straipsnių autorė, profesorė (1977): vibrasmūginių sistemų mokslinės krypties pradininkė Lietuvoje.
Ji yra akademiko Kazimiero Ragulskio žmona ir bendražygė. Mokslo daktarų Liutauro Ragulskio (g. 1960) ir Minvydo Ragulskio (g. 1967) mama. Gražios, darnios lietuviškos šeimos širdis.
Nors konferencijos ji nekalbėdavo, pats jos buvimas skleidė ramybę, pasitikėjimą ir šviesą, skatino pranešėjas ir organizatores rimtai ir atsakingai konferencijoms ruoštis - juk gali ateiti prof. V.Ragulskienė.
Jos autoritetas tarp žmonių, branginančių tautos laisvę ir nepriklausomybę, - didžiulis. O šie žmonės - santūrūs ir orūs, ne bet kas jų nusipelno.
Vyda Kęsgailaitė gimė 1931 m. birželio 4 d. Klaipėdoje, gydytojo šeimoje. 1942 metais baigė V.Kudirkos pradžios mokyklą, 1942-1949 metais mokėsi Kauno 3-oioje mergaičių gimnazijoje. Už labai gerą mokymąsi ir pavyzdingą elgesį apdovanota medaliu. Tuo pačiu metu pradėjo lankyti Juozo Gruodžio aukštesniosios muzikos mokyklos doc. Eugenijos Skrolytės-Matiukienės fortepijono klasę. Ją lankė 1946-1954 metais.
Atsidūrusi kryžkelėje tarp muzikos ir technikos, savo gyvenimo mūza pasirinko techniką, nors su muzika irgi niekad nesiskyrė. 1949 metais įstojo į Kauno politechnikos institutą ir 1955 metais jį baigė su pagyrimu.
1955-1956 metais dirbo fabrike "Silva" inžiniere technologe, 1956-1958 metais - Kauno politechnikumo dėstytoja, 1958-1960 metais buvo Lietuvos mokslų akademijos Energetikos ir elektrotechnikos instituto mokslinė bendradarbė.
Tuo metu ištekėjo už prof. K. Ragulskio. Gimė pirmasis sūnus Liutauras. 1960 metais įstojo į Lietuvos mokslų akademijos aspirantūrą. Ją baigė 1963-iaisiais. Tais pat metais pradėjo dirbti ENIMS vyr. moksline bendradarbe. 1965 metais apgynė technikos kandidato (dabar - daktaro) disertaciją "Vibrosmūginių sistemų periodiniuose ir neperiodiniuose judėjimo režimuose dinamikos klausimai". 1967 metais V.Ragulskienė buvo pakviesta į Kauno politechnikos institutą dirbti Vibrosmūginių sistemų laboratorijos vedėja. Nuo 1975 metų ši laboratorija iš esmės nagrinėjo precizinių sistemų laboratorijos vedėja.
Profesorė parašė viena ir su bendraautoriais šešias monografijas. 1965 metais buvo išleista jos monografija "Mechaninių sistemų savaiminė sinchronizacija", 1971 metais - "Komutuojantys gyvsidabrio elementai automatiniams įrengimams" (su S.Zarecku), 1974 metais - "Vibrosmūginės sistemos (teorija ir taikymas)", 1986 metais - "Dvimatės vibracinės pavaros" (su bendraautoriais), 1987 metais - Kontaktinės sistemos (su bendraautoriais), 1998 metais - "Vibroengineering" (Lietuvos MA leidinys). Parašyta per 250 mokslinių straipsnių, padaryta per 80 išradimų.
Jos teoriniais ir eksperimentiniais tyrimais atskleistos svarbios vibrosmūginio tipo sistemų savybės. Iš jų galima paminėti: laisvųjų virpesių skeletinių kreivių ir joms kartotinių sąryšį su atitinkamų tipų kombinuotų priverstinų virpesių charakteristikomis; pereinamųjų procesų vystymosi atraktorių aplinkoje savybes, energijos transformaciją vibrosmūginėse sistemose; nustatytos kai kurių tipų vibrosmūginių sistemų savaiminės sinchronizacijos sąlygos, nustatytos sistemų sudėtingų procesų egzistavimo ir stabilumo sąlygos.
Šie ir kiti atskleisti faktai leido sukurti naujo tipo vibrosmūgines sistemas su optimaliais dinaminiais parametrais. Taikomąją raišką tyrimų rezultatai įgijo keliose dešimtyse išradimų ir patentų. Sukurtos mažagabaritinės vibrosmūginės sistemos, kurios sėkmingai įgyvendintos praktijoje. Jos sukurtos kvazirezonansinės sistemos paplito kuriant manipuliatorius su minimizuotu išorinės energijos kiekiu.
Sunku net įsivaizduoti, kad tai buvo įmanoma švelnios, muzikalios sielos, humanitarinių polinkių turinčiai moteriai. Pasirodo, viskas įmanoma, jeigu žmogus yra pakankamai atkaklus.
Č.Dikensas sakė, kad nėra pasaulyje tokio kalno, kurio viršūnės galų gale nepasiektų žmogus. Kai tas žmogus moteris - tai nuostabu!
Kita V.Ragulskienės sėkmės moksle prielaida - buvimas visą gyvenimą šalia vieno žymiausių Lietuvos mokslininkų, precizinės vibromechanikos pradininko, gausios mokslinės mokyklos įkūrėjo, bene ryškiausios žvaigždės Lietuvos mokslo karūnoje - akademiko K.Ragulskio.
Nedaug man teko sutikti tokių laimingų šeimų. Viena tokių lietuviškų šeimų, kurią siejo dvasinė harmonija, buvo Emilijos ir Vlado Putvinskių šeima. E.Putvinskienė savo "Atsiminimuose" atskleidė ir mums paliko savo šeimos harmonijos paslaptį: "Bendra idėja ir bendras darbas žmones sujungia stipriausiai... Mes tą bendrą darbą ir bendrą tikslą turėjome, ir tai įgalino šeimos židinį išlaikyti iki galo aukštumoje... Bendra idėja davė mums galimybę asmeninę laimę suderinti su darbu tautos labui" (Putvinskienė E.Atsiminimai. - Šiauliai, 1995. P.104).
Esu įsitikinusi, kad kada nors ir Vyda arba Kazimieras Ragulskis irgi taip arba panašiai atskleis savo šeimos darnos paslaptį, jungiančią šeimą, skatinančią visus, abi kartas siekti mokslo viršukalnių ir tobulumo.
Likimas man buvo palankus, leido įsibrauti į V. ir K. Ragulskių gražius ir tvarkingus namus. Jų pasididžiavimas - nuostabi biblioteka. Jos didenybei - žmonių atminties ir išminties šventovei - skirtas visas kambarys. Knygų atrankos kokybė bibliotekoje ir jų išdėstymas sukėlė tikrą nuostabos ir pasigėrėjimo jausmą man, ketvirtį amžiaus praleidusiai tarp bibliotekininkystės ir knygotyros mokslininkų. Neabejoju, kad išspaudinus šį straipsnį V. ir K. Ragulskių biblioteka taps bibliotekininkystės specialistų - diplomantų ar doktorantų tyrimo objektu. Iš tikrųjų tai objektas, vertas talentingo tyrinėtojo.
Bibliotekoje ypač sujaudino V.Ragulskienės tėvelio, kariuomenės gydytojo Kęsgailos per karus, gaisrus ir negandas išsaugota biblioteka, jo mokslo tiriamieji darbai, jo parašytos knygos ir jo mėgstamų autorių knygos. Su kokia meile ir švelnumu profesorė traukė iš šios lentynos knygą po knygos, jas rodė, tarsi meiliai apkabindama brangaus jai žmogaus pečius, kalbėjo apie jo dvasinį aukštį, kurį ji ir jos šeima neabejotinai išsaugojo. Supratau, kokios jai brangios jos šaknys, dvasinis ryšys su jomis, vaikystės prisiminimai.
Šaknys... Tautos, giminės, šeimos... Ragulskių šeimoje jos gyvos ir nuolat gaivinamos. Ne tik prisiminimais, bet ir darbais.
V.Ragulskienė iš prancūzų kalbos išvertė Ch.L.T. Pitchel knygą "Žemaitija" (Kaunas, 1991), kur pateikiama Lietuvos ir jos krašto Žemaitijos romantizuota, legendomis apipinta istorija. Ji talkina Lietuvos kariuomenės karių, nukentėjusių nuo sovietinio ir fašistinio genocido, artimųjų sąjungai ruošiant enciklopediją "Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953" (V., 2001). Joje minimas ir jos tėvelis.
Rašo apie savo tėviškę - Mažeikių apskrities, Židikų valsčiaus, Dapšių kaimą bei šio kaimo iškiliuosius žmones. Ji prisidėjo tvarkant ir aprašant savo dėdės dapšiškio dailininko Česlovo Kontrimo (1902-1987) surinktą medžiagą - Lietuvos memorialinių paminklų geležines viršūnes. Ji aprašo Dapšių kaimo kalvio ir knygnešio Antano Semenavičiaus-Semeno veiklą ir jo gyvenimą.
Kaip vibrotechnikos mokslininkė ir pianistė, ji daug dėmesio skiria virpesių ir bangų stebėjimui muzikoje. Tikiuosi, kad netrukus išvysime jos naują mokslo tiriamąją studiją šioje srityje.
Lietuviškumu dvelkia visi Ragulskių namai: knygos, paveikslai, pačios profesorės kepti pyragai (kelių rūšių!) ant vaišių stalo ir paprastas, nuoširdus bendravimas, tarsi būtum pažįstamas ir artimas jau šimtą metų.
Stebint V. ir K. Ragulskių gyvenimą ir veiklą, tiksliau, jų fragmentus, į kuriuos teko laimė pažvelgti tarsi pro rakto skylutę, suvoki, kad jie perprato gyvenimo išmintį: mūsų gyvenimas siejasi su aplinka, praeitis, dabartis ir ateitis - tai nedaloma visuma ir kad, siekdami laimingesnės ateities sau ir savo vaikams, pirmiausia turime išlaikyti dvasios aukštį, paveldėtą iš tėvų, praturtinti jį savo dvasinėmis vertybėmis ir perduoti vaikams, kad šie savo palikuonims ją perduotų dar tobulesnę. Tokia ir yra inteligento misija tautoje.
Kuo daugiau Lietuvoje atrasis žmonių, tokių kaip profesoriai Vyda ir Kazimieras Ragulskiai, saugančių dvasios aukštį ir gaivinančių tautos šaknis, tuo greičiau atgims tauta, sustiprės valstybė, suklestės Lietuva. Linkiu jiems laimės ir sėkmės, budint tautos sargyboje.

Prof. Ona VOVERIENĖ



Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija