Pavėluotos krokodilų ašaros

Pasibaigus vasaros karščiams, atkuto politikai. Įvairaus rango ir plauko veikėjai, sugrįžę po atostogų egzotiškuose užsieniuose, kibo spręsti gimtojo krašto, miesto, miestelio ar rajono problemų.
Labiausiai besirūpinančiu savo piliečių gerove mėgsta pasirodyti sostinės meras A.Zuokas, išgarsėjęs įtartinais golfo ir teniso aikštynų projektais, požeminių garažų ir šildomų šaligatvių planais, kartu garsėja ir kaip jaunimo pramoginių renginių globėjas.
Ir staiga kilo skandalas. Vienoje gausių jaunimo švenčių - per išgertuves peiliu nudurtas paauglys. Energingasis meras suraukia kaktą ir išleidžia įsakymą, draudžiantį tokias "alkoholizuotas šventes" net… iki metų pabaigos. Žiniasklaidoje kyla diskusija, kaip pažaboti jaunimo brutalumą. Tuo susidomi net TV laida "Paskutinė kryžkelė". Žodžiu, triukšmo daug, nauda - nulinė. Tik padarytas įspūdis, kad miesto vadovai ėmėsi spręsti jaunimo renginių saugumo problemą.
A.Zuoko veiksmai kelia juoką. Tokiais įsakymais problemos nesprendžiamos, jie primena Varėnos mero humoristinį įsakymą, anądien duotą grybams po šiemetinės sausros: dykite! Kartu rūpestinga sostinės vadovo mina primena rytinių kaimynų "batkos" veido išraišką, besirūpinant savo pusbadžiu gyvenančiais piliečiais.
Deja, nei sostinės valdžios, nei Seimo narių ar žurnalistų susirūpinimas jaunimo smurto problema neatrodo nuoširdus. Ir laidos, kokia buvo "Paskutinė kryžkelė", atrodo labai pavėluotos. Jėgos ir pinigų kulto aukštinimas prasidėjo ne vakar ir ne užvakar. Tai tęsiasi jau gerą dešimtmetį, o mes pagaliau išvydome tokios iškrypusios neatsakingos "laisvės" padarinius. Kaip teisingai toje TV laidoje pastebėjo dr. Lilijana Astra, dar prieš kelerius metus grupė Vilniaus visuomenės veikėjų kreipėsi į tą pačią savivaldybę, prašydama neleisti demonstruoti kino teatruose kažkokį itin žiaurų siaubo filmą. Tada savivaldybės Švietimo skyriaus klerkai labai sausai ir formaliai atsakė, kad sustabdyti tokio filmo demonstravimą nėra jokios galimybės. Matyt, viską kaip visada nulėmė pinigai…
Politikai ir žiniasklaidininkai patys susikuria problemas, kurias vėliau pradeda spręsti. Toks sprendimų imitavimas neatrodo juokingai, greičiau kvailai. Net ir nemėgstant Seimo nario E.Šablinsko, galima pritarti jo nuomonei, nuskambėjusiai toje pačioje laidoje, kad A.Zuokui trūksta elementariausio visuomeniškumo arba pilietiškumo. Juk meras jau apsijuokė ir su oranžinių dviračių akcija, nežinia dar kuo baigsis Vilniaus centre statomų požeminių garažų istorija. O jau su dangoraižių kvartalo statyba ir greitaeigio tramvajaus statybos idėja dabartinė sostinės vadovybė pretenduoja atsistoti šalia legendinio Ostapo Benderio, žadėjusio patikliems vasiūkiečiams, kad sostinė po tarptautinio šachmatų turnyro automatiškai persikels iš Maskvos į Vasiūkus.
Tačiau sugrįžkime prie jaunimo švenčių, dažnai virstančių neblaiviomis seksualinėmis orgijomis arba žiauriomis peštynėmis. Mūsų valdininkėliai ir žiniasklaidininkai pjauna tą, ką patys kažkada pasėjo. Juk niekam nėra paslapties, kad smurto suklestėjimą didžiąja dalimi nulėmė bjaurastis, daug metų propaguojama per TV ar spaudos puslapiuose. Todėl net R.Musnicko ir jo draugų "susirūpinimas" neatrodo nuoširdus. Prieš kelerius metus, būnant LRT taryboje, dalis jos narių pabandė sudrausti visuomeninį transliuotoją, kad nors juo nebūtų demonstruojami tokie smurtiniai filmai, kaip "Prarastoji karta" arba komedija (?) "Mamytė skerdikė". Koks tada kilo triukšmas! Dalis tarybos narių, net garbūs sovietmečio profesoriai, sukaitę įrodinėjo, kad ir "Prarastoji karta" (grupė jaunų pašlemėkų žudo ir terorizuoja visus aplinkinius, kol pakelėje juos pačius "meniškai" nudobia dar žiauresnė motorizuotų valkatų gauja) yra meninis kino filmas, turintis teisę būti parodytas per visuomeninę ir nacionalinę LTV. O kolegų R.Musnicko ir kompanijos tokie smurto "persekiotojai", išdrįsę pasikėsinti į žiniasklaidos laisvę (laisvę nuo ko - nuo moralės?), buvo apšaukti senamadžiais tamsybininkais ir davatkomis.
Dabar ši laisvė atsirūgo. Atsirūgo pačia žiauriausia forma. Išaugo nauja gyventojų karta, išauklėta prasčiausių komercinių televizijų (tarp jų dažnai įsijungia ir nacionalinė LRT) demonstruojamais abejotino lygio trileriais ar muilo operomis. Neseniai berods anglai paskaičiavo, kad vaikai, daugiau žiūrintys televizorių, išauga žiauresni už kitus bendraamžius. Ką jau ten kalbėti apie mus, juk tų kraštų televizijose smurto ir pornografijos scenos kruopščiai cenzūruojamos. Kokius monstrus galima išauginti mūsų šalyje, kur dažniausiai rodomi trečiarūšiai (galima juos ironiškai pavadinti "š" kategorija) arba labai seni kino filmai, nes geresnei kino produkcijai tų kanalų vadovai dažnai neturi nei pinigų, nei noro, nei pagaliau elementariausio estetinio skonio suvokimo. Jei naujoji žurnalistų karta, išauklėta senųjų sovietinės žurnalistikos korifėjų, nuėjo lengviausiu keliu - beviltiškai graudžiai mėgdžioti užsienio publicistinių ir pramoginių laidų pavyzdžius. Ar jums reikia pavyzdžių?
Kaip pastarųjų metų įniršusi gamtos stichija ir apsivertęs planetos klimatas buvo nulemti dar 1970-ųjų užterštumo lygio, taip ir nūdienos žiaurumo protrūkis yra nulemtas visai ne prastos alkoholio pardavimo kontrolės ar mažo policininkų skaičiaus viename ar kitame koncerte. Politikai ir žurnalistai bando kovoti su blogybių rezultatais, nesuvokdami (o gal apsimesdami, kad nesupranta?), kad didžia dalimi patys pasėjo tų reiškinių priežastis. Todėl atėjo metas atidžiau pasižiūrėti, kokio lygio "produkcija" mus maitina nepriklausomoji žiniasklaida. Ir kraštutinumams uždėti apynasrį. Jei ne šiandieninės, tai bent kitų kartų labui.
Nesinorėtų, kad šis emocingas rašinys liktų eiliniu šauksmu tyruose. Gal atsiras žmonių, kuriems irgi skauda širdį dėl žiniasklaidinio genocido. Skaudžiausia ne dėl mūsų (mus jau sunku kuo nors nustebinti, juk dar prisimename sovietmečio absurdo teatrą), bet dėl mūsų vaikų likimo. Norisi tikėti, kad galima būtų sukelti visuomenėje viešą diskusiją, o gal ir kokių nors tolygių sprendimų galimybes. Tam jau seniai laikas…

Darius Vilimas,
buvęs LRT narys
Vilnius

© 2002"XXI amžius"