Ūkininkas, knygnešys ir korespondentas
Juozo Pavalkio-Vijūno (1872-1947) 130-osioms gimimo metinėms

Juozo Pavalkio-Vijūno 130-osios gimimo metinės gražiai paminėtos Zanavykų žemėje. Lukšiuose (Šakių r.) po atminimo šv. Mišių atidengtas skulptoriaus ir seniūno Vido Cikanos sukurtas paminklas, aplankyta Lukšių kapinėse esanti Pavalkių šeimos kapavietė. Pavalkių sodyboje Akėčių kaime pašventinta memorialinė lenta, pagerbtas atstatytas kryžius, susipažinta su knygnešio J.Pavalkio ir Pavalkių genealoginiu medžiu, siekiančiu 1776 metus. Akėčių kaimo senbuviai dalijosi prisiminimais ir aptarė savo reikalus. Šventę nuskaidrino Liepaloto etnografinis ansamblis.
Juozas Pavalkis-Vijūnas gimė 1872 m. rugsėjo 11 d. Akėčių kaime, Lukšių valsčiuje, Šakių apskrityje, kai Lietuva kentė carinės Rusijos priespaudą. Dviejų karų ir sovietinių persekiojimų sūkuriai vos neužklojo užmaršties dulkėmis jo atminimo. Tai išgelbėjo išlikusi 1933 metais leidyklos "Br.P" išleista kukli knygelė "Vijūno raštai", kur surinkta dalis jo korespondencijų, eilėraščių ir straipsnių iš draudžiamos spaudos, o taip pat tam tikslui 1932 metais parašyti "Atsiminimai ir pastabos" ir apie jo gyvenimo kelią, ir apie prieškario nepriklausomos Lietuvos gyvenimą. Be to, savo draudžiamos spaudos darbų korespondentą prisiminė ir jau laisvas laikraštis "Ūkininkas", 1936 metais išspausdinęs straipsnį apie Vijūno gyvenimą ir kūrybą. Tai pagrindiniai šio straipsnio literatūriniai šaltiniai ir tekstui, ir citatoms.
Jie ir įgalino supažindinti skaitytojus su iki šiol mažai žinomu pirmųjų lietuviškų spaudos dirvonų artoju Zanavykų žemėje, gyvenusiu ir dirbusiu labai sunkiu tautos istorijos tarpsniu.
J.Pavalkio tėvas Antanas buvo mokęsis lenko dvarininko Barkausko įsteigtoje lenkiškoje pradinėje mokykloje, kur, anot "Vijūno raštų" autoriaus, už pokalbius mokykloje lietuviškai moksleiviams ant kaklo būdavo kabinama lenta. Ją reikėdavę nešioti tol, kol panašiu būdu kitam užkabins. Tėvas pasakodavo savo vaikams apie lenkų kovas už laisvę, jų valdovus, tačiau niekada neminėjo buvusios galingos Lietuvos valstybės, jos garbingos praeities ir valdovų. Gal todėl jaunasis Pavalkis apie šeimoje, mokykloje, bažnyčioje ir šiaip prasilavinusių žmonių vartojamą tik lenkų kalbą susidarė nuomonę, kad lietuviai ir lenkai - tai viena tauta, bet du luomai: išsilavinę, kilmingi, kultūringi, kalbantieji lenkiškai - tai ponai, gi lietuviškai kalbantys žmonės - mužikai ir prasčiokai. O didžiausia J.Pavalkio svajonė buvo šiek tiek išmokti tos poniškos lenkiškos lenkų kalbos, kad "per atlaidus, panoręs nusipirkti riestainių, bent jau su tais karabelninkais galėčiau pasikalbėti poniškai, juk tai visi gėrėtųsi".
Dvejus metus Juozukas mokėsi pas daraktorių, o trečią žiemą - Lukšių pradinėje mokykloje, kur mokslas vyko rusiškai. J.Pavalkiui pavyko susipažinti su P.Kriaučiūnu, knygnešiu, gyvenusiu Lukšiuose, žinojusiu draudžiamos spaudos kelius. Pasislėpęs nuo pašalinių akių ir laikraštyje "Šviesa" perskaitęs pirmuosius lietuviškus žodžius, vėliau S.Daukanto "Lietuvos istoriją" ir kitas knygeles, jis suprato, kad lietuviai - tai savarankiška tauta, o jis - šios garbingos tautos sūnus. O ką reiškė tuometiniam kaimo žmogui laikraštis "Ūkininkas", papasakota epizode, kai, su vienu draugu užsiprenumeravęs šį laikraštį, savaitę turėjo laukti, kol bažnyčioje po šv. Mišių galės paimti, bet pusė laikraščio jau buvo pelių "perskaityta". Skaitydavo Juozukas vasarą javuose, o žiemą - šaltoje klėtyje, prie spingsulės. Kad patektų į savo "knygyną", jis turėdavo nustumti į kitą vietą didelę skrynią ir lįsti į klėties pogrindį. Tame "knygyne" buvo slepiama apylinkėse platinama draudžiama spauda, o žandarams jos taip ir nepavyko nė karto surasti.
Tačiau skaitymas tarp sodiečių plito lėtai. Juos sudominti skaitymu bandyta platinant lietuviškus atsišaukimus. "Vijūno raštų" autorius prisimena, kaip, būdamas šešiolikmetis, pirmą kartą platino atsišaukimus Lukšių bažnyčioje: "Vieną advento sekmadienį, kada žmonės apytamsyje susirenka rarotų(...), žmonėms suėjus bažnyčion, aš bandau pradėti savo sėją. Bet kokia baimė! Traukiu iš užanties pundelį. Kol pabaigiu sėją, tai net visą prakaitas išpylė(...). Bet užtat paskui malonumas: žmonės, eidami iš bažnyčios, pradėjo rankioti pasėtus lapelius ir kur nuošaliau sustoję skaitinėjo..." 1902 metais "Ūkininke" apie šį epizodą Vijūnas, tarsi tyčiodamasis iš kvailų caro žandarų, rašė: "Mūsų miestelyje Lukšiuose, išeidami iš bažnyčios po rarotų, žmonės rado primėtytų ant šventoriaus lakštelių, lietuviškai spausdintų: vieni su užvardijimu - "vyrai skaitykit ir kitiems duokit", kiti - "Tėvynė pagalbos šaukia". Nežinia, iš kur jie galėjo atsirasti: naktis buvo debesuota. (...) Tik gaila, kad to debesėlio mažo būta... Būtų malonu sulaukt jo antrą kartą..." Kadangi daugelis, pirmą kartą skaitydami laikraštį, mažai ką besuprasdavo, tad mesdavo į šalį. Todėl J.Pavalkis nuo 1902 metų Vijūno, Zypliečio, Parapijono, Suodžiaus ir kitais slapyvardžiais pradėjo rašinėti žinutes iš savo apylinkės. Jos buvo įdomios ir suprantamos, todėl patraukdavo sodiečius skaityti. Tačiau, kaip jis pats rašo, "ūkininkaujant labai sunku užsiimti rašymu, tad rašydavau, kiek mano gyvenimo apylinkės leido".
Po ilgų persekiojimų, 1904 metais spaudos draudimas pagaliau buvo panaikintas. Tą džiugią žinią "su džiaugsmo ašaromis sutiko kiekvienas kovotojas, kurio idealas buvo - neleisti tautai pražūti...".
J.Pavalkis-Vijūnas toje kovoje dalyvavo ir kitais būdais. Legalizavus spaudą, susirašinėjo su Vydūnu ir gaudavo siuntinių. P.Kriaučiūnui parašius rekomendacinį laišką dr.K.Griniui, J.Pavalkis buvo paskirtas "Šviesos" draugijos Lukšių skyriaus sekretoriumi. Žandarai, padarę kratas pas P.Kriaučiūną ir J.Staugaitį, rado laiškus, pasirašytus pavarde ir slapyvardžiu. Sulėkę žandarai atliko kratą ir Pavalkio namuose, bet, kaip jis rašo, "visos valdžiai negardaus skonio knygos buvo savo vietoje, o rado tik cenzūruotas". Po to jis buvo tardomas, bet, nesant tikrų įrodymų ,- paleistas". Vėliau pergyventa žiauri vokiečių okupacija. Sulauktas ir Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas. J.Pavalkis buvo išrinktas į pirmąją Lukšių valsčiaus tarybą ir džiaugėsi "įdėdamas nors mažą grūdelį į naują mūsų atstatomos valstybės pamatą... Man tik gaila, kad per maža tai tėvynei gero padaręs..."
Žinoma, J.Pavalkio-Vijūno kūrybą geriausiai galėtų įvertinti specialistai. Ir "pajudinti draudžiamos spaudos literatūrinius dirvonus, suartus gal mažiau meniškai, bet priespaudos sąlygomis, kai svarbus buvo kiekvienas žmones pasiekiantis lietuviškas žodis..."
Pati knygelė pilkais kukliais viršeliais tarsi susišaukia su Vijūno kuklumu, ką matome iš knygelės pratarmės: "...Leidėjų prašomas , vėl suieškojau plunksną ir mėginau rašyti atsiminimus. Pabaigoj atsiminimų mečiau žvilgsnį į vieną kitą..... ir šių dienų klausimą. Taip gavosi "Atsiminimai ir pastabos". Tačiau menki yra mano darbai, menki atsiminimai, o dar menkesnė yra mano surūdijusi plunksna". Be šio skyriaus, kuriame nušviečiama praeitis ir analizuojama dabartis (1932 m.), knygelėje dar yra du skyriai: "Eilėraščiai " ir "Publicistika".
Draudžiamos spaudos periodo korespondencijos įdomios autentiškais to meto kaimo vaizdais ir problemomis. Štai 1904 metais "Ūkininke" Vijūnas rašo, kad Zyplių valsčius per susirinkimą paaukojo 135 rublius iš valsčiaus kasos caro valdžiai remti ir gėdijo zypliečius, kad remia savo priešą. 1902-aisiais ir 1903-iaisiais "Naujienose", rašydamas apie keturių girtuokliavusių ūkininkų nuotykius, siūlo geriau tuos pinigus išleisti knygoms ir laikraščiams, kitur apgaili grafo Potockio baigiamus iškirsti ir išparduoti Lukšių parapijos miškus, pasigenda gausmo senovinių būgnų, kurie per didžiąsias šventes kviesdavo tikinčiuosius į bažnyčią.
1936-ųjų "Ūkininko" teigimu, kai kurie J.Pavalkio-Vijūno eilėraščiai yra tapę liaudies dainomis. Šių dienų lietuviams, ko gero, įdomiausia knygelės "Atsiminimų ir pastabų" dalis, kurioje nagrinėjamas prieškario Lietuvos gyvenimas. Stebina paralelės su dabartimi - atrodo, skaitai tarsi šios dienos laikraštį: "Šiandien, stovint mums po savo tautos vėliava... reikėtų tik džiaugtis, bet gyvenamu momentu žmonėse to didelio džiaugsmo vis tik nematoma... Yra sakoma - naujai siūtas drabužis ne visur vienodai prie kūno pritinka... Taip, rodos, ir mūs valstybės naujas apvalkalas ne visur prie tautos kūno gerai pritaikytas. Ūkininkai skundžiasi sunkia savo būkle... Ūkio gaminiams nesant svetur rinkos, jų negalima niekur eksportuoti, o namuose, kaip ūkio šalyje, visur yra pertektinai. Užtat viskas... sunkiai už darbą beapsimoka".
Nepaisant išvardytų sunkumų, visos tautos išgyvenimų dėl atplėšto Vilniaus krašto, garbusis knygnešys optimizmo nepraranda, mato jėgų augimą, mokyklas, "pripildytas mokslą einančio jaunimo, kuris semia sau dvasios jėgų praktiniam darbui tėvynės padangėje..." Savo "Atsiminimus ir pastabas" J.Pavalkis-Vijūnas užbaigia ne tikėjimu ir viltimi tokiais stebėtinai pranašingais žodžiais: "Tada tik bus baigtas tėvynės atstatymo darbas, kada Gedimino kalne sumirgės mūs tautos vėliava, o Vilniaus bokštuose suskambės skardus varpų balsas, šaukiantis visą lietuvių giminę prie bendro stalo toje didelėje šventėje, surengtoj jos pergalės iškilmių dienai. Tą balsą išgirdę susirinks tautos sūnūs iš visų kraštų: iš rytų, pietų ir vakarų - nuo plačiųjų jūrų abyšaliai Nemuno. Ir paduos jie viens kitam savo brolišką ranką. Duok, Dieve, kad tai greičiau įvyktų".
Taip viskas ir įvyko. Tačiau prieš tai, 1937 metais, knygnešiui J.Pavalkiui-Vijūnui už nuopelnus Lietuvos vyriausybė skyrė veikėjo pensiją, teko jam dar išgyventi Antrąjį pasaulinį karą, nuo ištrėmimo slapstytis pas dukrą mokytoją Oną Skirpstūnienę-Pavalkytę, gyvenusią pakaunės kaime, Lietuvoje. Čia jis ir mirė 1947 metais, nesulaukęs tos išpranašautos iškilmių dienos.

Kąstytis PAVALKIS

© 2002"XXI amžius"