Likviduoti Skirmantą
 |
Knygos viršelis |
Neseniai knygynuose pasirodė Birutės
Pečiokaitės-Adomėnienės knyga "Likviduoti Skirmantą"
(Kaunas, Atmintis, 2002, 800 egz., 222 p.). Knyga dviejų dalių:
1. Byla "Smertniki" (mirtininkai) ir 2. Operacija "LD"
(apipintas legendomis desantas). Knyga ypatinga tuo, kad joje
pateikta daugybė čekistinių dokumentų, kuriais remdamasi, autorė
ir rutulioja knygos siužetą.
Byla "Smertniki" - tai laisvės kovotojų, pirmiausia
Tauro apygardos vadų ir eilinių kovotojų, gaudymo ir naikinimo
byla. Veiksmas vyksta 1950 metais, kada partizaninis karas jau
slopo. Čekistai visomis priemonėmis stengėsi jį kuo greičiau nuslopinti.
Tikslui pasiekti jie turėjo daugybę patikrintų priemonių: nuo
seklių ir šnipų tinklo plėtojimo iki "fizinio poveikio priemonių"
aktyvaus taikymo - nuo adatų "terapijos", kaulų stiprumo
"tikrinimo" iki išbandymo ugnimi. Kadangi ne kiekvienas
gimsta didvyriu, pakakdavo vienam, svilinamam ant laužo, pasakyti
kelių bendražygių pavardes, ir suėmimų bei žiauriausių represijų
pagreitis įgaudavo tragišką mastą.
Bylos "Smertniki" eigoje buvo apčiuopti informacijos
apie "banditų iš Vakarų" desantą pradmenys. O toks desantas
iš tiesų buvo. 1950 m. spalio 3 d. Juozas Lukša-Skirmantas, radistas
Benediktas Trumpys-Rytis ir Klemensas Širvys-Sakalas amerikiečių
oro laivyno lėktuvu buvo atskraidinti į Lietuvą ir parašiutais
nuleisti Žygaičių miške, Tauragės rajone (turėjo būti nuleisti
Kazlų Rūdos miškuose). Desantininkams tik spalio 16 dieną pavyko
pasiekti pirmojo ryšininko būstą. Prasidėjo ryšio su Pietų Lietuvos
srities partizanų vadovybe paieškos. Tik lapkričio 14-ąją pavyko
Skirmantui susitikti su Vanagu (A.Ramanausku), Litu (S.Staniškiu)
ir Karijotu (V.Vitkausku). Ryšio paieškos buvo pastebėtos čekistų.
Prasidėjo didžiulė "vanagų iš anapus" paieškų operacija.
Naudingos informacijos čekistams davė gausūs agentai ir šnipai,
ypač agentas Petras (Algirdas Antanas Pavalkis) ir jo žmona agentė
Rūta (Bronė Pavalkienė), o taip pat mjr. A.Sokolovo mokiniai -
specialių grupių agentai smogikai. Smogikų darbo metodai buvo
ypač klastingi. Partizanų rėmėją, ryšininką ar partizanų šeimos
narį namuose užklupdavo čekistai, suimdavo ir uždarydavo neva
į saugumo buveinę miestelyje. Pakelėje ar miške juos užpuldavo
partizanais persirengę smogikai. Trumpas "susišaudymas",
ir areštuotąjį "partizanai" išvaduodavo. "Partizanai"
laimingąjį vedasi į bunkerį miške, kur išvaduotojams siūloma raštu
įrodyti savo lojalumą partizanams, nurodant partizanų vadų pavardes,
jų bunkerius, ryšininkus ir kt. Tik labai retas "išvaduotasis"
atspėdavo klastą. Prieš savo valią daugybė doriausių žmonių tapo
bendražygių išdavikais. Pasitaikė, kad klastą supratę žmonės nusižudydavo.
1951-ųjų vasarą saugumiečiai grėsmingai artėjo prie Skirmanto.
1951 m. balandžio 19 d. Kazlų Rūdos miške, netoli Papilvio kaimo,
nusileido du desantininkai - amerikiečių žvalgybos parengti Jonas
Kukauskas-Gardenis ir Julijonas Būtėnas-Margis. Balandžio pabaigoje
jie pasiekė ryšininką Juozą Viržaitį Šunkarių kaime, Kazlų Rūdos
rajone, kuris desantininkus apgyvendino bunkeryje Agurkiškės miške.
Čekistai išaiškino desantininkų atvykimą ir jų paieškai tuoj pat
buvo mesta apie 2000 čekistų ir karių! Gegužės 22 dieną miške,
netoli Lekėčių, buvo aptiktas bunkeris, kuriame žuvo Petras Jurkšaitis-Beržas,
Julijonas Būtėnas-Margis ir Miško Ona Guogaitė-Gėlė. J.Kukauskas
liko gyvas ir tuoj pat tapo čekistų pagalbininku Balandžiu, suvaidinusiu
lemiamą vaidmenį kovos bendražygio Skirmanto žūtyje.
Nors desantininkų likvidavimo operacija praėjo greitai ir sėkmingai,
Skirmantas ir jo bendražygiai nieko apie tai nesužinojo. Čekistai
parengė gudrų planą - operaciją "LD" - fiktyvų legendizuotą
desantą, kuris pradėjo veikti Kazlų Rūdos miškuose (apie šią operaciją
rašoma antroje knygos dalyje). Apie šį "desantą" čekistai
paskleidė plačiai gandus. Reikėjo, kad partizanų vadovybė ir pats
Skirmantas tuo "desantu" patikėtų. Po nemažų pastangų
čekistams pavyko įtikinti partizanų vadus "desanto"
buvimu ir išvilioti Skirmantą į susitikimą su "desantininkais".
Tame klastingame žaidime lemtingą vaidmenį atliko J.Kukauskas.
Nors Skirmantas buvo nepaprastai atsargus, lemtingos klastos išvengti
jam nepavyko. Į su Skirmantu suderintus žodžius: "Čia aš,
tavo draugas Juozas", vietoj atsako: "Čia aš, tavo draugas
Jonas" pasipylė šūviai. Drama įvyko 1951 m. rugsėjo 4-5 d.
naktį Pakartupio kaime, Alšėnų apyl., Kauno rajone.
Knygos "Likviduoti Skirmantą" pabaigos žodį "Narsa,
klasta ir baimė" parašė kun. Vaclovas Aliulis. Taip pat knygoje
pateikiamas pasakojime minėtų asmenų sąrašas.
Čekistų dokumentais tikėti negalima. Tačiau knygoje pateikti dokumentai
abejonės nekelia. Paskaičius knygą susidaro slogus įspūdis: 1950
metais vietoj partizanų tebuvo tik šnipai, išdavikai, čekistų
agentai. Juk tada arši kova dar tęsėsi, į partizanus stojo jaunimas,
buvo gyva laisvės troškimo dvasia.
"Likviduoti Skirmantą" - trečioji B.Adomėnienės knyga.
1993 metais už romaną "Penktas: Nežudyk" jai pripažintas
fondo "Į laisvę" paskelbto rezistencinio romano konkurso
laureatės vardas, 2000-aisiais ji išleido dokumentinį pasakojimą
"Paskutinieji". Be to, B.Adomėnienės pastangomis 1992
metais buvo išleistas jos vyro Vinco Adomėno parašytas romanas
"Kas apverks jų dalią..." V.Adomėnas - lietuviškasis
Solženicynas - romaną parašė Intos lageryje. Prirašytus sąsiuvinius
perduodavo žmonėms už lagerio ribų, iš kurių juos pasiimdavo žmona.
V.Adomėnas tėvynės laisvės nesulaukė - mirė 1986 m. lapkričio
5 d. Pažadą vyrui kada nors išleisti knygą B.Adomėnienė ištesėjo.
Kazys BLAŽEVIČIUS
© 2002"XXI amžius"