IŠNIEKINTIEJI
(Atsiminimai apie Sibiro tremties metus)
Mes trise, Starkienė, Kubilienė
ir aš, sutarėme maitintis kartu, virti viename puode visiems,
sudėti po lygias dalis. Taip pat sutarėme prašyti komendanto,
kad leistų vienai iš mūsų kas trečią dieną pasilikti namie prie
mažamečių vaikų, nes juos palikti beglobius vienus visą ilgą darbo
dieną buvo baugu daugeliu atžvilgių. Be to, bijojome palikti savo
daiktus, kad jų neišnešiotų. Kitaip tariant, neišvogtų. Sutikimą
gavome. Viena galėjome likti namie prižiūrėti vaikus, išvirti
valgyti, skalbti.
Elzė Ratkelienė nuo pat pirmos dienos nuo mūsų atsiskyrė - į mūsų
kolektyvą nenorėjo dėtis, ir mes jos nesistengėm įtraukti, nes
jau vagone buvo paaiškėjęs jos individualumas, nepasitikėjimas
ir drastiškumas. Kaip ji sakėsi: "Buvau tarnaitė, su poniomis
nenoriu susidėti". Bet ta tarnaitė buvo didesnė ponia, negu
jos vadinamos "poniomis".