IŠNIEKINTIEJI
(Atsiminimai apie Sibiro tremties metus)

(Tęsinys. Pradžia Nr.77, 79, 81)

Mes trise, Starkienė, Kubilienė ir aš, sutarėme maitintis kartu, virti viename puode visiems, sudėti po lygias dalis. Taip pat sutarėme prašyti komendanto, kad leistų vienai iš mūsų kas trečią dieną pasilikti namie prie mažamečių vaikų, nes juos palikti beglobius vienus visą ilgą darbo dieną buvo baugu daugeliu atžvilgių. Be to, bijojome palikti savo daiktus, kad jų neišnešiotų. Kitaip tariant, neišvogtų. Sutikimą gavome. Viena galėjome likti namie prižiūrėti vaikus, išvirti valgyti, skalbti.
Elzė Ratkelienė nuo pat pirmos dienos nuo mūsų atsiskyrė - į mūsų kolektyvą nenorėjo dėtis, ir mes jos nesistengėm įtraukti, nes jau vagone buvo paaiškėjęs jos individualumas, nepasitikėjimas ir drastiškumas. Kaip ji sakėsi: "Buvau tarnaitė, su poniomis nenoriu susidėti". Bet ta tarnaitė buvo didesnė ponia, negu jos vadinamos "poniomis".
Kitą rytą kėlėmės anksti. Jau iš vakaro buvo įsakyta, kad į darbą reikės išeiti anksti ir eiti gana toli į miškus. Apsirengėme, kaip, būdavo, rengėmės mieste, ką turėjome, gražiomis suknelėmis, gerais bateliais. Tik vestuvinius žiedus nusimovėme ir, surišusios į mazgelius, palikome namie. Elzė išėjo atskirai. Ji įsiprašė, kad jai leistų dirbti laukų darbus. Mes buvome atiduotos į kolūkį "Sibiro ugnis" katorgai. Rytą atėjęs laukų brigadininkas išvedė Elzę į laukus, rodos, šieno pjauti. Atėjęs komendantas ir miško darbų brigadininkas mudvi - Uršulę ir mane nuvedė į miškus.
Ėjome kaimo gatve - sutiktos moterys atsigręždamos žiūrėjo į mus, į mūsų apsirengimą. Senyva moteris, stovėdama prie savo kiemo vartelių, lingavo galvą ir kalbėjo:
- Vargšelės nežino, kur jos eina. Ne į bažnyčią ir ne į klubą. Taip apsirengusios: jūsų gražūs drabužiai per vieną dienelę bus skudurai. Kvailelės, kvailelės, dar nežinote, kuo jus pavaišins.
Brigadininkas piktai nusikeikė ir liepė moteriai greičiau pasitraukti nuo vartų, kol negavo į snukį. Tokia buvo išėjimo į tremtinio darbą pradžia. Komendantas, palydėjęs iki vidurio kaimo, kažką patyliukais pasakęs brigadininkui, grįžo atgal į kaimą. Mus abi paleido su palydovu, kuris turėjo parodyti, ką mes turėsime dirbti. Ėjome per ilgiausią vieną kaimą, paskui per kitą, per laukus, pelkes. Įėjome į didžiuli mišką - Sibiro mišką, kur papartis aukštesnis už žmogų, didžiuliais lapais, tankumu verčia iš kojų, norint žengti dar nepramintais nei žmonių, nei žvėrių takais. Eidamos dairėmės, kur mus veda. Stebėjome vietas, norėjome atsiminti miesto kelio ypatumus ir ryškesnius ženklus, kelio posūkius, nes reikės sugrįžti atgal. Kaip toje pasakoje: betrūko tik akmenėlius paskui save barstyti - keliui nužymėti. Praėjome vietas, kur žmonių jau pasidarbuota: kyšojo nuogi kalnai, nukirstų medžių šakos, ugniavietėse - krūvos pelenų ir nuodėgulių, ištrypta žolė, sukrauti paparčių guoliai. Siauru takučiu atvedė į aikštyną, kur tarp šimtamečių, kelių žmonių vos apkabinamų pušų kur ne kur įsiterpusios prisiglaudusios auga epušės. Čia sustojome. Trise. Koks kontrastas - milžiniški medžiai ir maži maži žmogeliai. Tie žmogeliai - mes, moterys, daugelis... Miško galybė ir žmogaus rankų darbas. Reikės įveikti ir galiūnus paguldyti, sudoroti. Nejauku, net baugu! Jokių darbo įrankių neatsinešėme. Stovime ir dairomės. Aplink - tyliai šlamantis miškas, viršuje - skaidrus mėlynas dangus, po kojomis - sunkiai minama žemė. Norėjosi parpulti ant tos žemės, kur stovi, ir staugti tokiu balsu, kuris pravirkdytų medžius, sukrėstų žemę ir prasivertų dangaus skliautas, suminkštintų žmonių širdis. Nuo ėjimo buvome pavargusios, kojos nuo gražių batelių tvinksėjo... Mūsų palydovas, dusulingas žmogeliukas, pats pirmas atsisėdo ir mums patarė:
- Sėskite, pailsėkite. Diena ilga, norma nedidelė. Medžių daug. Darbo užteks.
Susėdome, batelius nutraukėme nuo kojų. Paklausėme, ar toli esame atėję. Mums rodėsi, kad ėjome labai ilgai ir toli.
- Devyni dvylika kilometrų. Netoli! Mes pripratę eiti toliau į darbus. Priprasite! Mums norėjosi jau dabar ilsėtis, ilsėtis, dar nepradėjus darbo. Ką dirbsi ir kaip dirbsi? Truputį pasėdėjęs dusulingasis pakilo ir nukiūtino nuo mūsų nieko nepasakęs.
Žiūrime - atneša pjūklą ir kirvį. Atnešęs įrankius, leptelėjo prie mūsų ir paaiškino, koks bus mūsų darbas - reikės pjauti epušes. Nuleisti nuo kelmo medį. Paskui nugenėti šakas, supjaustyti į metrinius gabalus, sukrauti į metrines rietuves. Sakus surinkti į vieną krūvą. Pjaunant medį, reikia nužiūrėti kryptį, į kokią pusę medis turi nuvirsti, kad nepakliūtų tarp kitų medžių.
Priėjęs prie vienos kitos epušės, kirviu paženklino, kuriuos medžius reikės nupjauti. Paženklintų jų buvo daug ir storų.
Paėmusios į rankas pjūklą, vartome, koks nepatikimas, senas, aplūžusiomis rankenomis, trumpas. Ar jis geras, ar blogas, nesupratome. Einam prie paženklintų medžių, pasirenkame patį ploniausią pabandymui. Pradedame pjauti - pjūklas beveik nelenda į medį, trinte triname, visa jėga užgulusios pjūklą, spaudžiame. Greit sušylame ir pavargstame. Prakaitas visą kūną plauna... Mūsų brigadininkas rūko machorką ir ironiškai šypsodamasis stebi mūsų darbą. Vartosi nuo vieno šono ant kito. Taip norisi jam iš karto drėbti - imk pats tokį pjūklą ir pjauk, pjauk išsišiepęs, nenaudėli! Rankos tvinksi, širdis kūju plakasi. Pailsime ir vėl dirbame. Uršulė mazgelyje turi laikrodį. Pažiūrėjo, kada pradėjome pjovimą, - jau dvi valandos, nepatikėsi, o mes neįveikėme nė vienos epušės. Nors su dantimis nugraužk. Pjūklas negaląstas ir per trumpas. O mes nemokame juo pjauti, niekados savo gyvenime tokio darbo dirbti neteko. Lietuvoje medžių pjovimas ar kirtimas buvo vyriškas darbas, moterims jis buvo per sunkus. Tampydamos pjūklą, viena kitą kaltiname - tu nemoki, tu nemoki. O iš tikrųjų abi tiek ir temokame. Gerokai pavargusios, vis dėlto nuvertėme epušę nuo kelmo, ir nukrito ji, tarp kitų medžių neužkliuvusi. Reikėjo nugenėti šakas. Šakos storos, kirvis vienas, ir tas pats kaplys, didžiausias kaplys, ant kurio galima raitam joti. Pasirodo, toliau miške, prie kirtimo, dirba kolūkiečių brigada. Iš jų ir atnešė mums tokius įrankius, kuriais jie nesinaudoja. Davė tai, kas jiems nereikalinga. O gal pasijuokta iš mūsų! Neatsirado nė vieno žmogaus, kuris būtų pagalandęs pjūklą, paaštrinęs kirvį. Tyčia mums pakišo - "dirbkite". Mes - pajuokos objektas.
Daužėme šakas jėga, o ne kirviu kirtome. Devyni prakaitai, kartūs ir sūrūs prakaitai, pylė.
- Po tokio darbo bus skani duonelė... Anksčiau kiti prakaitavo, o jūs tik valgėte, - tyčiojosi brigadininkas.
Apgenėję šakas, pjaustėm medį į gabalus. Iš visos jėgos ir visos širdies pjaustėm. Pjūklas ir per jėgą buvo nepaklusnus, reikėjo didelių pastangų, o darbų rezultatai buvo menki, nepastebimi. Pirmą dieną jokios rietuvės nė nesukrovėme, apie normos įvykdymą negalėjo būti ir kalbos. Norėjosi tik verkti, bet ašaros išdžiūvo neišriedėjusios, norėjosi rėkti, bet balso nebuvo, rodos, šauktum visam pasauliui - padėkite, gelbėkite, nekankinkite. Buvo ne darbas, o fiziškas kankinimas, beprasmis jėgų eikvojimas. Prašėm, kad kas nors pagaląstų įrankius. Su tokiais visiškai negalima dirbti. Atsakymas buvo:
- O pačios nemokate? Auklių ir tarnų čia nelaikome. Pagal darbą bus ir atlyginimas. Koks bus išdirbis, tokia bus ir duonos norma.
Aišku, tos dienos išdirbis buvo gal kapeikų vertas. O jėgų ir sveikatos tą sieną prie epušės palikome neįkainojamai daug. Ne tik kankinomės, bet alinome sveikatą, širdį ir kraują. Mūsų brigadininkas, pagulinėdamas, pasėdėdamas, pasivaikščiodamas dantyse su machorkos papirosu, gerą atlyginimą užsirašė.
Vakare reikėjo pėsčiomis dar 10-11 kilometrų eiti namo. Mes ėjom basos, manėm, gal taip bus lengviau. Neužgrūdintas kojas greit pamušėme - jos subrinko. Kiekvienas žingsnis buvo sunkus ir skausmingas. Žmogus gajus! Reikia tik ištvermės - save raminome, - gal tik pirmoji darbo diena tokia sunki, neįprastai varginanti, ir kelias į namus toks tolimas. Guodėmės, kad paprasime.
Parėjome namo, vaikai išbėgo priešais pasitikti, šaukdami:
- Kur jūs taip ilgai buvote?
- Baliuje, pasivaikščiojome...
Mes vos pavelkame kojas, ima graudulys, bet nepasiduodame. Linksmai bučiuojame vaikus. Kas dabar viduj ir visame kūne, neparodome. Apsiprausiame šaltu vandeniu, atsigaiviname ir krentame į guolį pailsėti. Ištiesiame kojas ir rankas - jos dilksi, kiekvienu kojos ir rankos piršteliu jaučiame smarkiai dundantį pulsą. Kol nepailsime, nė valgyti nenorime. Valė, išvirusi sriubos, ragina valgyti, klausia, kaip sekasi darbas, kiek medžių nuleidome, ir t.t. Mes negąsdiname, sakome, kad bus gerai, priprasime ir dirbsime. Ji stebi, kad mūsų rankos, pečiai, veidas, kaklas, kojos - vieni gumbai, raudoni, išpurtę gumbai. Juos ypač niežti, neperstoji kasytis, - tai uodų ir muselių įkandimai. Sparvų įgėlimų, kurių miške spiečiai, pilna. Juodu debesiu jie puola žmogų ir čiulpia jo kraują. Įgėlimai niežti, peršti ir skauda. Stipriai sukandi dantis ir kenti. Sigita ir Marytė, pritūpusios prie savo mamų, pučia ir glosto sukandžiotas vietas. Ilgai ilsėtis netenka. Keliamės. Valgome šiltą sriubą - kruopos, užbaltintos pienu, kvepiančiu aštriais dūmais. Valė sumani ir apsukri, per visus uždraudimus, užtvaras ir gąsdinimus vis dėlto suranda kolūkietę, kuri pardavė pieno litrą, nepabūgdama savos valdžios įsakymų. Sriuba skani, ją valgome su duona. Paskui atsipjauname po bryzelį lašinių, - skanūs, kaip niekada anksčiau.
Vakare einame į kontorą atsiimti duonos davinį: dirbančiajam - 400 gramų, o vaikams - po 200 gramų. Duona su pelynais - karti kaip čemeryčios. Tokios gyvenime dar nebuvom valgiusios. Nelenda į gerklę. Kramtai ir norisi išspjauti, bet bijai šitą daryti - susilaikai ir pratiniesi prie to skonio, galvodama - šiandien išspjausi, ryt norėsi, o jau nebesurinksi. Antrą dieną aš likausi prižiūrėti vaikus ir šeimininkauti, svarbiausia - išvirti ką nors šilta pavalgyti. Daržovių jokių neturime, bulvės nė už didžiausius pinigus negausi. Verdame iš to, ką turime atsivežusios iš namų. Krautuvėje jokio valgomo produkto nėra ir nenupirksi. Vietiniai gyventojai išgeltę, pajuodę, daugelis jų minta žolėmis, medžių žievėmis, pasistiprindami pienu, jei turi savo karvę; jei jos nėra, tai pusbadžiu velka kojas. Duona nereguliariai išduodama, trūksta miltų iš ko iškepti. Dieną gauna, dvi tris dienas jos negauna. Karo dar nebuvo, o jau nėra sočiai duonos. Mūsų kolektyve gaunamą duonos davinį kiekviena šeima valgėme atskirai, o ką išvirdavome , - bendrame katile, dalijomės po lygiai. Ta, kuri likdavo namie, turėjome iš savo atvežtų produktų išvirti pietus - kruopienę, kukulienę ar ką kitą - pagardintą pienu ar kokiu nors riebalu. Iš pradžių riebalų - vienos daugiau, kitos mažiau - visos turėjome. Kiek ilgai jų išteksime, šito tai neskaičiavome.
Karo pradžia buvo žaibiška, daugelis matė arba svajojo apie greitą jo pabaigą. Greit greit baigsis karas, baigsis ir mūsų vargas bei dvasinės kančios. Tokių optimistų buvo daug. Reali padėtis ir ateitis nelabai kam rūpėjo. Rūpėjo prastumti dieną, sulaukti greito išvadavimo.
Tikėjimas ir greitos karo pabaigos laukimas daugelį mūsiškių tiesiog pražudė. Šito tikėdamiesi, lengvabūdiškai elgėsi su atsivežtu maistu ir jo netaupė. Kai kas net lašinius, taukus dalijosi su vietiniais pusalkaniais... Nebrangino ir netausojo drabužių, kurie visų buvo gana gražūs, brangūs, bet Sibiro sąlygomis nepraktiški. Iki tol, iki tremtinių iš Pabaltijo, tokių daiktų, drabužių, apavo Sibiras nebuvo matęs. Kad mes turėjome šilkinius baltinius, naktinius marškinius, kad paltai šilkiniais pamušalais, jiems buvo neįtikėtina, nuostabu. Moterys čiupinėjo, graibė, kraipė galvas, stebėjosi - ar joms nesivaidena, ar iš tikrųjų žmonės taip gali dėvėti... Skausmas ar pavydas, apmaudas ar gailestis iš ne vienos lūpų išsprūsdavo - pagyvensite ir jūs būsite tokios, kaip mes, paskendusios skarmaluose, grožybės neilgai tvers...
Man prie ugniakuro plaunant sunešiotus drabužius ir verdant pietus, nors jau buvo pavasaris, išgirdau arklių prunkštimą ir ratų dardėjimą. Pakeliu galvą, atsigrįžtu - vežimai pakrauti manta, o paskui juos gražiai apsirengusių žmonių grupė artinasi į mūsų pusę. Privažiavę lygiagrečiai su mūsų namu, kitoje gatvės pusėje sustojo prie negyvenamo namo, gal kiek geresnio, negu mūsų. Pagalvojau - tokius pat likimo brolius atbloškė, kaip ir mus. Girdžiu - kalba lenkiškai ir žydiškai. Jų šeimos neišskirtos, vyrai buvo kartu su žmonomis ir vaikais. Vienas solidus vyriškis, pamatęs mane prie ugniavietės, atskubėjo neva degtukų papirosui užsidegti. Pritūpė prie žarijų. Komendantas piktai užriko, kad nevaikščiotų, kad tuoj grįžtų prie savų. Jis nepaisė draudimo ir keletu žodžių pasiteiravo apie mus, pasisakė, iš kur jie - iš Lenkijos, iš Varšuvos, visi inteligentai, inžinieriai, gydytojai, farmacininkai, dantų technikai. Visi žydų tautybės, bėgę nuo Hitlerio, o atsidūrę čia. Jų grupė buvo viename vagone, ir jie susitarę laikytis visur ir visada išvien.
Jų namas buvo geresnis, bet taip pat nebuvo jokių baldų, krosnies. Jiems, kaip ir mums, davė vieną dieną susitvarkyti. Žiūrėdama į juos, aš pavydėjau, nors ir ne piktai, kam jų vyrai kartu, o kodėl mūsų ne. Didžiojoje nelaimėje jie nors tuo dar laimingi, kad kartu. Vyrai nešiojo daiktus, ypač sunkesnius ryšulius, didesnes dėžes; su kibiru bėgo vandens ieškoti. Moterys už vyrų nugarų stovėjo kaip užuovėjoj nuo audrų ir smūgių... Vietinių gyventojų kiemų vartai ir jiems buvo užkelti, šuliniai užrakinti, kaip ir mums. Jie švilpaudami nužingsniavo prie upelio, atsinešė vandens, tuoj padarė ugniavietę, išvirė kavos, kuri pakvipo aplinkui. Nuotaika jų nebuvo prislėgta, bent taip atrodė iš šalies žiūrint, o pačiai kamuojantis savo išgyvenimais...
Vakare grįžo Uršulė ir Valė taip labai nuvargusios, kaip vakar mes. Tarėmės, ką daryti. Nutarėme neiti tokią tolybę į darbą, kol neduos geresnių darbo įrankių. Sugulėme tardamosi, ką rytoj kalbėsime dėl darbo, kokius reikalavimus kelsime. Mat vis dar negalėjome susigyventi su ta mintimi, kad mes esame beteisiai žmonės, bolševikų valdymo sistemos vergai, kad valdymo lazda - jų rankose. Mes teturime tik pareigas… Reikalauti mes nieko negalime, ir mūsų niekas neklausys, tik su lazda dar skaudžiau užtvos.
Nespėjome užmigti - trenksmas prie įėjimo. Susėdome ant savo paklotų, laukėme, kas bus. Įvirto visa krūva čekistų su mūsų komendantu priešakyje. Patikrinimas, ar iš mūsų niekas nepasišalino, ar niekas nepabėgo. Elektros nėra, žvakės nėra, jie į mus pasišviečia prožektoriais. Tikrindami kiekvieno vaiko veidą, apšviečia akinančia šviesa. Vaikai išgąsdinti spaudžiasi prie motinų, verkia. Mes sėdime vienmarškinės guoliuose ir laukiame, kada išeis ir paliks ramybėje. Pašniukštinėję visus pakampius sako: "Viso gero". Koks paradoksas! Kokio "gero", kurio nėra ir kurio negali būti, kada žmogus gramzdinamas į prapultį, į neregėtą ir nesapnuotą prapultį. Tikėjimas ir viltis ypatingais momentais nejučiomis pasitraukia nuo žmogiškosios buities. Kaip ilgai tie naktiniai patikrinimai, gąsdinimai tęsis ir kuo baigsis, mes nežinome, ir atspėti neįmanoma. Mums jie tampo paskutinius nervus, bukina sąmonę. Sunervinę, išerzinę išeina nekviesti ir nelaukti nakties svečiai. Vėl krentame į gultus, bet labai dažnai net akių nesumerkiame iki aušros. Vėl ir vėl atsibels... Buvo naktų, kai ir po du, net tris kartus naktimis mus tikrino.
(Bus daugiau)

Ona GAIGALAITĖ-BELECKIENĖ

© 2002"XXI amžius"