Saliamonų
lopšys
Seimas paminėjo dvigubą jubiliejų:
pirmo sios 1922 m. spalio 25 d. priimtos Lietuvos Konstitucijos
80-metį ir 1992 m. spalio 25 d. referendumu priimtos atsikūrusios
valstybės Konstitucijos dešimtmetį. Paminėjo vos pusei dabartinio
Seimo narių dalyvaujant. Ne tas galvoje tautos išrinktiesiems.
Rinkimai ant nosies. Reikia reguliuoti kandidatų į savivaldybes
sąrašus, rūpintis Prezidento rinkimais, veržtis į televizijų studijas
ir kt. Nesvarbu, ką šneka, bet kelia reitingą. Ne naujiena. Pamenu
dar 1992 metų rudenį, kai buvusieji triumfališkai sugrįžo valdžion,
rašytoja Vytautė Žilinskaitė rašė: "Svarbiausia dabar politika.
Todėl, vos išnirus ekrane postkairiesiems, aš, kaip ir visa neabejinga
Lietuvos dalis, prisiklijuoju prie televizoriaus. Dieve mano!
Tokių spalvingų aukštakakčių, kaip ekrane, nerasi nei Bundestage,
nei Baltuosiuose rūmuose, nei Stortinge, nei saliamonų lopšyje
- Knesete". Persivertus į antrąją pusę dabartinio Seimo kadencijai,
daugelis pamatė, kad išrinko ne tuos. Tuos! Tuos pačius! Ir be
reikalo aimanuojama dėl protų nutekėjimo. Niekur jie nenuteka.
Protai nutekėjo į Vyriausybės rūmus. Tą labai taikliai pastebėjo
ir minėta rašytoja V.Žilinskaitė, jog, atrodo, ne prieš dešimt
metų, o šiandien parašyta: "Ir tik vienas abejonių kirminas
sukirba tada, kai žiūriu į išrinktųjų kairiųjų rankas. Ar ne per
smuklūs delniukai laiko tautos likimą, ar ne per trumpi pirštukai
sukioja tautos vairą? Tačiau tereikia kuriam kilstelėti ranką
aukštyn, balsuojant už įstatymo projektą, ir delnai taip padidėja,
pirštai tiek pailgėja, kad lengvai apgniaužtų valstybinį ir komercinius
bankus, biržas, turimą UAB".