Ekumeninių santykių stiprinimo keliu

Popiežius Jonas Paulius II ir Rumunijos stačiatikių patriarchas Teoktistas I Šv.Petro aikštėje pirmojo iškilmingo susitikimo Vatikane metu

Popiežiaus ir Rumunijos patriarcho draugiškumas

Esant dabartinei sudėtingai situacijai katalikų ir stačiatikių ekumeninių santykių srityje, gana kontrastingai atrodė vykęs ypač draugiškas Rumunijos stačiatikių patriarcho Teoktisto I priėmimas jo vizito Vatikane metu - spalio 7-13 dienomis. Visų trijų Rumunijos Stačiatikių Bažnyčios metropolitų ir kitų vyskupų atlydėtas į Romą, 87-erių metų patriarchas Teoktistas I savo viešnagės metu buvo įkurdintas Šv.Mortos rūmuose (Domus Sanctae Martae), kuriuose paprastai įsikuria į konklavą (Popiežiaus rinkimus) atvykę kardinolai.
Vatikano atstovai pažymėjo, jog Šventasis Tėvas savo garbingą svečią iš Rumunijos norėjo priimti ypač iškilmingai, kad galėtų deramai atsilyginti už jo parodytą svetingumą Katalikų Bažnyčios vadovui 1999 metų gegužės mėnesį Bukarešte. Tuometis popiežiaus Jono Pauliaus II vizitas į Rumuniją buvo pirmasis apsilankymas stačiatikių daugumos šalyje. (Iš 23 mln. Rumunijos gyventojų 18 mln., arba 78 proc., yra stačiatikiai.) Vėliau Popiežius apsilankė ir kitose stačiatikių šalyse - Gruzijoje, Graikijoje, Bulgarijoje, Ukrainoje, - tačiau niekur nebuvo taip draugiškai vietos Stačiatikių Bažnyčios hierarchų priimtas, kaip Rumunijoje. Galbūt tai priklausė ir nuo paties patriarcho Teoktisto charakterio, kuris buvo pirmasis ir kol kas vienintelis iš Rytų Europos pokomunistinių šalių Stačiatikių Bažnyčių dvasinių vadovų, priėmęs kaltinimus dėl bendradarbiavimo su buvusiu totalitariniu režimu. 1989 metais patriarchas Teoktistas I dėl tokio pobūdžio prasižengimų netgi nusprendė atsistatydinti ir pasitraukė gyventi į nuošalų vienuolyną. Tačiau Rumunijos Stačiatikių Bažnyčios sinodas jam atleido ir pakvietė sugrįžti į patriarcho sostą.
Vyriausiasis Vatikano ekumenizmo ekspertas Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininkas kardinolas Valteris Kasperis tvirtina, kad, po 1999 metų susitikimo Rumunijoje, 82 metų popiežius Jonas Paulius II ir penkeriais metais už jį vyresnis patriarchas Teoktistas I yra tapę tikrais draugais. "Jie vienas kitam dažnai rašo laiškus", - pasakoja kardinolas V.Kasperis. Šie du brandaus amžiaus sulaukę Bažnyčių vadovai trečiojo krikščionybės tūkstantmečio pradžioje nori esmingai prisidėti prie ekumeninio dialogo pažangos.

Katalikų ir stačiatikių artumas bei skirtumai

Norėdamas sustiprinti iškilmingumą, spalio 7 dieną į Romą atvykusį Rumunijos stačiatikių patriarchą Popiežius pasveikino Šv.Petro aikštėje, matant 200 tūkst. maldininkų, kurie dalyvavo padėkos pamaldose už išvakarėse kanonizuotą "Opus Dei" įkūrėją šv.Chosėmariją Eskrivą de Balagerą. Kreipdamasis į patriarchą Teoktistą I pagarbos žodžiais "jūsų šventenybe ir brangusis broli", Jonas Paulius II išreiškė viltį, kad "susitikimas prie šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus kapo yra ženklas mūsų bendro noro įveikti kliūtis, kurios vis dar neleidžia atkurti visišką vienybę".
Patriarchas savo ruožtu pažymėjo, kad jis didžiuojasi, jog buvo pirmasis stačiatikių tautos dvasinis vadovas, pakvietęs apsilankyti Popiežių į Rumuniją, ir kad rumunai dėl savo lotyniškųjų kalbos šaknų ir kultūros turi glaudžius istorinius ryšius su Roma. Teoktistas I taip pat sakė, kad jo atsakomasis vizitas į Vatikaną nėra vien tik formalumas, bet reikšminga proga patvirtinti, kad "mes esame broliai Kristaus tarnystėje ir liudijime". Jonas Paulius II savo ruožtu pastebėjo, kad patriarcho apsilankymas Vatikane "yra aktas nuskaistinti atmintį apie buvusius pasidalijimus, atvirą konfrontaciją, veiksmus ir žodžius, vedusius prie skausmingo priešiškumo".
Kaip žinoma, po didžiosios 1054 metų schizmos Rytų ir Vakarų krikščionių keliai išsiskyrė ir priešiškumas tęsėsi iki XX a. antrosios pusės. Tik po II Vatikano Susirinkimo bei ypač 1965 metais įvykusio popiežiaus Pauliaus VI ir Konstantinopolio patriarcho Atenagoro susitikimo, kai buvo atšauktas abipusis prakeikimas (Anathemata), ekumeniniuose santykiuose prasidėjo suartėjimo procesas. 1979 metais popiežiaus Jono Pauliaus II ir Konstantinopolio patriarcho Demetrijaus sprendimu buvo sukurta Dvišalė teologinio dialogo komisija, iki šiol parengusi penkis bendrus katalikų ir stačiatikių santykių ginčytinų problemų sprendimus.
Katalikų ir Stačiatikių Bažnyčios, kaip artimiausios "broliškos Bažnyčios", pripažįsta viena kitos sakramentus ir kunigystę, taip pat pripažįsta katalikų ir stačiatikių vyskupų apaštalinę įpėdinystę. Tačiau, kaip parodė paskutinis Dvišalės komisijos susitikimas, įvykęs JAV Baltimorės mieste 2000 metų liepą, tolesnis ekumeninis dialogas yra užstrigęs dėl dviejų pagrindinių problemų. Pirmoji - Popiežiaus primato interpretavimo klausimas. Konstantinopolio ekumeninis patriarchas, nors Stačiatikių Bažnyčioje vadinamas "primus inter pares", tačiau nacionalinių arba autokefalinių patriarchatų juridiškai nevaldo. Tuo tarpu Katalikų Bažnyčioje apaštalo šv.Petro įpėdinio primatas yra neginčijamas ir sutvirtintas 1870 metais I Vatikano Susirinkime patvirtinta neklaidingumo dogma. Savo 1995 metais paskelbtoje enciklikoje "Ut unum sint" popiežius Jonas Paulius II paragino ganytojus ir teologus kartu aptarti naujas galimas Popiežiaus primato vykdymo formas, kurios skatintų visų krikščionių vienybės pažangą.

Ginčas dėl bažnytinio turto grąžinimo

Kita problema, dėl kurios katalikų ir stačiatikių ekumeninis dialogas yra patekęs į aklavietę, yra vadinamasis unitų, arba su Roma praėjusiais šimtmečiais vienybę atkūrusių Rytų krikščionių klausimas. Jeigu Katalikų Bažnyčia unitus laiko "autentiškais tiltais" tarp Rytų ir Vakarų, tai įvairios nacionalinės Stačiatikių Bažnyčios "unitizmo" reiškinį vertina kaip dirbtinį, politika grindžiamą dalies stačiatikių atsimetimą. Daugelis katalikų teologų taip pat mano, kad "unitizmą" pagimdė tam tikros istorinės aplinkybės, ir tai nėra tinkamiausias kelias tolesnei krikščionių vienybei siekti. Tačiau Katalikų Bažnyčioje vieningai pripažįstama, jog jau susikūrusios Rytų apeigų katalikų bendruomenės turi teisę gyvuoti ir privalo būti besąlygiškai ginamos.
Po Antrojo pasaulinio karo Rytų Europos šalyse keliems dešimtmečiams įsitvirtinus ateistiniam komunistų režimui, tiek Katalikų, tiek Stačiatikių Bažnyčios patyrė dideles netektis. Tačiau labiausiai nukentėjo būtent Rytų Katalikų (Unitų) Bažnyčios, kurios komunistinių diktatūrų buvo visiškai uždraustos, prievarta jas prijungus prie vietinių stačiatikių patriarchatų. Taip pat ir Rumunijoje du milijonus tikinčiųjų turinti unitų bendruomenė 1948 metais buvo priversta pereiti į pogrindį, ir jos maldos namai buvo perduoti Bukarešto stačiatikių patriarchatui. Nors 1990 metais, po komunistinės N.Čaušesku diktatūros nuvertimo, Rumunijoje vietinės Rytų Katalikų Bažnyčios teisės buvo atstatytos, tačiau jos turėtos ir stačiatikiams perduotos bažnytinės nuosavybės grąžinimo klausimai iki šiol liko neišspręsti.
Rugsėjo mėnesį rumunų Rytų katalikų dvasinio vadovo Alba Julijos metropolito Liusiano Muresano paskelbtame memorandume Rumunijos prezidentui Jonui Iljesku pateikti duomenys, kad per pokomunistinį dvylikos metų laikotarpį katalikams iš konfiskuotų 2030 bažnyčių grąžinta tik 136; iš prieš 1948-aisiais unitų turėtų 22 vienuolynų negrąžinta nė vieno; iš apie 1500 parapijų namų grąžinta tik 66. Kito Rytų apeigų katalikų turėto turto grąžinimas procentiniu atžvilgiu dar prastesnis. Dažnai Rumunijoje bažnytinio turto negrąžinimas katalikams argumentuojamas tuo, kad iš buvusių jų parapinių bendruomenių tik maža dalis sugrįžo į Rytų Katalikų Bažnyčią, o dauguma liko stačiatikiais.
Iš tikrųjų, skirtingai nuo kaimyninės Ukrainos, kur po komunizmo žlugimo Rytų katalikų bendruomenės visiškai atsistatė, Rumunijoje dėl kitokių sąlygų katalikų liko mažiau. (Vakarų Ukrainoje katalikybė atitinka ukrainietišką tautinį tapatumą, o stačiatikybė tarsi primena buvusią priklausomybę Rusijai, tai yra Maskvos patriarchatui. Tuo tarpu Rumunijoje katalikybė yra susijusi su etniškai įvairiu Transilvanijos regionu, kuriame gyvena daug vengrų ir kitų tautinių mažumų atstovų.) Nors katalikų atstovai suvaidino svarbų vaidmenį Rumunijos valstybingumui ir kultūrai, ryšiams su Europa stiprinti, kovoje prieš komunistų režimą, tačiau šioje šalyje Stačiatikių Bažnyčia užima tautinės Bažnyčios padėtį. Formuojama nuostata, kad "būti kataliku" reiškia "būti ne visai rumunu", todėl ir po komunizmo žlugimo toli gražu ne visi tikintieji ryžosi pripažinti savo konfesinę priklausomybę. Baimindamiesi dėl darbo ar karjeros galimybių praradimo bei dėl kitų "nepatogumų", ar kad nesijaustų "svetimšaliai" savo tėvynėje, kai kurie unitai ar katalikiškąsias šaknis turėję žmonės nusprendė likti Stačiatikių Bažnyčios nariais.
Vis dėlto turėto bažnytinio turto negrąžinimas skaudžiai žeidžia Rumunijos Katalikų Bažnyčios orumą. Bažnyčia yra pasiryžusi teisybės ieškoti Europos žmogaus teisių teisme Strasbūre ir kitose europinėse instancijose. Dėl maldos namų negrąžinimo (tarp negrąžintų yra ir kelios svarbios katedros) - daugiau kaip 350 katalikų bendruomenių Rumunijoje ir laisvės sąlygomis yra priverstos pamaldoms rinktis į laikinas patalpas, t.y. garažus, privačius butus ir pan. Katalikų Bažnyčia yra įsitikinusi, kad dėl turto grąžinimo ryžtingiau turi veikti Rumunijos valstybinė valdžia, nes iki šiol nėra priimtas atitinkamas įstatymas, kuris reguliuotų šiuos reikalus.
Tiesa, dar 1990 metais vyriausybės dekretu Rumunijoje buvo sudaryta bendra Stačiatikių ir Katalikų Bažnyčių atstovų komisija, kuri turėjo spręsti bažnytinių pastatų grąžinimo klausimą. Tačiau dėl vieningos nuomonės nebuvimo šios komisijos darbas davė menkus rezultatus - buvo sutarta tik dėl devynių bažnyčių grąžinimo katalikams. Rumunijos katalikų nuomone, toks šios problemos reguliavimas, kai valstybė nusišalina ir palieka reikalus spręsti tarpbažnytinei komisijai, nerandančiai sutarimo, tik skatina įtampą ir neduoda didesnės naudos.Valstybė, kurią valdęs ankstesnis režimas buvo konfiskavęs bažnytinį turtą, turi jausti konstitucinę pareigą esmingai prisidėti prie teisingumo katalikams atstatymo. Tą pažymėjo ir popiežius Jonas Paulius II, kuris birželio pradžioje, priimdamas naujojo Rumunijos ambasadoriaus prie Šventojo Sosto kredencialus, jam pažymėjo, kad "konfiskuoto bažnytinio paveldo grąžinimas atitinka teisingumo kriterijų bei įgalina Katalikų Bažnyčią panaudoti šias gėrybes savo misijai įvykdyti".

Tradicinių Bažnyčių prioritetas netrukdo ekumenizmui

Patriarcho Teoktisto I vizito Vatikane metu oficialiose kalbose katalikų konfiskuoto bažnytinio paveldo Rumunijoje grąžinimo klausimai tiesiogiai nebuvo paliesti, tačiau teisingumo atstatymas ir tikinčiųjų patirtos kančios totalitarinių režimų laikotarpiu buvo atspindėta daugelyje vizito programoje numatytų renginių. Rumunijos Stačiatikių Bažnyčios vadovas aplankė pagrindines Romos bazilikas, tačiau ypatingą reikšmę turėjo jo dalyvavimas spalio 12 dieną ekumeninėse pamaldose, kuriomis Romos Šv.Baltramiejaus bažnyčia iškilmingai buvo dedikuota XX amžiaus krikščionims kankiniams ir tikėjimo liudytojams. Tai buvo popiežiaus Jono Pauliaus II, kaip Romos vyskupo, sprendimas vieną šio miesto bažnyčią paskirti kaip ekumeninį memorialą tiems asmenims, kurie žuvo gindami savo tikėjimą ir krikščioniškąsias vertybes komunistų ir nacių represinių režimų metu.
Šv. Baltramiejaus bažnyčioje šiam tikslui vykusiose ekumeninėse pamaldose Katalikų Bažnyčiai atstovavo Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininkas kardinolas V.Kasperis, Popiežiaus vikaras Romos miestui kardinolas Kamilas Ruinis ir Šv. Baltramiejaus bažnyčios tituliarinis klebonas Čikagos (JAV) arkivyskupas kardinolas Frensis Džordžas. (Kaip žinoma, visi Kardinolų kolegijos nariai turi savo titulines bažnyčias Romoje.) Memorialo dedikacijos iškilmėse stačiatikiams atstovavęs patriarchas Teoktistas I pabrėžė Rumunijos krikščionių patirtus kentėjimus komunistų valdymo laikotarpiu. "Jų liudijimas rodo, kad pragaro jėgos ne tik nenugalės Bažnyčios, bet ir jog žuvusiųjų už tikėjimą auka padės jai prisikelti ir sustiprėti, - sakė jis. - Kristaus Bažnyčia, jos ganytojai ir tikintieji į trečiąjį tūkstantmetį žengia kartu su kankiniais, ką patvirtina ir naujojo memorialo dedikacija".
Prieš šias iškilmes tą pačią dieną vykusiame susitikime su popiežiumi Jonu Pauliumi II, patriarchas Teoktistas I savo kalboje pastebėjo, jog po ateistinio totalitarizmo Rytų Europos šalyse žlugimo "vienas pagrindinių mūsų Bažnyčios rūpesčių yra atnaujinti krikščionišką misiją šių dienų visuomenėje". Tai ypač svarbu esant išsiplėtojusiam religiniam indiferentizmui, reliatyvizmui ir "pasirodymui vadinamųjų pseudovertybių". Toliau savo kalboje Stačiatikių Bažnyčios hierarchas palietė kai kuriuos sudėtingus katalikų ir stačiatikių santykių klausimus, būdingus ne tiek Rumunijai, kiek Rusijai.
Jis sakė, kad "šiuolaikinė dvasia, paženklinta globalizacijos ir konkurencijos, taip pat jaučiama santykiuose tarp krikščionių". Nurodydamas pirmiausia į tokias grupuotes, kaip mormonai ar Jehovos liudytojai, patriarchas Teoktistas I kalbėjo, jog "šie savos rūšies evangelizuotojai apsupo mūsų tikinčiuosius, laikydami šias teritorijas dvasinėmis "tuštumomis" ar "misijų šalimis", tarsi jose Evangelija dar iš viso nebuvo skelbta. Natūralu, kad toks jų elgesys sukėlė nusivylimą ir pasipiktinimą: viltis gauti paramą iš laisvųjų šalių Bažnyčių greitai pasikeitė į sumaištį, nepasitikėjimą ir spontaniškus antiekumeniškus veiksmus".
Nevengdamas žinomos sąvokos "prozelitizmas", patriarchas taip pat kritiškai atsiliepė apie katalikų veiklą, kurie neva neatsižvelgia į daugelio Rytų Europos žmonių stačiatikišką identitetą. Jo manymu, toje šalyje, kur daugumą sudaro stačiatikiai, misijinis uždavinys priklauso nacionalinės Stačiatikių Bažnyčios kompetencijai. "Kitos Bažnyčios, kurios ateina iš kitų vietų ir nori dalyvauti misijų darbuose, gali tai daryti, bet tik jeigu jos bendradarbiauja su vietinėmis (Stačiatikių) Bažnyčiomis". Rumunijos stačiatikių patriarchas taip pat gynė "kanoninės teritorijos" principą, pagal kurį vietinė Stačiatikių Bažnyčia turi teisę į pastoracinį pirmaeiliškumą. Jis taip pat priekaištavo, kad "kuriamos paralelės bažnytinės struktūros, būtent tų Bažnyčių, iš kurių laukiama broliškos paramos".
Kaip žinoma, Maskvos patriarchatas apkaltino Vatikaną "paralelių struktūrų" kūrimu Rusijoje po to, kai vasario mėnesį ten buvo įsteigtos keturios katalikų diecezijos.
Popiežius Jonas Paulius II savo kalboje taip pat išreiškė susirūpinimą, kad naujosios religinės grupės, "neturinčios istorinių šaknų, įsiveržė į šalis ir regionus, kuriose Bažnyčia turi senas tradicijas ir kur Evangelija buvo šimtmečiais skelbiama". Jis pažymėjo, jog "Katalikų Bažnyčia pripažįsta misiją, kurią Stačiatikių Bažnyčia yra pašaukta vykdyti tose šalyse, kur įleido šaknis prieš daugelį amžių". Tarptautinės katalikų organizacijos materialiai ir dvasiškai paremia stačiatikių bažnyčias šiuose jų pastoraciniuose baruose, taip pat ir stačiatikių tikinčiųjų bendruomenes ten, kur daugumą sudaro katalikai.
Tuo pat metu Katalikų Bažnyčiai turi būti suteiktos galimybės "vykdyti pastoracines pareigas savo tikintiesiems bei tiems, kurie savanoriškai prisijungia" tose Rytų Europos šalyse, kuriose vyrauja stačiatikiai, o katalikai yra mažuma. Jeigu iškyla problemų ar nesusipratimų, "būtina nebijoti juos pripažinti ir spręsti per brolišką ir nuoširdų dialogą". Taip pat Šventasis Tėvas siūlo skatinti "asmeninius kontaktus tarp vyskupų, kunigų ir pasauliečių, tarp vienuolijų centrų ir teologijos studentų". Ypač reikėtų rengti katalikų ir stačiatikių jaunų žmonių ekumeninius susitikimus, kad jaunimas atsikratytų senųjų nepakantumo prietarų ir būtų rengiamas abipusės santarvės ateičiai. Be to, Popiežius pasiūlė įkurti naują tarptautinę "solidžią institucinę struktūrą" (šalia jau esamos Dvišalės teologinio dialogo komisijos), kuri pasitarnautų "artimesniam bendravimui skatinti ir abipusei informacijai apsikeisti" tarp Katalikų ir Stačiatikių Bažnyčių.

„Paralelės bažnytinės struktūros“ Moldovoje

Patriarcho Teoktisto I kalboje Popiežiui paminėtą "paralelių bažnytinių struktūrų" (arba "kanoninės teritorijos") klausimą, kurį dažnai, kaip priekaištą katalikams, kelia ir Maskvos patriarchatas, reikėtų patikslinti. Iš tikrųjų jis taikytinas tik tos pačios konfesijos - pavyzdžiui, nacionalinių Stačiatikių Bažnyčių tarpusavio ginčų dėl "kanoninės teritorijos" pasidalijimo problemose, bet jokiu būdu ne Katalikų ir Stačiatikių Bažnyčių ekumeniniuose santykiuose. Kad būtų aiškiau, kaip iš tikrųjų kuriamos "paralelės struktūros", galima priminti praėjusiame dešimtmetyje atsiradusius nesutarimus tarp Maskvos ir Bukarešto patriarchatų dėl jurisdikcijos Moldovos stačiatikių bendruomenei.
Iki 1918 metų, Pirmojo pasaulinio karo pabaigos, Moldova, kurios dauguma iš dabartinių 4,3 milijono gyventojų yra stačiatikiai (tautiniu atžvilgiu moldavai yra artimi rumunams), priklausė carinės Rusijos imperijai ir vietos tikintieji buvo Maskvos patriarchato jurisdikcijoje. 1918-1940 metais Moldova priklausė Rumunijai, ir Besarabijos (kaip rumunai tradiciškai vadina Moldovą) stačiatikių metropolija įėjo į Bukarešto patriarchato sudėtį. 1940 metais Hitlerio spaudimu (pasirašius Molotovo-Ribentropo paktą) Besarabija buvo perduota Stalinui, tačiau 1941-aisiais Rumunija, nacių Vokietijos pusėje įstojusi į karą prieš komunistinę Sovietų Sąjungą, Besarabiją atsiėmė. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, 1944 metais, sovietai vėl okupavo Moldovą ir okupavę išlaikė iki pačios Sovietų Sąjungos žlugimo 1991 metais.
Susikūrus nepriklausomai Moldovos valstybei, praėjusio dešimtmečio pradžioje šios šalies stačiatikių bendruomenėje iškilo dramatiški nesutarimai. Dalis vietos dvasininkų ir tikinčiųjų panoro sugrįžti į Bukarešto patriarchato priklausomybę, kuris atitinkamai atkūrė ir Besarabijos metropoliją. Tuo tarpu kita dalis Moldovos stačiatikių, ypač vadinamieji rusakalbiai, nutarė likti Maskvos patriarchato jurisdikcijoje, kuris Kišiniovo metropolijai suteikė autonominį "Moldovos Stačiatikių Bažnyčios" ("Biserica Ortodoxa din Moldova") statusą.
Kelerius metus vykusios derybos tarp Rusijos ir Rumunijos Stačiatikių Bažnyčių atstovų dėl Moldovos tikinčiųjų pasidalijimo - šioms deryboms tarpininkavo pats Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus I - nutrūko 1997 metais, taip ir neradus bendros kalbos. Prorusiška Moldovos vyriausybė, kurioje vyrauja šalies parlamente daugumą turintys komunistai, žinoma, yra palankesni Maskvos patriarchatui. Todėl teisiškai buvo pripažintas Rusijos Stačiatikių Bažnyčios struktūrinis padalinys - Kišiniovo metropolija, o Bukarešto patriarchatui priklausančią Besarabijos metropoliją Moldovoje buvo atsisakyta netgi įregistruoti. Tautiškai nusiteikę vietos krikščionys demokratai padavė skundą Europos žmogaus teisių teismui Strasbūre, kuris 2001 metais paskelbė verdiktą - nepripažįstant Besarabijos metropolijos teisėtumo, Moldovoje yra pažeidžiamos tikinčiųjų teisės. Pagaliau po ilgo spyriojimosi, spaudžiant Europos Tarybos parlamentinei asamblėjai, kuri dėl šios problemos buvo sudariusi net atskirą komisiją, Moldovos vyriausybė šiemet rugpjūčio mėnesį teisiškai pripažino ir Rumunijos Stačiatikių Bažnyčios kanoniškoje priklausomybėje esančią Besarabijos metropoliją.
Taigi galima iš tikrųjų tvirtinti, kad Moldovoje dabar egzistuoja tos pačios konfesijos - stačiatikių - dvi "paralelės bažnytinės struktūros": su Maskvos patriarchatu susieta Kišiniovo metropolija ir Bukarešto patriarchato jurisdikcijoje esanti Besarabijos metropolija. 2001 metų spalio mėnesį Popiežius įkūrė Moldovoje atskirą Kišiniovo vyskupiją, kuriai priklauso šalyje gyvenantys 20 tūkstančių katalikų. Tačiau šios diecezijos jokiu būdu negalima vadinti "paralele struktūra" stačiatikiams, nes tai jau kitai konfesijai - Katalikų Bažnyčiai - priklausanti tikinčiųjų bendruomenė. Tai būtų aiškus žmonių klaidinimas, kalbant apie neva ginčytiną "paralelizmą" tarp katalikų ir stačiatikių vyskupijų Rusijoje ar bet kurioje kitoje šalyje.

Bendromis pastangomis atsiliepti į naujus iššūkius

Baigdamas savaitę trukusį vizitą Vatikane, patriarchas Teoktistas I spalio 13 dieną dalyvavo Šv.Petro bazilikoje popiežiaus Jono Pauliaus II aukotose sekmadienio šv.Mišiose. Pažymėtina, kad šis Rumunijos Stačiatikių Bažnyčios vadovo dalyvavimas pamaldose buvo aktyvus: jeigu iki šiol Vatikane apsilankę Rytų krikščionių patriarchai Popiežiaus vadovaujamoje šv.Mišių aukoje būdavo tik pasyvūs klausytojai ir apsiribodavo bendru palaiminimu, tai spalio 13 dieną Jonas Paulius II ir Teoktistas I dalijosi Žodžio liturgijos skaitymu, kartu meldėsi, abu pasakė pamokslus, drauge sukalbėjo Tikėjimo išpažinimą ir išsiskyrė tik Eucharistijos maldai. Šventojo Tėvo liturginių apeigų vadovas vyskupas Pieras Marinis pažymėjo, kad tokiu parodytu bendrumu primintas kvietimas Rytų ir Vakarų Bažnyčioms vis labiau atsiverti Šventajai Dvasiai, "kuri kviečia į Viešpaties trokštamą vienybę".
Po Evangelijos skaitinių lotynų ir rumunų kalbomis pirmasis homiliją pasakė patriarchas Teoktistas I. Nurodydamas į šiandieninio pasaulio dvasinę krizę, jis sakė, kad būtina "iš naujo atrasti ryšį tarp atgailos ir atsivertimo bei grįžti prie gailestingojo Kristaus, atstatant bendrystę tarp Bažnyčių". Rumunijos stačiatikių patriarchas taip pat pripažino, kad " šiuolaikinė sekuliarizacija yra lydima žmogaus dvasinio gyvenimo pažeidimo ir nuskurdinimo". Sekuliarizacija dar labiau silpnina dvasinę bendrystę tarp krikščionių, todėl "siekimas šventumo krikščionių gyvenime" turi būti darnoje su krikščionių vienybės pastangomis.
Popiežius Jonas Paulius II, savo homilijoje priminęs Viešpaties raginimą, kad "Jo Bažnyčia būtų viena, šventa, katalikiška ir apaštališka", pabrėžė, jog krikščionių pasidalijimas "yra prieštaravimas Dievo valiai". Vieną dieną "mes būsime Jo paklausti, ką padarėme dėl krikščionių vienybės". Toliau Šventasis Tėvas aiškino, kad "tikrasis ekumenizmas negali egzistuoti be vidinio atsivertimo ir minčių atnaujinimo, be prietarų ir įtarinėjimų įveikimo, be vengimo žodžių, vertinimo ir veiksmų", kurie kupini neteisingumo ir netiesos apie atsiskyrusius tikėjimo brolius, o taip pat be abipusio draugiškumo, kuris "būtų palaikomas broliškos meilės".
Spalio 12 dieną pasirašytame Bendrajame pareiškime popiežius Jonas Paulius II ir Rumunijos patriarchas Teoktistas I patvirtino ryžtą "melstis ir darbuotis, kad būtų pasiekta visiška regima vienybė tarp visų Kristaus išpažinėjų. Mūsų tikslas ir mūsų karštas troškimas yra visiška bendrystė, kuri nėra absorbavimas, bet tiesos ir meilės bendrystė. Tai yra negrįžtamas kelias, kuris neturi alternatyvų; tai - Bažnyčios kelias". Pažymėję evangelizacijos svarbą "po tamsaus valstybinio ateizmo laikotarpio" Rytų Europos šalyse, abu Bažnyčių vadovai patvirtino, kad "evangelizacija negali remtis konkurencijos dvasia, bet tarpusavio pagarba ir bendradarbiavimu, kad būtų pripažinta kiekvieno asmens laisvė gyventi pagal savo įsitikinimus ir gerbiant kiekvieno religines nuostatas".
Bendrajame pareiškime taip pat pažymima, kad Europos integracijos eiga kelia krikščionims naujus iššūkius, kuriuos Rytų ir Vakarų Bažnyčios turi priimti kartu. "Kuo jos bus vieningesnės vieno ir vienintelio Viešpaties liudijime, tuo labiau jos prisidės prie Europos krikščioniškosios sielos balso stiprinimo: prie gyvenimo šventumo, pagarbos žmogaus asmens orumui ir jo teisėms, solidarumo ir teisingumo, taikos ir susitaikinimo, šeimos vertybių įtvirtinimo ir rūpinimosi visa kūrinija". Europai reikia praturtinti kultūrą, kurią suformavo krikščionybė.

Mindaugas BUIKA

© 2002"XXI amžius"