Atnaujintas 2002 m. lapkričio 13 d.
Nr.85
(1092)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Susitikimai
Krikščionybė ir pasaulis
Darbai
Žvilgsnis
Atmintis
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis
Istorijos vingiai


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai

Strujus (senis)

Ėjo 1946-ųjų vasaris, kaip ir virtinės kitų, su pūgom, šalčiais ir atlydžiais. Spaudė mus ne tik šalčiai, bet ir svetimšaliai.
Mūsų gimnazija, kaip ir visa Lietuva, gyveno bendrais rūpesčiais: slėpė nuo svetimšalių „Atžalyną“ - savo laikraštį, kurį noriai skaitė ne tik gimnazistai, bet ir jų tėvai, visi aplinkiniai. Visi jį mokėjo paslėpti, bet niekas nežinojo, kaip jį išsaugoti, nes svetimšalių buvo daug, jie buvo tamsūs, žiaurūs ir nenumaldomai kerštingi. Vis vien visi skaitė „Atžalyną“, nes žinojo, kad „Tiesoje“ - vien melas ir dvasią naikinanti apgaulė.
Švenčių progomis kėlėme savo trispalvę, dėl kurios mus gaudė, sugavę teisė arba trėmė be teismo į šaltąjį Sibirą, dar šaltesnį nei mūsų vasaris.
Miestelyje pasirodė kariškiai lakūnų uniformomis - tai nelaimės ženklas. Aktyvesnieji pastebėjo, kad jie pasirodo prieš trėmimus. Nei aerodromų, nei lėktuvų prie mūsų miestelio nėra, nerasi jų už dešimčių kilometrų. Tik lakūnai - jau čia.
Baigiasi priešpaskutinė šeštadienio pamoka. Prie gimnazijos atrieda keletas kariškų sunkvežimių. Iš jų iššokę kareiviai apsupa gimnaziją. Mes patikimai saugomi.
Vietiniai stribai, pasitarę su gimnazijos vadovybe, išvaro visus iš viršutinio gimnazijos aukšto. Įvyksta atranka. Mus, vien berniukus, suvaro į tuščiąjį aukštą. Visus kitus iš gimnazijos išprašo. Saugo vien mus, atrinktuosius. Mes sunerimę, nustebę. Mąstau: gal tai „Atžalyno“ skaitovų kompanija, į kurią įsiterpęs vienas kitas, kėlęs vėliavą? Gal atėjo atsiskaitymo azijatams valanda. Stengiuosi užmiršti visų „nusidėjėlių“ vardus ir pavardes. Paaiškinimų nėra. Laukiame.
Ateina automatu ginkluotas stribas, gan sunkiai iš rašto paskaito pavardes ir įsako sekti paskui jį. Įsakyta laikytis poromis, kaip ir buvo išskiemenavęs iš lapo.
Sulaipina į karišką sunkvežimį. Paskui mus įlipa rusų kareiviai. Mūsų šešetas porų. Kareivių ne mažiau, tik jie visi su automatais.
Mūsiškiai tylūs, pablyškę, visų viena mintis: Sibiran ar ne? Jei ne - tai kur? Kariškas sunkvežimis pasuka Dirvonų link. Tai Jurbarko kryptis. Ten geležinkelio nėra. Mūsiškių veidai prašviesėja.
Netrukom privažiuoti sodybą kaimo gale, kuri buvo apsupta ginkluotų rusų kareivių. Jie ir pasitiko mus parengtais automatais. Persimetę tik jiems žinomais žodžiais, iš mūsų sunkvežimio išlaipino du berniukus ir perdavė aniems. Sunkvežimis pasuko atgal.
Vėl riedame vieškeliu Vadžgirio link, vėl pasuka sunkvežimis į saugomą sodybą.
- Balašaitis Jonas ir Vyturys Paulius, - išskiemenuoja iš lapo „lietuviškas automatas“.
Mes su Jonu išsiritame iš kėbulo. Sustirę. Trypiame. Mus, tarsi avinus, perduoda kitam „automatui“. Šis mums liepia žengti į stubą. Mes - Žiukaičių rinkiminėje apylinkėje. Vietoj Sibiro - Žiukaičiai! Paslaptis pusiau išnyksta, bet ne iki galo, nes mudu nežinome, kodėl gi čia?
Ši sodyba, kurioje įsikūrusi balsavimo apylinkė, labai gerai saugoma rusų kareivių: ratu į sniegą įsirausę kulkosvaidininkai baltais chalatais. Tik prie pat atsiradęs gali juos pastebėti. Pastato viduje keletas stribukų. Visiems nurodinėja dar kiti žmonės. Jie zuja tai šen, tai ten, netgi išeina už sodybos ribų. Tada girdisi šūksniai „parol“! Man visos šios scenos matytos ir girdėtos, tik jas žaidė vokiečių kareiviai, kai mano tėviškė buvo trejetą mėnesių pafrontėje.
Mudu su Jonu sėdim alkani. Mes niekam nereikalingi. Prieinu prie vyresniojo ir paprašau:
- Mano tėviškė už keleto kilometrų, išleiskite mus. Pernakvosim, išsimiegosim, o iš ryto prisistatysime jums.
- Tylėt, parše, atsirado mat tiligentai, nori šiltame buržujo kinyje išsimiegoti. O banditų atvest nenori?! Užčiaupk srėbalinę! Mat… mat… - pastūmė mane automato vamzdžiu suolo link, kur sėdėjo Jonas. Stribas su keliais kareiviais atsivaro į stubą armonika nešiną kaimo muzikantą.
- Grok, - įsako mane stūmęs vamzdžiu stribas.
Vaikinas vangiai sėdasi ant ąžuolinio krėslo, atsidaro dėžę, išima armoniką, patikrina ją keliais akordais ir išsilieja liūdnoka „Ko liūdi, berželi, ko liūdi?“
Stribai prityla, paklauso. Vyresnysis nepatenkintas. Visi privalo linksmintis! Tik buožės ir banditai liūdi. Jiems greit galas; cha, cha, cha, nusikvatoja, neaišku, kodėl.
Suskamba polkutė. Linksma, melodinga.
- Šokt reikia, šokt, tiligentai, - riaugsi vyresnysis stribas.
- Mes šokame tik su merginom, - atsako Jonas.
Atsisako šokti ir pavaldiniai.
- Atvest šokėjų iš kaimo, mat… mat! - griausmingai įsako savo stribukams vyresnysis.
- Mes vieni neisim, duok kareivių, - pareikalauja įsakymą vykdantys.
Praėjo valanda ar daugiau, į stubą įgriūva varu atvaryti keletas kaimo vyrų.
- Kur mergos? Mat… mat… - vėl griaudėja vyresnysis.
- Neradome, - teisinasi stribai.
- Šoks vieni vyrai, nenorės - priversime, - bando keverzoti rusiškai įsakytojas.
Kaimo vyrai - jauni ir linksmi. Jie visiškai nesijaudina dėl tos tragedijos, kuri vyksta, į kurią ir mudu su Jonu įvelti pagal kažkokius lemties dėsnius. Jie pažįsta stribus, vadina juos pravardėmis, matyt, gautomis anksčiau ten pat, kaime.
- Klausyk, Kluoniau, juk tu „ruskas kareivis“? - užklausia stribą kaimo vyras.
- Žinoma, „ruskas“, - atsako šis.
- Ar žinai, kad kiekvienas „ruskas kareivis“ turi šokti kazoką. Jei kuris nešoka, jį išmeta iš kariuomenės, - rimtu veidu užbaigia kaimietis.
- Aš nebuvau Rasiejuj, o Lietuvoje kazoko nešoka, tai gal manęs neišmes iš kareivių, - samprotauja Kluonius.
- Išmes, tikrai išmes, - tvirtina pašnekovas, - mes su Antanu galim tave išmokyti šokti, jei tu nepristosi prie Jonų Marikės.
- Marikė labai graži, - nusišiepia Kluonius.
- „Ruski kareiviai“ nesiženija, - tvirtina pašnekovas, - jie kariauja ir tik po karo eina pas mergas. Koks tu kareivis, jei tau mergos galvoj,- remia Kluonių kaimietis.
- Gerai, būsiu tikru „rusku kareiviu“, tik išmokykit šokti kazoką, - sutinka Kluonius.
- Grok, muzikante, kazoką, - mirkteli kaimietis šiam.
Suskamba kažkas panašaus į „Katiušą“. Nei kaimietis, nei muzikantas nežino kazoko melodijos. Kaimietis ir Antanas suglaudžia nugaras, pakelia sulenktą per kelį vienas kairę, kitas dešinę kojas, paima jas į rankas ir šokuoja ratu į taktą. Visi žiūri ir stebisi, koks įdomus tas „ruskas kazokas“. Parodomasis šokis baigtas. Dabar eilė „ruskam kareiviui“. Tą patį pakartoja kaimietis ir Kluonius, tik kaimietis koją pariečia ir Kluoniui į rankas nepaduoda. Kiek pašokavę kaimietis, stipriai laikydamas jo koją, pasuka jį ratu. Kluoniaus galva subarška per suolų kojas.
- Kodėl nešoki kazoko, ko griuvinėji? Kone nuvertei ir mane, - bara kaimietis „ruską kareivį“.
Kluonius čiupinėja pakaušyje guzus, įgytus kazoką bešokant, vėl eina prie kaimiečio ir prašosi mokomas toliau. Jis būtinai išmoks kazoką, jei muzikantas dar pagros…
Man nugara pradėjo „bėgioti skruzdėlės“, laukiau, kada pakils vyresnysis, pastatys kaimietį prie sienos ir sutratės „ruskas automatas“. Tačiau jie visi su pagarba žiūrėjo į rusų liaudies šokį - kazoką, berods ir vyresnysis norėjo šį garbingą šokį sušokti. „Linksmybes“ nutraukė pratisos automatų ir kulkosvaidžių papliūpos, girdimos tolėliau pietryčiuose. Plykstelėjo pašvaistė. Visi „ruski kareiviai“ išsidėstė aplink sodybą, prisidėdami prie jau ten esančių. Visiems išėjus, mudu pastebėjo šeimininkė.
- Vaikučiai (mudviem abiem buvo sukakę tik 16 metų), juk jūs nevalgę nuo pietų, - aimanavo ji.
- Ne, ponia, mes nevalgę nuo ryto. Mus pagriebė net nepietavusius, - patikslinome šeimininkę.
Ryte, dar prieš aušrą, mudu pristatė rinkiminės apylinkės vadovui energingas vyriškis su automatu ant pilvo.
- Gimnazija, įsijungusi į rinkiminę kampaniją, parengė grupę agitatorių, iš kurių du štai čia, - išdrožė nė kiek nerausdamas nuo bjauraus melo stribas, nes mudu tik dabar sužinojome, kad esame agitatoriai.
- Jie keliaus per kaimus su balsadėže pas negalinčius atvykti į apylinkę.
Tuo tarpu mudu dar nežinojome, kur tie mūsų rinkėjai ir ką mes privalome daryti, o svarbiausia, ar norime mudu ką nors daryti šioje šiurpioje tragikomedijoje.
Mudu vėl grąžino ankstesnėn vieton ir liepė laukti. Prašvito. Diena buvo giedra. Aš gavau balsuotojų sąrašus. Jonas - raudonai dažytą dėžę, panašią į inkilą.
- Einam, - tarė užsimetęs automatą ant peties.
- Pošli, rebiata, - kreipėsi į kareivius, atidaręs duris į kitą kambarį.
Mudu su Jonu ėjom priekyje, paskui mus - stribas. Greta jo - dar trys kareiviai, persimetę automatus per petį ir nuolat pasirengę jų griebtis.
Stribas kalbėjo lietuviškai ir rusiškai. Vadovavo mudviem ir rusų kareiviams. Jis žinojo apylinkę, nurodinėjo kryptį ir sodybą, į kurią reikėjo žygiuoti.
Vėl alkani mudu žengiame priekyje. Paspartinome žingsnį, kad atitoltume nuo automatininkų. Jie pasirengę šaudyti į bet kurį jiems įtartiną žmogų. Mudu buvome belaisviai, varomi dėl fizinės ar moralinės priedangos ar dėl abiejų iškart, tada dar nesupratome. Jie mudviejų nestabdė. Šaudant mudu nereikalingi.
Ėjome iš sodybos į sodybą, tačiau balsuotojų nebuvo. Ligoniai jau buvo „pasveikę“, išvykę balsuoti. Net seneliai, ir tie puolėsi balsuoti į apylinkę. Mūsų žygis kuo tolyn, tuo bergždyn. Nei vieno senelio, nei vieno ligonio.
Artėjame prie vėl nurodytos sodybos. Mudu gerokai priekyje. Iš stubos tik su švarkais ir automatais rankose perbėga šešetas partizanų. Žvilgteliu į Joną. Jo veidas baltesnis už sniegą, girgždantį po kojomis. „Nuplauk mane vandeniu, ir tapsiu baltesnis už sniegą“, - sugriaudėjo manyje sekmadieniniai vargonai. Tuo labiau kad dabar - sekmadienio vidurdienis, tik mudu laukiame vietoj švęsto vandens švino lietaus. Tai partizanų būrio vado Gintaro zona. Tai jo vyrai. Gal jie bus šaltakraujai, pamąsčiau.
- Laba diena, šeimininke, - pasisveikiname su jauna moterimi, skubiai slepiančia partizanų milines.
- Ar čia gyvena Globys? - paklausiu.
- Ne, čia Žilaitis, Juozas Žilaitis, - atsako šeimininkė, tik užvėrusi kito kambario duris, kur yra milinės.
Čia pat ir mūsų apsauga. Mes jau spėjome grįžti.
- Ši sodyba Žilaičio, o Globio - gerokai į šoną, viršininke, - porinu kuo garsiau, kad girdėtųsi ir kluone.
- Kad jį velniai, paklydau, seniai čia buvau, - keikėsi stribas, - be reikalo tokį vingį užmetėm.
- Tuda, rebiata, - parodė ranka į gerokai nutolusią sodybą.
Mudu su Jonu patraukėme vėl priekyje. Mes atsukome į kluoną nugaras, aiškiai jausdami, kad mus seka iš ten per automatų taikiklius. Mano nugara „bėgiojo skruzdėlės“, ausyse skambėjo praėjusios nakties papliūpos, prakarčiui su sekmadieniais vargonais „Asperge mea“ (lot. „Apšlakstyk mane“).
Tik nutolę puskilometrį, mes su Jonu atsidusome supratę, kad šios minutės mudviem nebuvo lemtingos.
Mes žengiame pas paskutinįjį balsuotoją. Diena krypsta vakarop. Žarna ryja žarną, nes tokiems „svečiams“ ne tik pavalgyti, bet ir vandens nepasiūlė. Iš visų sodybų žiūrėjo neapykantos ir išgąsčio akys. Sodybose - tik moterys. Vyrus matėme tik apsiriktoje sodyboje ir su automatais. Mudu buvome okupantų kompanijoje. Moterys negalėjo suprasti, kodėl tuos vaikus gal lydi, o gal varinėjasi po snieguotus vasario laukus keturi automatais ginkluoti „ruski kareiviai“.
Paskutinės sodybos šeimininkas buvo geras mūsų „viršininko“ pažįstamas.
- Aš jau pabalsavau ir spėjau sugrįžti, - paaiškino jis, - o strujus - dar ne. Jis guli antrame gale (kitame namo gale).
- Matyt, praalkę, tai pirmiausia užkąsim, o paskui ir su strujum pasišnekėsim, - porino šeimininkas, raikydamas duoną.
Barščiai ir duona buvo skanėstu, beveik velykiniu pyragu. Abi „šventinės“ balsavimo dienos praėjo pusbadžiu. Išsrėbiau barščių dubenį veik vienu mostu.
- Eik pas strujų, tegul pabalsuoja, - komanduoja man „viršininkas“.
Ištraukęs biuletenį, paduoda man. Jonas mielai įteikia raudoną dėžę su plyšiu.
- Laba diena, strujuk, - pasisveikinu, bandau net nusišypsoti.
- Ko nori, žvirbliamuši? - paklausia strujus, neatsakęs į mano pasilabinimą.
Neskubėdamas apsidairau kambaryje. Viskas tvarkinga. Strujus guli ąžuolinėje lovoje, užsiklojęs namų darbo antklode. Šalia lovos - ąžuolinis suolas, o ant šio - ąžuolinis kriukis su gumbu. Matyt, ūkio būta „ąžuolinio“, gal ir strujus „ąžuolinis“, pagalvojau.
- Atnešiau popierėlį, kurį reikia įmesti į šitą dėžę, o tiksliau, valdžia liepia pabalsuoti, - išdėstau strujui.
- Už ką ta valdžia liepia balsuoti? - pasiteirauja strujus.
Artinuosi prie lovos, bandau pastatyti dėžę ant suolo, norėdamas strujui paduoti biuletenį. Strujus apgniaužia lazdos gumbą ir ryžtingai stumteli dėžę nuo suolo.
- Už draugą Staliną valdžia liepė balsuoti, - aiškinu strujui.
- O ką jis man davė? - klausia strujus.
Aš žinau, ką jis iš ūkininko atėmė, bet ką davė - tikrai nežinau.
- Jis atnešė Stalino saulę į Lietuvą, - atsakau strujui.
Jaunuolišku mostu jis užsimoja ir kertą ąžuoline lazda. Spėju šoktelėti į šoną, bet lazdos galas grybšteli per strėnas. Nubarška dėžė į šoną, nuplasnoja biuletenis. Gerai, kad ne į strujaus pusę. Susirinkęs daiktus, grįžtu prie stalo mąstydamas: „Gerai, kad gavau nuo strujaus lazdų. Argi taip reikėjo kalbėti su senu žmogumi?“
- Eik tu, Balašaiti, paagituok strujų. Šis nemoka su senu žmogumi pašnekėti, - įsako „viršininkas“.
Įeina Jonas į strujaus kambarį. Nespėjus užsiverti durims, Jonas su triukšmu įvirsta atgal. „Ne tik man ąžuolinis strujus“, - pamąstau sau vienas.
Baigiame pietus. „Viršininkas“ pats eina pas strujų. Praėjo gal minutė, kita - grįžta ir „viršininkas“. Pro pravertas duris išgirstu:
- Su vagimis ir plėšikais susidėjai, Baltrau, o neblogas darbininkas buvai.
Su tuščia dėže žygiuojam atgal. Aš nešu sąrašą, Jonas - tuščią dėžę, „viršininkas“ - biuletenius, visus iki vieno. Štai ir paskutinė sodyba. Kita - jau rinkiminė būstinė su kulkosvaidžiais ir automatais.
- Sustok! - komanduoja „viršininkas“.
Sustojam už daržinės užuovėjoje.
- Skaityk pavardes iš sąrašo, - įsako.
Perskaitau pirmąją.
- Statyk kryžių, - nurodinėja toliau.
- Jis dar nenumirė, kam tas kryžius? - pasiteirauju.
- Čia ne vaikų žaidimai, - pagraso automato vamzdžiu man ties nosimi, - daryk, kas įsakyta.
- Supratau - reikia rašyti kryžių ties pavarde, - pasiteisinu.
Skaičiau pavardes ir žymėjau ant vėjuje blaškomų lapų. Tik pabaigęs „skaitymus“ susigaudžiau, kad „viršininkas“ sukišo visus biuletenius į dėžę.
- Nesąžininga, tai afera, - protestavo Jonas.
- Tokia partijos valia, - aiškino „viršininkas“.
- Kad nė pypt! Jei išgirsiu aš ar partija kalbant apie tai, ką padariau, - paguldysiu ant rinkelės. Ar aišku? - Kišdamas automato vamzdį Jonui panosin, užbaigė „viršininkas“.
Ėjom į apgultą sodybą kaip nusikaltimo bendrininkai. Nei pasiskųsi, nei pasiguosi. Tik sunku širdyje, sunku! Nakvojome ant plikų suolų alkani ir sušalę, kaip ir visi stribai, ir „ruski kareiviai“. Ryte juos paėmė kariškos mašinos. Mudu su Jonu likome. Mudviejų nesaugojo. Kur nori, ten eik.
- Negi, Jonai, tokia inteligento dalia bolševikinėj imperijoj? - pasiteiravau.
- Negi bukagalviai automatu nurodinės visą amžių, ką mes turime daryti?
Girdėjau, kaip tėvas su kaimynais kalbėjo: „Pats blogis pas mus atėjo iš svetur, bet jis neamžinas, Dievas yra, ir teisybė dar neišvaryta iš šios žemės. Jei nepasiduosim blogiui, teisybė greičiau ateis pas mus“. Kada ji ateis, nežinau. Taip jie kalbėjo, ir aš tėvu ir kaimynais tikiu.
Pūga pradėjo šuorais nešti sniegą į kelio provėžas, mudviem sukant Eržvilko link.

Petras GIRDZIJAUSKAS
Vilnius

© 2002"XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija