Atnaujintas 2002 m. lapkričio 13 d.
Nr.85
(1092)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Susitikimai
Krikščionybė ir pasaulis
Darbai
Žvilgsnis
Atmintis
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis
Istorijos vingiai


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai

Strategijos ir komedijos

Dabar visą valdžią Lietuvoje apsprendžia valdančioji partija. Nesakau valdančiosios partijos, nes A.Paulausko socialliberalus vadinti partija būtų labai netikslu. Ir visai nesvarbu, kad socialliberalai retsykiais netgi drįsta paprieštarauti ir pačiam Premjerui. Tačiau viskas yra tik dėl akių, norint parodyti naiviems žmonėms, kad ir jie, socialliberalai, - ne iš kelmo spirti: šį tą gali. Nieko jie negali. Nebent susikombinuoti kokį milijoną, Seime prastumiant saviems bičiuliams palankų įstatymą ar begalines jo pataisas. Na, ir, žinoma, meluojant. Meluoti sovietmečiu išmoko daugelis tautos išrinktųjų. Netgi iš demokratinės Amerikos atvykusių veikėjų, kurių neužkliudė viską suniokojusi, visus žmogiškus pradus nustelbusi sovietinės okupacijos mašina, ir jie išmoko netiesos sakymo meno. Neseniai rašytojas Saulius Šaltenis rašė apie vieną tokį Amerikos lietuvį, kandidatą į Prezidento postą, Č.Juršėno pagarbiai vadinamą Daktaru, besiskelbiantį didžiausiu monolitu ir krikščionimi. Anot S.Šaltenio, šis asmuo susipainiojo savo pilietybėje ir melagystėse. Paradoksas, bet įstatymus leidžiantis Seimo narys spjauna į Konstituciją. "Krikdemiškos "Bobelinės" autorius mielas Daktaras negalėjo pasakyti, su kokiu pasu važinėja į Ameriką lankyti mylimų anūkų. Tiktai labai pyko, žaibavo akimis, žiūrėjo į įkyrius žurnalistus iš aukšto, kaip į šiukšles, ir kaltino juos blusinėjimu. Tikrai, kandžioja jį begėdžiai žurnalistai, kaip prastos veislės šunys kiemsargiai, kažkodėl neklausinėja apie stebuklingus jo planus pakelti tautos gyvenimą arba tikrąsias krikščioniškas moralines vertybes, o blusinėja. Bet kas gi meluoja, kas gi vis painiojasi, kas gi, perfrazuojant gerbiamą Daktarą, aptekęs blusomis?", - rašė S.Šaltenis. Na, o klausinėti, ar blusinėti, pretendentą į gelbėtojus iš tiesų nėra ko. Juk jau kelintą kadenciją sėdėdamas Seime, jis kalba vis tą patį. Žodis žodin. Ir nepasako absoliučiai nieko nauja. Atrodytų, jog ne iš svajonių šalies Amerikos atvykęs, o visą gyvenimėlį sovietijoje nugyvenęs. Žinoma, gerbiamo Daktaro nuodėmės, palyginti su kitų jo kolegų, ne per didžiausios. Nesigirdėjo, kad būtų nušvilpęs kokį milijoną ar užsiėmęs lobistine veikla kokios nors firmos ar bendrovės naudai. Antra vertus, juk daug patogiau sėdėti Seime nieko nesiūlant, nieko neužkliudant, bet užtat vis parodant drąsą pakeiksnoti konservatorius ir V.Landsbergį. Kaipgi kitaip įsiteiksi valdančiajai partijai. Tuo labiau kad dabar Daktaras išmąstė, jog neokomunistų ir jo partijos programos nepaprastai panašios - "socialiai orientuotos". Kaip ir kur socialiai orientuojasi socialdemokratai, puikiai matome ir be Daktaro paaiškinimų. O iš tiesų keista tokia buvusio VLIK'o vadovo meilė komunistams. Tai sukelia gana įdomių minčių. Atrodo, kokia gali būti bičiulystė tarp tų, kurie ištisus dešimtmečius paskutiniais žodžiais plūdo VLIK'ą ir jo buvusį vadovą. Tačiau ko tiktai neatsitinka Lietuvos politinėje virtuvėje.