Paskui laiko strėlę
 |
Kazimieras Kalpokas |
Laikas į ateitį paleista
mūsų dienų istorijos strėlė. Ar pasieks taikinį, kur nuskries,
ar liks tik išdavysčių nužudyta, per kovų kovas iš amžių glūdumos
atėjusi lietuvio svajonė laisvė?
Ritmiškai dunksėjo vagonų ratai,
traukinys pamažu slinko Vilniaus kryptimi. Jis apsimetė, kad snaudžia.
Miegok iki Vilniaus, ten tave su pyragais sutiks
nusijuokė
lydintis suimtąjį enkavėdistas ir pasiūlė vietiniam stribui: O
mudu
sušilsim. Niekur paukštelis nenuskris. Galas! Prisikariavo.
Jie buvo vieni pustuščiame vagone. Tik kelios moterėlės su ryšuliais
pakeliui įlipo į traukinį ir susispietė kitame vagono gale. Sargybiniai
gurkšnojo iš vieno butelio. Rusiškai, neužkąsdami. Pro pramerktų
akių blakstienas jis matė girtėjančius sargybinių veidus. Pagalvojo:
Nejaugi iš tiesų galas? Rankos surakintos, bet
kojos laisvos!
Jis vis dar apsimetė miegantis. Mintimis jau aplankė Čedasus,
savo šeimą, pasimatė su būrio vyrais, apkabino vyriausią ir jaunylę
dukras, dvynukus sūnus. Nejaugi atsisveikina? Tai jau ne! Ne kartą
bėgo nuo kareivių, ne kartą vijosi, eidamas kruvinais enkavėdistų
pėdsakais, ne kartą iš pačios mirties glėbio ištrūko. Nejaugi
dabar pasiduos? Kas atsitiko vyrams? Atlaikę alkį, sužeidimus,
sunkias žiemas ir nuolatinį nuovargį, vyrai palūžo? Kankinami
išdavė? Kas galėjo žinoti slapčiausius vado kelius? Jis neabejojo,
jog būta išdavystės, bet savo vyrais pasitikėjo. Tačiau kas prasitarė
apie vadų susitikimo vietą? Kas, be jo paties, dar galėjo žinoti?