XXI amžius

Ar teisūs romėnai?

Galinga Romos imperija, gyvavusi ir klestėjusi prieš kelis tūkstančius metų, paliko žmonijai ne tik šventovių ar teatrų griuvėsių, bet ir laiko nesugriaunamus kultūros paminklus: išminties aruodus, valstybės valdymo įrankį - įstatymus. Jie veikė ne tik Romoje, bet ir visose aplinkinėse valstybėse net po imperijos žlugimo. Iki šiolei romėnų teisė yra civilinės teisės pagrindas visame pasaulyje. Tad labai svarbu žinoti, kur slypi romėnų galybė.
Svarbiausia romėnams buvo pilietybė, nes su ja siejasi rinkimų teisė (valstybės valdžia), teisėta šeima (tautos moralės pagrindas) ir galimybė įsigyti turtą (valstybės ekonominis potencialas). Šios nuostatos ir šiandien aktualios! Ypač atsikuriančiai Lietuvai, todėl palyginkime romėnus su lietuviais…
Romos piliečiu galėjo būti tik romėnas: nei svetimšaliai, nei vergai, nei užkariautos tautos žmonės pilietybės neturėjo. Tai reiškė - negalėjo turėti teisėtos šeimos ir turto. Svetimi, ne piliečiai jokiu būdu negalėjo rinkti ar būti renkami. Taigi - jokios įtakos valdžiai.
Tuo tarpu mes suteikėme pilietybę 700 000 okupantų (!), bet neatstatėme jos 800 000 lietuvių emigrantų! 1,5 milijono balsų skirtumas rinkimuose ne Lietuvos, o svetimšalių naudai. Tad kaip gali būti tvirta valstybė, jei savo netvarką ir toliau Lietuvoje vykdo svetimi? Pradedant lietuvių kalbos ignoravimu, autonomijų kūrimu ir baigiant puču.
Štai Estija - nesuteikė okupantams pilietybės, nesitaikstė su valstybinės kalbos ignoravimu, todėl ir rezultatus jau turi - į Europos Sąjungą deryboms pakviesta, kai Lietuva dar nesulaukė kvietimo.
Negalėjo būti piliečiu ir negarbingų profesijų romėnai. Tokiais buvo laikomi prostitutės ir aktoriai.
Tuo tarpu Lietuvos Seime pilna ir šiaip aktorių, ir nusipelniusių Sąjungos artistų ar net šios srities profesorių. Nuo režisieriaus iki dirigento - visas teatro kolektyvas. Atrodo, ir pjesė yra - „Lietuvos nepriklausomybė“, kuri jau dešimt metų sėkmingai (teatralams) vaidinama. Pagal šią pjesę visiems Lietuvoje gerai - okupantams, kolaborantams, nelegalams, nusikaltėliams, - bet tik ne lietuviams.
Apie prostitučių įteisinimą (legalizavimą), tuo pačiu jų teisių ir pareigų sunorminimą, taigi jų įtakos valstybinei valdžiai naikinimą kol kas Lietuvoje tik diskutuojama. Todėl dar ilgai turėsime pagrindo skaityti spaudoje apie Seimo narių „paišdykavimo“ skandalėlius ar apie „romantiškas“ tarpusavio vedybų bangas… Nors jos faktiškai kuriamos ant išskirtų šeimų vaikų ašarų. Ar dar ilgai valdžios pirmuose postuose puikuosis „žydrieji“, narkomanai ar dvipatyste nusidedantys - priklausys tik nuo pilietybės palikimo ar atėmimo iš negarbingų profesijų žmonių. Akivaizdu, kad jie, būdami Seime, jokiu būdu neapribos savo teisių įstatymiškai. Belieka viena išeitis - tik rinkėjams patiems atsijoti ir už juos nebalsuoti.
Teisėtą šeimą Romoje galėjo turėti tik pilietis. Todėl ji buvo tvirta savo teisėmis ir pareigomis. Tuo tarpu Lietuvoje dėl internacionalinės politikos turime pilnus vaikų namus pamestinukų, kalėjimus - didžiąja dalimi rusakalbių nusikaltėlių. Pastarieji su Lietuvos pilietybe paplito po visą pasaulį ir daro mūsų valstybei gėdą. Štai kokių pasekmių sulaukta suardžius šeimos ir pilietybės pagrindus. Ir tai tik pradžia.
Tik Romos pilietis galėjo turėti turtą. Taigi romėnų teisė saugojo ir tarpusavyje tvirtino ne tik valdžią, jos moralę per šeimą, bet ir ekonominę valstybės galią.
O pas mus? Maža to, kad lietuviai jau 10 metų neatgauna nei žemės, nei išlikusio turto, - prievartiniai emigrantai neatgauna net teisės į jį. Visai kas kita okupantai: ir Lietuvos turto dalį investiciniais čekiais gavo, ir „prichvatizavo“ gamyklas, nes okupacijos metais joms vadovavo. To dar negana - valdžia pardavinėja svetimšaliams (užsienio investitoriai!?) mūsų kruvinai uždirbtą turtą („Telekomas“, „Mažeikių nafta“ ir t.t.) ir paverčia mus pigia darbo jėga arba metų metais dykai dirbančiais vergais, tai tyliai badaujančiais namuose, tai viešai palapinėje mirštančiais.
Tokia akivaizdi neteisybė. Bet ar tai nėra logiška pasekmė to, kad pilietybę gavo okupantai, kolaborantai ir negarbingi žmonės? Todėl neverta net tikėtis sąžiningumo, teisybės ar atjautimo iš valdžios, todėl ir mūsų įstatymai gina ne mūsų, o jų interesus. Ne iš darbinių pajamų, o naudojantis tarnybine padėtimi daugelis tapo milijonieriais. Už tai turėtų atsakyti baudžiamąja tvarka. Tačiau yra atvirkščiai: okupantai ir kolaborantai bei jų prievartinių struktūrų atstovai apdovanojami ordinais ir medaliais. Pasaulyje jie teisiami, o pas mus prieita iki tokių kuriozų, kad valstybiniais apdovanojimais pagerbiami ir aktoriai, ir sportininkai, bet ne laisvės kovų dalyviai partizanai! Pasaulyje sportininkai apdovanojami olimpiadose, menininkai - festivaliuose ir nėra buvę, kad „Oskaras“ būtų įteiktas politikui, olimpinis auksas - aktoriui ar valstybinis apdovanojimas - sportininkui. Bet pas mus viskas atvirkščiai, nes pilietybę gavo okupantai, kolaborantai ir negarbingi žmonės. Ir rauda Lietuva, nuo bado neatsigindama, ir bėga jaunimas, svetur duonos ieškodamas, ir žudosi seneliai, vilties netekę.
Startuoja rinkiminė kampanija. Tai vienintelis atvejis, kai skaitomasi su paprastais žmonėmis, kad gautų jų balsą. Pasinaudokime tuo: išsiaiškinkime kandidatų kilmę, ir nebalsuokime nei už okupantus, nei už jų kolaborantus, nei už negarbingus žmones. Tik taip galime išsirinkti sąžiningą valdžią ir tikėtis stiprios valstybės, ginančios lietuvių gyvybinius poreikius.

Dr. Rūta GAJAUSKAITĖ