Ukrainietis kunigas po dešimtmečio - vėl Anykščiuose

Kun.Petras Gubčiakevičius, OFM, (dešinėje), kartu su Anykščių parapijos klebonu kun. Stanislovu Krumpliausku prie klebonijos Autoriaus nuotraukos

Spalio mėnesį per kunigų rekolekcijas Panevėžyje Anykščių Šv.Mato parapijos klebonas kun. Stanislovas Krumpliauskas sutiko atostogaujantį Lietuvoje vienuolį iš Ukrainos - buvusį Anykščių bažnyčios vikarą kun.Petrą Gubčiakevičių ir pasikvietė į svečius. Kvietimas buvo mielai priimtas ir štai po dešimtmečio buvęs vikaras vėl apsilankė Anykščiuose. Jis dalyvavo liturginėse apeigose, lankė ligonius, bendravo su tikinčiaisiais. Kunigas netvėrė džiaugsmu, kad daugelis anykštėnų jį atpažino, svetingai sutiko, gražiai pagerbė, nors per tą dešimtmetį smarkiai pasikeitė ir Anykščiai, ir anykštėnai. Ir pats dvasininkas pasikeitė. Parapijiečiai, įpratę matyti vikarą su kunigo sutana, dabar jį išvydo su rudu vienuolio bernardino abitu.

Paskyrimas - į Anykščius

Vaikinas nuo jaunų dienų svajojo būti katalikų kunigu. Tačiau sovietmečiu tokios kunigų seminarijos SSRS veikė tik Kaune ir Rygoje - Ukrainoje seminarijos nebuvo. Jis norėjo stoti į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją, tačiau nemokėjo lietuviškai, ir tai buvo pirmoji kliūtis, trukdžiusi išsipildyti jo svajonei.
Tada ukrainietis P.Gubčiakevičius pradėjo intensyviai mokytis lietuvių kalbos. Net penkerius metus jis atvažiuodavo į Šeduvą (Radviliškio r.), ten apsigyvendavo, atostogaudavo ir mokėsi skaityti, rašyti lietuviškai. O pramokęs lietuvių kalbos, įstojo mokytis į Kauno kunigų seminariją. Tiesa, kaip jis iki šiol prisimena, nebuvo lengva. Daug padėjo bendrakursiai klierikai, dėstytojai. Sunkokai sekėsi laikyti egzaminus, kai ką atsakinėjo ir rusiškai. Pirmame kurse buvo reikalaujama lietuviškai idealiai mokėti tik katekizmo tekstą. Kitus dalykus išmoko lietuvių kalba vėliau, jau neskubėdamas.
Baigęs Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją, jaunasis kunigas Petras paskiriamas į Anykščių parapiją. Čia jis pateko monsinjoro Alberto Talačkos globon. Buvo tuo metu parapijoje dar pora garbaus amžiaus kunigų altaristų. Vikaras kun. P.Gubčiakevičius Anykščiuose darbavosi 1988-1992 metais ir juos prisimena kuo puikiausiai. Išvyko į gimtąją Ukrainą kupinas gražiausių įspūdžių, malonių prisiminimų ir su liūdesiu širdyje…

Su anykštėnais sutiko Atgimimą, Laisvės rytą

Buvęs vikaras puikiai prisimena viską, kas tuo metu vyko Lietuvoje, taip pat ir Anykščiuose. Tai buvo metas, kai kilo trispalvės, vyko Sąjūdžio mitingai, Atgimimui skirti renginiai, kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę, sulaukė auštančio laisvės ryto.
Vikaras kartu su klebonu monsinjoru A.Talačka dalyvavo tame įsimintiname mitinge Dainavos slėnyje 1988-ųjų rugsėjo 4-ąją, kai pirmą kartą apie daug ką atvirai prabilta, Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio aktyvistai privertė rajkomų ir partkomų veikėjus raudonuoti, išklausyti karčią tiesą. Tuomet, dalyvaujant tūkstančiams žmonių, Anykščių šilelyje plaikstėsi trispalvės, skambėjo "Tautiška giesmė", visi džiugiai kalbėjo apie artėjančią Laisvės dieną. 1988 m. lapkričio 6 d. virš Anykščių kultūros rūmų oficialiai buvo iškelta tautinė vėliava - trispalvė, kurią pašventinti teko garbė vikarui kun. P.Gubčiakevičiui.
Prasidėjus Atgimimui, žmonės sodybose statė kryžius, kuriuos šventino taip pat monsinjoro A.Talačkos pagalbininkas vikaras. Anykštėnai kvietėsi dvasininkus šventinti namų, noriai sutikdavo kunigus, kai šie lankė šeimas. Daugėjo tikinčiųjų bažnyčioje, nes niekas nebesekė jų žingsnių, nebestebėjo nuo šventoriaus, kas eina į šventovę, nebepersekiojo ir kunigų.

Vietoje sutanos - vienuolio abitas

Anykštėnai visuomet matydavo kun. P.Gubčiakevičių su kunigo drabužiais. Niekam net ir į galvą neateidavo mintis, kad jis yra ne tik kunigas, bet ir vienuolis. Tačiau spalio 4-ąją - Šv.Pranciškaus dieną - jis apsivilkdavo rudą vienuolio abitą, taip pagerbdamas pranciškonų globėją, primindamas sau ir kitiems apie pasirinktą gyvenimo kelią.
Vienuoliu jis tapo dar gyvendamas Ukrainoje, tačiau buvo priėmęs tik laikinuosius įžadus. O amžinuosius įžadus davė jau studijuodamas Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje. Tačiau nedaug kas žinojo, kad Petras yra vienuolis. Saugumiečiai labai nekęsdavo kunigų, juos persekiodavo, neišleisdavo iš savo akiračio. Tačiau ypač nemėgdavo vienuolių. Jeigu kas nors iš KGB būtų sužinoję, kad Petras yra vienuolis, tuoj pat jį būtų išvarę iš seminarijos, o gal net ir suradę būdų izoliuoti, uždaryti į psichiatrijos ligoninę ar įkišti į kalėjimą (tokius būdus KGB naudojo). Sovietų Sąjungoje vienuolynai netgi negalėjo legaliai veikti. Seminarijoje mokėsi ir daugiau vienuolių, bet vieni apie kitus nieko nežinojo. Brolis Astijus, kurį televizijos žiūrovai pažįsta iš televizijos laidos "Atverk duris", taip pat yra vienuolis, jis studijavo seminarijoje kartu su P.Gubčiakevičiumi. Tačiau nei Petras, nei kiti tada apie tai nieko nežinojo.
Sugriuvus SSRS, pasikeitė politinė padėtis Ukrainoje, čia jau legaliai galėjo veikti vienuolynai. Į gimtąjį kraštą buvo pakviestas ir kun. P.Gubčiakevičius, kurio vienuoliškasis vardas yra tėvas Domininkas. Jau nieko nebijodamas jis galėjo drąsiai dėvėti rudą vienuolio abitą, perjuostą balta virve su trimis mazgais, simbolizuojančiais tris pagrindinius vienuolio įžadus: paklusnumo, neturto ir skaistybės.

Katalikai Ukrainoje gerbiami

Jis galėjo likti ir Lietuvoje, nes Kretingoje veikia brolių pranciškonų provincija. Tačiau kun.P.Gubčiakevičius pasirinko Ukrainą, kur taip pat yra pranciškonų, kitaip dar vadinamų bernardinais. Mūsų pašnekovas tėvas Domininkas gyvena Vinicos srityje, o vienuolyno centras įsikūręs Žitomire. Bažnyčios, kurias aptarnauja vienuoliai, įsikūrusios Gorodkivkoje, Šepetovkoje, Čečelnike ir kituose miestuose bei miesteliuose. Parapijos nedidelės, kai kur į pamaldas susirenka nedaug žmonių. Meldžiamasi ir koplyčiose, netgi namuose kartais susirenka 15-20 žmonių ir aukojamos šv. Mišios. Į kai kurias vietoves Petrui ir kitiems vienuoliams tenka važiuoti net 20-40 kilometrų. Tačiau tokiose atokiose parapijose pamaldos būna tik kartą per mėnesį.
Ukrainoje yra kelios tradicinės religinės bendruomenės: stačiatikių, unitų ir Romos katalikų. Tarp stačiatikių dažnai kyla nesutarimų, ginčų, nes tarpusavyje nesutaria Maskvos ir Kijevo patriarchatų stačiatikiai. Tarp jų nėra ne tik vienybės, bet kyla ir nesantaika. Maskvos patriarchatui priklausantys stačiatikiai labai priešinosi popiežiaus Jono Pauliaus II vizitui. Tačiau šią vasarą Ukrainoje apsilankė Šventasis Tėvas, lankėsi Lvove ir Kijeve. Katalikai nesileidžia į ginčus su kitų religinių bendruomenių tikinčiaisiais, žiūri savo dvasinių reikalų, tad yra gerbiami. Nors juos kartais puola, užgaulioja stačiatikiai.
Jų vienuolynas nuolat pasipildo jaunais žmonėmis. Tačiau ne visi, davę laikinuosius įžadus, pasirenka vienuolio kelią visam gyvenimui. Nuo laikinųjų iki amžinųjų įžadų turi praeiti ne mažiau kaip penkeri metai. Ne visiems vienuoliams lemta tapti kunigais. Kai kurie visą gyvenimą lieka vienuoliais broliukais - tarnauja zakristijonais, vairuotojais, įvairių sričių vienuolyno darbuotojais. Tie vienuoliai, kurie pereina atranką, studijuoja seminarijose Italijoje, Lenkijoje ir kitur.
Kaip teigė pašnekovas, dabar tapti vienuoliu ar užbaigti kunigų seminariją nėra sunku. Tereikia tik didelio atsidavimo, pašaukimo, noro tarnauti Dievui ir žmonėms. Šių laikų nepalyginsi su sovietmečiu.

Viešnagė po dešimties metų

Kun.P.Gubčiakevičius - tėvas Domininkas sakė, kad dešimt metų neturėjo atostogų. Šiemet nutarė pailsėti ir apsilankyti Lietuvoje. Labai patenkintas viešnage Anykščiuose. Čia išvydo daugybę pasikeitimų. Tuomet, kai šičia gyveno, dar nebuvo įspūdingo paminklo vyskupui ir poetui Antanui Baranauskui. Pamatė jis ir naują paminklą "Laisvei". Senojoje ligoninėje vikarui teko lankyti ligonius, o naujosios ligoninės statyba buvo tik pradėta. Dabar jis kartu su anykštėnais džiaugiasi, kad naujoji ligoninė, nors ir nebaigta statyti, jau pradėjo veikti. Daug gražių pasikeitimų kunigas pamatė ir Anykščių bažnyčioje - ji išpuoselėta, tvarkinga, remontuojamas bokštas. Anykštėnai gali didžiuotis, kad turi nuostabius vargonus, apie kokius galima tik pasvajoti. Ukrainoje vargonus turi tik Kijevo, Polonės miestų katalikų bažnyčios, o kitur yra nešiojami elektriniai vargonėliai.
Daug kuo žavėdamasis mūsų pašnekovas perdavė nuoširdžius sveikinimus ir linkėjimus visiems anykštėnams, su kuriais jam teko susitikti, bendrauti. Beje, kalbantis su tėvu Domininku, net nekilo jokių minčių, kad jis yra ne lietuvis. Jis kalbėjo tiesiog puikiai - aiškiai, taisyklingai, tik vieną kitą žodį tardamas su akcentu. Ukrainoje jam netenka bendrauti su lietuviais, tad lietuviškai jis ir nekalba. Nebent kai kada paskaito kokią knygą lietuvių kalba. Tačiau lietuvių kalbos, kaip ir Anykščių krašto, jis nepamiršo.

Vytautas BAGDONAS

© 2002"XXI amžius"