Paskui
laiko strėlę
 |
Kazimieras
Kalpokas |
Didžiulės energijos, valios, neapsakomos
jėgos reikėjo turėti vadui. Kalpokas tarytum vijosi laiko strėlę,
nespėdamas visko aprėpti, išklausyti visų, kas kreipėsi į jį pagalbos
dėl išplėštų, sudegintų sodybų, nukentėjusių, nukankintų artimųjų.
Vado dalia ne kiekvieno pečiams uždėta, o laiko strėlės, lekiančios
į nežinomą tolimą taikinį, tau nepavyti, žmogau
Tačiau jis vijosi savąją laiko strėlę, parklupęs ir vėl atsikėlęs,
negalėdamas nusiraminti dėl to, ko nenumatė ar nespėjo apsaugoti.
Aš privalėjau neretai nutylėti tiesą, jausdamas, kad nėra laiko
ilgiems svarstymams, ką rinktis pralaimėjimą kautynėse ar rizikingą
pergalės sėkmę. Aš aplinkybių būdavau verčiamas sakyti vyrams
taip, kai reikėjo stabtelėti, suabejoti ir sakyti ne. Atleiskit
man, vyrai, aš buvau tik karys lemiamo pasirinkimo minutėmis.
Pavojaus ir nežinios bijo tik tie, kas per daug gerai pažįsta
save ir nenori jokios ateities. Atleiskit man, vyrai
tarytum
atsiprašymo malda mintyse kalbėdavosi su žuvusiaisiais vadas.
1944-ųjų rugpjūčio pradžioje sovietinė armija išvadavo Čedasus.
Ūkininkai pajuto, kokiomis smurto priemonėmis valdys okupantai
Lietuvą. Pirmieji į miestelius ir pasienį buvo atsiųsti specialiosios
parengties smogikų daliniai. Kalpokas kurį laiką slapstėsi.