Gyvi mirusieji ir mirę gyvieji

Kapų lankymo dienos neišvengiamai privertė susimąstyti apie gyvenimą ir mirtį. Kadangi dar nespėjo užgyti sieloje mūsų tautos dalies netekimo žaizda, mirusiųjų prisiminimai nėra vien šeimų opa. Tokia diena duoda progą išlikusiems tautos genocido liudytojams pasikalbėti su savo vaikais ir vaikaičiais. Vaikaičius užauginusi senelė dabar jau gali išdrįsti pasakyti, kodėl jie užaugo našlaičiais, kaip žuvo jų tėvai ir kas yra to kaltininkai. Jaunoji ir jaunesnioji karta neturi būti apsaugoma nuo žinių apie tautos kankinius, apie didvyrius. Ir apie išgamas bei niekšus. Kadangi žuvusieji nebegali kalbėti, genocido liudytojai turi prabilti už juos. Vyresnioji karta turi jausti pareigą atlikti šią viso gyvenimo užduotį. Bernardo Brazdžionio mirtis ir laidotuvės paryškino tikrovę, jog ir tarp mūsų būta vyro, kuris gyvens tautos dvasioje, kuris bus tarp kitų gyvų mirusiųjų. Taip pat tokio lietuvio mirtis primena tautos skaudulį: ar Lietuvoje ir užsienyje yra vaikščiojančių gyvų mirusių lietuvių, per anksti dvasiškai mirusių savo tautai. Tokiems tiktų neseniai kažkur skaityta mintis, jog ant daugelio žmonių antkapio tiktų įrašas: "Mirė sulaukęs 30 metų, palaidotas sulaukęs 60". Atseit pasaulyje pilna vaikščiojančių mirusių gyvųjų.
Mūsų tauta, genocido mėsmalėje praradusi trečdalį tautos, negali prarasti dar ir išeinančių į gyvų mirusiųjų gretas. Gyvi mirusieji privalo tiesos ir teisingumo vardu prisikelti ir įsitraukti į gyvų kovotojų su piktu gretas, į veiklą Lietuvai iš raudonųjų griuvėsių išlaisvinti. Tais ekonominiais, politiniais ir dvasiniais griuvėsiais Lietuvą lyg žemės drebėjimas užvertė yranti vergų imperija - SSRS. Pilietinei bei tautinei pareigai pagal sugebėjimus ir sveikatą atlikti nė vienas lietuvis, nė viena lietuvė nėra "per seni". Juk iš 60-80 metų sulaukusio vyro tėvynė nereikalauja bėgti 100 metrų su kliūtimis lenktynėse. Iš 60-80 metų sulaukusios lietuvės nereikalaujama šokti "Malūnėlio" ar čardašo. Vien jau savo vaikų ir vaikaičių, savo kaimynų jaunimo su istorine tikrove supažindinimas, komunizmo šėtoniškos esmės pristatymas padėtų išauginti naują atsparą šiandieninių maskolbernių melui atremti. Kas nors turi stoti vieton tų, kuriuos sutriuškino pragariška okupantų ir jų pakalikų teroro mašina. Nes matome, kad tos mašinos ratai rateliai iš inercijos ir nesant pasipriešinimo dar daug kur tebesisuka nepriklausomoje Lietuvoje. Kova pagimdys naujų tautos šviesulių. Drąsos teikia tai, kad Lietuvos moterys išeina į pirmas tautinės ir religinės kovos kovotojų eiles. Gal jos "pajudins žemę".
Stebėdamas lapkričio 1 dienos lyg ir nenutrūkstantį vilniečių srautą, slenkantį kapinių link, prisiminiau 1940 m. lapkričio 1 d. demonstracijas Kauno kapinėse. Tada ten susirinkusieji savus mirusiuosius aplankyti ir ten gulintiems laisvės kovų didvyriams pagarbą atiduoti pasijuto stovį tautos istorijos ir likimo kelyje. Ypač Vytauto Didžiojo universiteto studentai, kurių dauguma tada rengėsi labiau tarnauti tautai negu asmeninei karjerai, nebesulaikė jausmų savyje. Iš jų krūtinių prasiveržė "Marija, Marija" ir Lietuvos himnas. Tai buvo iššūkis "Stalino saulę" atnešusiems anų dienų liaudies atstovams ir Maskvos čekistams. Lietuvos "vaduotojai" prieš "išvaduotuosius" panaudojo areštus ir šautuvų buožes.
Žinios apie įvykius Kauno kapinėse greit pasklido po Lietuvą. Mane jos pasiekė Žagarėje. Tuoj po Visų šventųjų bevažiuojant į Kauną, traukinio kupė, be manęs, sėdėjo jauna lietuvė moteris ir apšepusia rusiška "rubaška" pasipuošęs raudonarmietis leitenantas. Nuo leitenanto sovietiškai pagyrūniškų (lietuvaitės palankumui įgyti) plepalų nukreipiau kalbą į įvykius Kaune. Pasirodė, kad rusas apie tai "labai gerai" žinojo. Kodėl areštai? Už ką studentai buvo daužomi šautuvų buožėmis? "Negi nežinote jų nusikaltimo? - stebėjosi rusas. - Jie giedojo Lietuvos himną!"
Tai buvo pirmas, tada juokingai atrodantis žvilgsnis į sovietinę teisėtvarką. Mudu su lietuvaite, kaip vėliau patyrėme, dar nesupratome, kas iš tikrųjų yra komunistinė santvarka. Tad tiesiog nepasisakydami (jis teisme nieko negalėtų įrodyti, ar ne?), kritikavome okupantus ir erzinome Raudonosios armijos atstovą. Kalbai pasukus prie ūkininkų ir to, kad jie prisirišę prie savos žemės ir priešinsis nusavinimui, pasakiau, kad jų yra daugiau, negu tų "nesusipratėlių" studentų Kaune. Ką darysite su ūkininkais? Matyt, leitenantui įkyrėjo mūsų bakstymas argumentų ylomis. Jis trumpai drūtai atidengė kortas: "Ogi sugrūsime į traukinius ir išvešime".
Pasirodo, jog tada dar nesugebėjome pažinti net ant stalo atvirai padėtų sovietinio teroro kortų. Kaune susibūrusiam studentų būreliui papasakojau apie pokalbį su rusų leitenantu. "Sugrūs į gyvulinius vagonus ir išveš ūkininkus?! - juokėsi kolegos studentai. - Nesąmonė…" Netrukus, 1941 metų birželį, tai pamatėme. Nežinau, kas buvo kaltas, kad tada taip mažai buvo žinoma apie komunizmo tikrovę. Tačiau tenka spėti, jog už tai, kad šiandien Lietuvoje yra tiek daug nežinančių apie maskolbernius, valdžioje beknisančius Lietuvos Respublikos pamatus, apie tai, kad jie kenkia nepriklausomybei ir asmeninei laisvei, istorija kaltins tylinčius intelektualus ir inteligentus. Jie gi žino, kas yra kas bei kas darytina okupacijos likučiams atsikratyti, bet tyli. O jei netyli, tai tik šnabžda vienas kitam į ausį neva intelektualizmu apgaubta kalba, kurios toliau nuo mąstytojų atitolęs balsuotojas negirdi arba nesupranta.
Tad, prisiminus žuvusiuosius, būtų metas pakrikusiems patriotams susiburti, intelektualams iš aukštybių į tautos lygumą nusileisti, komunizmo aukoms savąjį jaunimą pajudinti, patriotams laikinai nusisukti nuo vien materialinių skundų į laisvės šviesą ir ją naudoti Lietuvai. Tada gal bus prikelti gyvi mirusieji iš tautinės mirties, kad įstotų į laisvės kovą.

Vilius BRAŽĖNAS
Vilnius

© 2002"XXI amžius"