Šuo - ir draugas, ir sargas

Gyvūnų globos namų direktorė ir savininkė Rūta Liberienė Autoriaus nuotrauka

Šeimininkui nebereikalingą šunį, be jokio užmokesčio, išlaikyti priima gyvūnų globos namai. Jie yra įsikūrę pamiškėje, netoli Bernatonių. Tai vienintelė tokia veikianti valkataujančių šunų prieglauda Panevėžio mieste ir rajone.

Yra ne šunų, bet žmonių gydytoja

Gyvūnų globos namų savininkė bei direktorė Rūta Liberienė turi akušerės diplomą ir yra baigusi farmaciją. O šunimis ji susidomėjo nuo vaikystės, su jais dirba apie 15 metų. Iš Druskininkų kilusi moteris baigė kinologų kursus, Jūrmaloje laikė egzaminus, kaip gyvūnų globos namams vadovauti bei juos kurti.
R.Liberienė yra parašiusi knygą "Šuo tarp žmonių", išleistą dešimt tūkstančių egzempliorių tiražu, tačiau nė vienos namuose pati neturi. Leisdama knygą, autorė turtų nesusikrovė. Tuomet vyko pinigų reforma, todėl patyrė didelių nuostolių.

Iš šunų globos prasigyventi neįmanoma

"Tai, ką mes šiandien turime šioje sodyboje, yra mūsų su vyru Haroldu triūso vaisius, - pasakojo R.Liberienė. - Kūrimuisi miesto savivaldybė mums neskyrė nė cento. Ji mano, kad valkataujančius šunis reikia gaudyti ir iš karto juos naikinti. Tuo dabar užsiima AB "Panevėžio specialusis autotransportas". Jai savivaldybė skiria daug pinigų".
Tuo tarpu gyvūnų globos namai iš savo darbo lėšų neuždirba. Telefonu iškviesti jų darbuotojai vyksta gaudyti beglobių keturkojų, o, priimdami juos iš žmonių, nereikalauja papildomo užmokesčio. Tik tada laukia, kol atsiras nauji šeimininkai. Buvo šunų, kurių niekas nepageidavo imti. Tokius veža migdyti į AB "Panevėžio specialusis autotransportas". Dėl šunų sunaikinimo Liberiai su ja yra sudarę sutartį. Tačiau tai jiems brangiai kainuoja. Už dešimties keturkojų užmigdymą atėjo 207 litų sąskaita.

Tenka imtis papildomų darbų

Sykį vienu metu Bernatonyse buvo 80 šunų. Jų galima įsigyti sumokėjus simbolinę kainą. Grynaveislis šuo su kilmės dokumentais kainuoja nuo penkių iki penkiasdešimties litų.
Norėdami išgyventi, Liberiai užsiima savo šunų vada bei šunų dresūra. Laiko penkias kales. Atsivestus šuniukus pardavinėja palyginti pigiai. Už grynaveislį vokiečių aviganį ima 100 litų, už dobermaną - 200 litų. Tačiau seterio gordono šuniukas kainuotų jau visą tūkstantį. "Mums naudingiau pigiai atiduoti, nei laukti, kas brangiai sumokės. Nors, pavyzdžiui, vokiečių aviganio normali kaina - 300-400 litų", - aiškino gyvūnų globos namų vadovė R.Liberienė.

Šunų vados verslo negalima planuoti

Turėta nemažai džiaugsmo, kai vokiečių aviganių veislės kalė atsivedė dvylika šuniukų. "Jau ir pinigus skaičiavom, kiek už juos pardavę gausim", - pasakodama neslėpė R.Liberienė, - tačiau jie visi nugaišo". Anot jos, iš gyvo daikto tikro verslo tikrai nesukursi.
R.Liberienės manymu, būtina skverbtis į užsienio rinką. Ten seterio gordono verslės šuniukas kainuotų 500-600 dolerių. Mūsiškiai šunys parodose netgi laimi prieš užsienietiškus, tačiau jų su lietuviškais dokumentais nelabai kas nori pirkti. Plėtojant šunų auginimo verslą, permainų tikimasi Lietuvai įstojus į Tarptautinę šunų federaciją. Jau šiemet tai turėtų pavykti.
"Dabar gyvūnų globos namai, kaip ir visos kitos verslo įmonės, moka visus mokesčius. Jie mus ir labiausiai "smaugia". Turi mokėti tą patį, ką ir milijoninius pelnus gaunančios įmonės. Kitą kartą išvis gali negauti pelno", - teigė panevėžietė R.Liberienė.

Šunį reikia šerti

Išsilaikyti padeda Viktoro Vasiljevo vadovaujama medžioklės laimikių mėsos perdirbimo įmonė Molainiuose. Ji atiduoda žvėrių kaulus, gendančią mėsą. Nebetinkamų parduoti maisto produktų porą kartų veltui yra atidavusi viena parduotuvė. Jais šėrė visą savaitę.
Šiaip iš žmonių ar ūkininkų perka susirgusias ar veršiuojantis kritusias karves. Už jas moka po 100 -150 litų. Bet vienos karvės pakanka neilgam.
Perka ir makaronus. Jeigu nieko neturi, tenka pirkti sauso maisto. Maišas jo kainuoja 80-100 litų. Tokio kiekio pakanka pašerti šunis vieną kartą.

Verta turėti protingą šunį

Savo šunis galima atvežti į Bernatonius dresuoti. Vienas jo apmokymo kursas kainuoja 250 litų. Galima mokėti dalimis. Čia mokoma, kad šuo paklustų šeimininkui ar neimtų nieko iš svetimų rankų. "Šuo turi būti visiškai valdomas šeimininko. Netgi keturkojį, lojantį ant savų, bet tylintį, pasirodžius svetimam, galima to lengvai išmokyti", - teigė kinologės kvalifikaciją įgijusi R.Liberienė.
Liberiai laikė niūfaundlendę. Prie jos pasirodymų buvo įpratusios pardavėjos. Būdavo gražu, kai į parduotuvę ateidavo didelis linguojantis šuo. Dantyse jis nešdavo krepšį, kuriame būdavo pinigai ir sąrašas su būtinomis prekėmis. Kalė netgi šiukšles iš buto išnešdavo. Išgirdusi mašinos signalą, pati bėgdavo prie kibiro. Iš jo šiukšles išpildavo automobilį aptarnaujantis žmogus.
Niūfaundlendė išgyveno vienuolika metų, nors paprastai jos amžiaus trukmė yra aštuoneri - dešimt metų. Nugaišus šuniui, Liberiai jo labai gailėjosi. Dabar turi irgi niūfaundlendę, tačiau ši jau nebe tokia.

Bronius VERTELKA
Bernatoniai, Panevėžio rajonas

© 2002"XXI amžius"