Atnaujintas 2002 m. gruodžio 4 d.
Nr.91
(1098)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Kultūra
Lietuva
Krikščionybė ir pasaulis
Susitikimai
Darbai
Atmintis
Žvilgsnis
Nuomonės
Pasaulis
Kryžkelės


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai

Žymiosios XX amžiaus Lietuvos moterys
Didžiosios pagarbos verta mergaitė…
Apie Lietuvos partizanų ryšininkę
Aldoną Sabaitytę-Vilutienę

Lietuvos partizanų ryšininkė Aldona Sabaitytė-Vilutienė-Neužmirštuolė-Viltis

Taip Aldoną Sabaitytę pavadino aviacijos generolas, dukart Sovietų Sąjungos didvyris (tikriausiai A.Meresjevas, „Apysakos apie tikrąjį žmogų“ herojus?), buvęs Intos lagerių kalinys. Po Stalino mirties buvo amnestuotas, jam buvo sugrąžinti generolo antpečiai ir jis pasiųstas amnestuoti Intos lagerio kalinių. Čia tikriausiai ir susipažino su A. Sabaitytės byla, o vėliau ir su ja pačia – jauna, elegantiška, oria lietuvaite, prieš nieką nelenkusią galvos, net prieš lagerių sargybinius su šautuvais (žr.Vilutis Leonas. Likimo mozaika. Kaunas, 1992).
Tikrai tai didžios pagarbos verta mergaitė – viena iš unikalios Lietuvos istorijoje pokario moksleivių kartos, anksti subrendusios, tremtos ir kankintos, šaudytos ir žudytos… bet dvasiškai nepavergtos ir neparklupdytos.
Penkiolikmečiams, šešiolikmečiams tos kartos moksleiviams jau buvo aiškus jų gyvenimo tikslas – Lietuvos laisvė ir nepriklausomybė ir jų gyvenimo prasmė – bet kokia kaina išsaugoti tautos laisvę ir jos dvasinę gyvybę. Jiems buvo aiškus ir savo tikslo realizavimo būdas – atiduok tėvynei viską, ką privalai, jeigu reikės, ir gyvybę – kad tautos dvasia išliktų nepalaužta, nepavergta, kad kalba gimtoji gyvuotų, o žemė būtų laisva.


Stasys Šalkauskis ir rezistencija

Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė

Stasio Šalkausko premijos laureatė

Stasys Šalkauskis mirė gruodžio 4-ąją - savo motinos Barboros vardinių dieną (1941). S.Šalkauskiui atminti Ateitininkų sendraugių sąjunga JAV 1968 metais įsteigė S.Šalkauskio kūrybinę premiją. Ją gavo keturi žymūs Lietuvių katalikų mokslų akademijos veikėjai. 1999 metais Lietuvos kultūros fondo Šiaulių krašto taryba šią premiją atnaujino. 1991 metais ji paskirta penktai (tiksliau devintai) laureatei Nijolei Gaškaitei-Žemaitienei - Mordovijos ir kitų lagerių politinei kalinei, vėliau, jau Lietuvoje, dirbusiai darbininke statybose („reikėjo kaip nors išgyventi“), neakivaizdžiai studijavusiai inžineriją - indiferentinę specialybę, todėl galėjusiai vėliau dirbti moksline bendradarbe - inžiniere išradėja, o dar vėliau - istorikei, rašytojai, Lietuvoje ir užsienyje mokslinių konferencijų, nagrinėjusių komunistinio režimo nusikaltimus, dalyvei - pranešėjai.
Nijolė į iškilmingą premijos įteikimo aktą atvažiavo tiesiai iš ligoninės. Jau premijuota iš jos rašė: „Įsibėgėjus sunku sustoti, o laikas ir jėgos mažėja. Kiek dar daug ketinimų ir svajonių… Neužteks joms likusių dienų - chemija trumpina jas“. Ji buvo be galo kukli, nesigręžiojo į šalis, nereikalavo sau jokių privilegijų. Dirbo, rašė, skubėjo - jai duotas laikas anksti baigėsi. „Budeliai sekė mūsų mintis, norėjo kontroliuoti net mūsų sapnus. Juos siutino taurūs žmonių veidai. Karti raikoma prisiminimų duona - visos kartos apvogtas gyvenimas, šiandieninei kartai jau nebesuprantamas“. Pavogtas laikas ir iš Nijolės - ryškaus humanitarinės talento. („Analitiko protas, analitiko klausa“, - taip apibūdino Nijolę žilagalvė hebrajų kalbos žinovė lageryje.) Per anksti paliko mus lietuviškasis Solženicynas. Mirė 2000-ųjų rudenį. Liko dukra Inga ir vyras Laimutis Žemaitis - partizanų generolo Žemaičio sūnus. Palaidota Vilniuje, Karveliškių kapinėse, nepalydėta nė vieno (!) iš penkių gyvų S.Šalkauskio premijos laureatų…
S.Šalkauskiui populiarinti Lietuvoje leidykla „Saulės delta“ Šiauliuose parengė knygą „Mano Šalkauskis“ (sąlyginis pavadinimas) - jo premijos laureatų kalbos, samprotavimai apie filosofą, pedagogą, politiką, S.Šalkauskio ir jo šeimos nuotraukos, sūnaus atsiminimai. Čia spausdinamas N.Žemaitienės prieš pat jos mirtį atsiųstas straipsnis tai knygai.