Atnaujintas 2002 m. gruodžio 4 d.
Nr.91
(1098)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Kultūra
Lietuva
Krikščionybė ir pasaulis
Susitikimai
Darbai
Atmintis
Žvilgsnis
Nuomonės
Pasaulis
Kryžkelės


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai

Stasys Šalkauskis ir rezistencija

Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė

Stasio Šalkausko premijos laureatė

Stasys Šalkauskis mirė gruodžio 4-ąją - savo motinos Barboros vardinių dieną (1941). S.Šalkauskiui atminti Ateitininkų sendraugių sąjunga JAV 1968 metais įsteigė S.Šalkauskio kūrybinę premiją. Ją gavo keturi žymūs Lietuvių katalikų mokslų akademijos veikėjai. 1999 metais Lietuvos kultūros fondo Šiaulių krašto taryba šią premiją atnaujino. 1991 metais ji paskirta penktai (tiksliau devintai) laureatei Nijolei Gaškaitei-Žemaitienei - Mordovijos ir kitų lagerių politinei kalinei, vėliau, jau Lietuvoje, dirbusiai darbininke statybose („reikėjo kaip nors išgyventi“), neakivaizdžiai studijavusiai inžineriją - indiferentinę specialybę, todėl galėjusiai vėliau dirbti moksline bendradarbe - inžiniere išradėja, o dar vėliau - istorikei, rašytojai, Lietuvoje ir užsienyje mokslinių konferencijų, nagrinėjusių komunistinio režimo nusikaltimus, dalyvei - pranešėjai.
Nijolė į iškilmingą premijos įteikimo aktą atvažiavo tiesiai iš ligoninės. Jau premijuota iš jos rašė: „Įsibėgėjus sunku sustoti, o laikas ir jėgos mažėja. Kiek dar daug ketinimų ir svajonių… Neužteks joms likusių dienų - chemija trumpina jas“. Ji buvo be galo kukli, nesigręžiojo į šalis, nereikalavo sau jokių privilegijų. Dirbo, rašė, skubėjo - jai duotas laikas anksti baigėsi. „Budeliai sekė mūsų mintis, norėjo kontroliuoti net mūsų sapnus. Juos siutino taurūs žmonių veidai. Karti raikoma prisiminimų duona - visos kartos apvogtas gyvenimas, šiandieninei kartai jau nebesuprantamas“. Pavogtas laikas ir iš Nijolės - ryškaus humanitarinės talento. („Analitiko protas, analitiko klausa“, - taip apibūdino Nijolę žilagalvė hebrajų kalbos žinovė lageryje.) Per anksti paliko mus lietuviškasis Solženicynas. Mirė 2000-ųjų rudenį. Liko dukra Inga ir vyras Laimutis Žemaitis - partizanų generolo Žemaičio sūnus. Palaidota Vilniuje, Karveliškių kapinėse, nepalydėta nė vieno (!) iš penkių gyvų S.Šalkauskio premijos laureatų…
S.Šalkauskiui populiarinti Lietuvoje leidykla „Saulės delta“ Šiauliuose parengė knygą „Mano Šalkauskis“ (sąlyginis pavadinimas) - jo premijos laureatų kalbos, samprotavimai apie filosofą, pedagogą, politiką, S.Šalkauskio ir jo šeimos nuotraukos, sūnaus atsiminimai. Čia spausdinamas N.Žemaitienės prieš pat jos mirtį atsiųstas straipsnis tai knygai.

Apolonija NISTELIENĖ

Mano kartai Stasio Šalkauskio vardas nebuvo įrašytas atminties kloduose. Tai buvo kitas pasaulis, viliojantis gal ne tiek kilnių idėjų (kurias nujautėme esant), kiek uždrausto vaisiaus trauka. Šis pasaulis egzistavo anapus laiko ir realybės. Todėl kai pirmą kartą senosiose Šiaulių kapinėse pamačiau profesoriaus kapą, jo žemiškas tikroviškumas niekaip nesisiejo su tuo lietuviškosios kultūros įvaizdžiu, kurį iš menkų nuotrupų bandėme susikurti savyje. Tada pagalvojau visai proziškai: laimingas S.Šalkauskis, kad mirė laiku, nespėjęs pakliūti į sovietinio totalitarizmo mėsmalę.
Sovietmečiu leidžiamose „buržuazinę filosofiją“ kritikuojančiose knygose lyg blyškiame veidrodyje ieškodavome anos, užgintosios filosofijos atspindžių, gvildenančių egzistencinės prasmės klausimus. Ir Kanto aforizmas apie žvaigždėtą dangų virš galvos bei ramią sąžinę daugeliui tapo kelrodžiu visuotinėje neapykantos, burnojimo prieš Dievą, ciniško nihilizmo jūroje.
Pogrindyje, ir net lageryje, šeštajame dešimtmetyje sklido vienas kitas ranka nusirašinėjamas S.Šalkauskio ir A.Maceinos tekstas. Mordovijoje pavyko ir man nusirašyti bei parsivežti į Lietuvą A.Maceinos „Tautinį auklėjimą“. Buvome angažuoti savo pavergtai Tėvynei, todėl ieškojome filosofinių kategorijų, kuriomis būtume galėję apibrėžti savo pasirinkimą. Būtent S.Šalkauskis ir A.Maceina kalbėjo apie tautą, kaip apie save kuriantį objektą ir subjektą. Būtent S.Šalkauskis suformulavo bendruomenės ir nacijos terminus, kviesdamas ugdyti savo tautą iki nacijos, įnešančios savo kūrybinį indėlį į universaliąją pasaulio kultūrą, o tautos pašaukimą matydamas kultūrinės kūrybos darbe visos žmonijos labui.
S.Šalkauskis skatino įpareigojančią meilę savo tautai ir tėvynei, ragino tobulinti „faktiškąją katalikų pasaulėžiūrą“ iki tikrosios „katalikiškos pasaulėžiūros“. Būtent S.Šalkauskio raštuose ieškojome ir radome atsparos taškus sovietinei propagandai, neigiančiai dorovinį imperatyvą patriotizmo sąvokoje.
Taigi S.Šalkauskis suformulavo asmens, kaip tautos nario, pagrindinius dvasinio gyvenimo principus: 1)jei nori būti tikru patriotu, turi būti doras pats; 2)visa, kas tautiška, turi būti ir žmogiškai vertinga bei visuotinai reikšminga; 3)tautos didybė neturi būti „suvedama į neribotai ir neteisėtai plečiamą materialinę ir fizinę galybę“, o kreipiama į „išvidinę vertę“; 4)patriotizmas privalo būti „tobulėjimo bei kultūrinės pažangos veiksnys“; 5)tikras patriotizmas remiasi pagarba kitoms tautoms. Šį teiginį pagrindžiantys S.Šalkauskio žodžiai apie tai, kad net tautą, nuo kurios užpuolimo ginamasi, privalu mylėti kaip savąją (mylėti jos „idealinį tipą“), padėjo susivokti dvigubos priespaudos-okupacijos ir totalitarizmo-atmosferoje.
Visi šie principai buvo absoliučiai svetimi marksistinei ideologijai, todėl natūralu, kad oficialioji valdžia į S.Šalkauskio veikalus žvelgė su agresyviu priešiškumu. Nepriklausomybės metų knygos kratų metu iš suimtų už antisovietinę veiklą žmonių būdavo paimamos kaip daiktiniai įkalčiai. Glavlito cenzorius Leonas Burokas, literatūros kritikai Kazys Ambrasas ir Zakarijus Grigoraitis, atlikinėję šių „įkalčių“ literatūros ekspertizes, apie S.Šalkauskio veikalą „Tautybė, patriotizmas ir lietuvių tautos pašaukimas“ rašė: „Šlykštus antitarybinis draikalas, buržuazinės nacionalistinės ir klerikalinės ideologijos prasiveržimas“.
Sovietiniai cenzoriai, negalėdami nepripažinti, kad S.Šalkauskis vienodai smerkė tiek „nacionalistinį fašizmą“, tiek „kosmopolitinį bolševizmą“, tokias filosofo pažiūras traktavo kaip gudrią „buržuazinio nacionalisto“ maskuotę. „Demokratiniais sapaliojimais“ jie pavadino S.Šalkauskio mintis apie tai, kad „tikrasis patriotizmas tesuderinamas su tikru demokratiškumu, ir kas tai pamiršta, negali būti tikras patriotas“. O ypatingą cenzorių įniršį sukėlė S.Šalkauskio konstatavimas, kad „tautinė civilizacija yra padaras dviejų kultūrų: liaudies ir šviesuomenės. Liaudies kultūra tiesia jai materialinį pagrindą, o šviesuomenės kultūra pateikia jai idėjinį turinį“. Žvelgdami iš marksistinių klasių kovos pozicijų, jie apkaltino filosofą „liaudies išnaudojimo“ pateisinimu.
Jei manoji karta S.Šalkauskio raštuose ieškojo marksistinei ideologijai oponuojančių teiginių, tai partizanai tiesiogine prasme priklausė kartai, išaugusiai S.Šalkauskio idėjų dvasia, gyvenusiai tomis idėjomis ir dėl jų pasiaukojusiai. Ir ne tik todėl, kad didžioji dauguma iškiliausių partizaninio karo asmenybių buvo aktyvūs ateitininkai. „Moralinė didybė net tuomet, kai ji varžoma prievartos priemonių, neturi ribų savo išsiplėtimui ir laisvai valdo žmonių širdis, pralenkdama laiko ir vietos ribas“, - rašė S.Šalkauskis 1928 metais. Kaip tik šitas pasiaukojimo didingumas ir buvo esminis laisvės kovotojus jungęs bruožas, vienodai būdingas įvairių socialinių sluoksnių ir išsilavinimo partizanams. Pareiga tėvynei, atsakomybė už jos ateitį, kultūrą ir tautos išlikimą išvedė į mišką 1948 metais Ramygalos gimnazijos abiturientus. Atsisveikindami su klasės draugais, jie valiūkiškai kalbėjo: kai jūs gausite brandos atestatus, mes ateisime pasaliutuoti prie mokyklos. Bet neatėjo, nes jau po poros mėnesių buvo žuvę. Tas pats jausmas vedžiojo paprasto Žemaitijos jaunuolio Juozo Zagaro ranką, kai požeminiame bunkeryje jis rašė dienoraštį apie laisvės angelą, skrajojantį virš gražiųjų mūsų tėvynės miestų ir laukų. Pareiga vertė klumpėtą, vos tris skyrius tebaigusį samdinį Pranciškų Prūsaitį, likusį vieną iš visos apygardos, iki 1962 metų užkasinėti vis kitoje vietoje ir taip išsaugoti ateičiai partizanų archyvą. Ta pati S.Šalkauskio apibūdintoji moralinė didybė ženklino universitetinio išsilavinimo ir neeilinio talento poeto partizano Broniaus Krivicko gyvenimą ir kūrybą. Tarsi atsiliepdamas į S.Šalkauskio teiginį - „kultūrinė kūryba - štai kas geriausiai apsaugoja tautą kovoje su priešininkais“, - B.Krivickas ne tik redagavo du partizanų leidinius, rašė poeziją ir prozą, vertė Getės sonetus, bet ir mąstė apie Lietuvos geopolitinę padėtį Vakarų ir Rytų, europietiškosios ir slaviškosios kultūrų paribyje, apie tautų charakterio bruožus bei svarbiausias tautos ir valstybės egzistencijos sąlygas: saugumą, gyvybingumą, kultūrą ir kūrybą. Už šią veiklą likimas nežadėjo, kaip vienam okupacinę valdžią paliaupsinusiam rašytojui, nei ordinų, nei honorarų. Vienintelis atpildas - giedras ir ramus žvilgsnis į Hado bedugnę: „Ir vieną kartą ten nupulsim tykiai, / Ir siela neraudos savos skirties, / Nes būsim savo pareigą atlikę / Ir sau pasiekę ribą pilnaties“.
S.Šalkauskio moraliniais principais rėmėsi ir oficiali Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) ideologija. „Laisvės kovotojai ir dalyviai auklėjami krikščioniškosios moralės pagrindais, tautiškoje dvasioje, socialinės gerovės, kultūros ir tikrojo supratimo šviesoje, siekiant padaryti juos sąmoningus, dorus, tautiškai atsidavusius ir valstybei bei žmonijai naudingus Lietuvos piliečius“, - buvo rašoma kovotojų dvasinio parengimo programoje. Ne vienoje spaudos publikacijoje partizanai buvo kviečiami ugdyti savo asmenybę, „perlaužti savo būdą, sutramdyti artimo neapykantos aistrą ir kasdien, kiekvieną savo santykį su žmonėmis pagrįsti meile“. Nuosekliausiu S.Šalkauskio idėjų propaguotoju buvo LLKS visuomeninės veiklos vadovas, partizaninio judėjimo ideologas Juozas Šibaila. Kovos prasmę jis matė ne tik „Lietuvos prikėlime žmonijos gyvenimui“ ar galimybėje „žmogumi pergyventi komunizmą“, bet taip pat įsipareigojime „rusui padėti atgimti žmogumi“. Tam tikslui net buvo rusų kalba leidžiamas laikraštis „Svobodnoje slovo“, nušviečiantis partizanų kovos tikslus ir rusų kareiviams žadinantis laisvės dvasią. 1949 metais partizanų vadų suvažiavime J.Šibaila išdėstė pagrindines ideologines nuostatas, kurios atkartojo S.Šalkauskio suformuluotus moralinius principus: sąjūdžio pagrindas yra stipri, tolerantiška, kurianti bendražmogiškas vertybes asmenybė (kuri „nepalinktų prieš likimą; nebūtų kitų likimo kalviu; kartu su visa žmonija kurtų sau gyvenimą“). Kiekvieno žmogaus pašaukimas ir egzistencinė prasmė - „lavintis, ieškoti tiesos ir surasti Dievą“.
Pasipriešinimas bolševikinei neapykantos dvasiai kaip tik ir buvo praktiškas S.Šalkauskio idėjų realizavimas, o dešimt metų trukusi partizaninė kova liudijo šių idėjų gyvybingumą.
Todėl 1999 metų S.Šalkauskio premijos paskyrimą už partizaninio karo tyrinėjimus laikau viltingu ženklu, rodančiu, kad į mūsų istorinę savastį grįžta vardai tų, iš kurių savivokos S.Šalkauskis ir A.Maceina iškristalizavo savo idėjas, ir tuo pačiu būtent už šias - Dievo, Tėvynės ir artimo meilės - idėjas tie žmonės aukojo gyvybę. Ilgus dešimtmečius herojišką partizaninį pasipriešinimą lydėjusi tyla buvo skriauda ne tik žuvusiesiems, bet ir didžiulis praradimas gyviesiems, iš kurių buvo atimtas ištisas tautos dvasinis klodas. Jo atvėrimas padės dabarties žmogui atsikratyti sovietmečiu įdiegtų stereotipų, privers susimąstyti apie asmenybės prievartavimą totalitarinėse visuomenėse, apie pareigą ir atsakomybę už savo tautos ir valstybės kūrimą bei demokratijos idealus. O svarbiausia - pažadins jo dvasią, be ko neįmanoma gyvenimo pilnatvė.

Nijolė ŽEMAITIENĖ

© 2002"XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija