Atnaujintas 2002 m. gruodžio 6 d.
Nr.92
(1099)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Ora et labora
Krikščionybė šiandien
Darbai
Mums rašo
Atmintis
Visuomenė
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai

Atsistatydino Rytų Timoro vyskupas K.Belo

Plačiai komentuojamas Vatikane paskelbtas pranešimas, kad lapkričio pabaigoje iš savo ganytojiškų pareigų dėl sveikatos problemų atsistatydino Nobelio taikos premijos laureatas Rytų Timoro sostinės Dilio apaštalinis administratorius salezietis vyskupas Karlušas Felipė Šimenesas Belo. Simbolinė figūra ir tikras dvasinis vadovas 24-erius metus trukusios Rytų Timoro kovos už nepriklausomybę iš Indonezijos okupacinio režimo vyskupas K.Belo, SDB, pastaruosius kelis mėnesius gydėsi Portugalijoje ir Italijoje. „Aš kenčiu dėl fizinio ir protinio išsekimo, ir man reikalingas ilgalaikis reabilitacijos laikotarpis“, - sakoma Dilyje paskelbtame 54 metų vyskupo pareiškime.
Vatikano spaudos tarnyba patvirtino, kad popiežius Jonas Paulius II priėmė vyskupo K.Belo atsistatydinimą. Vyskupas jau kelis kartus „prašėsi atleidžiamas iš Dilio apaštalinio administratoriaus pareigų, nurodydamas į objektyvias sveikatos problemas. Šiandien (lapkričio 26-ąją) Šventasis Tėvas priėmė šį jo prašymą“, - sakė Vatikano spaudos centro direktorius Choakinas Navaras Valsas. Naujuoju Dilio diecezijos vadovu laikinai („sede vacante et ad nutum Sanctae Sedis“) paskirtas antros Rytų Timoro vyskupijos Baukau apaštalinis administratorius vyskupas Bazilijus do Nasimentas. Rytų Timoras turi apie 940 tūkst. gyventojų, kurių 750 tūkst. yra katalikai. Dilio vyskupijos teritorijoje, kur yra 540 tūkst. gyventojų (505 tūkst. katalikų), sielovadoje darbuojasi 64 kunigai ir 340 vienuolių.
Vyskupas K.Belo, ganytojiškas pareigas Rytų Timore einantis nuo 1983 metų, visame pasaulyje išgarsėjo žmogaus teisių gynimu ir ryžtingu rėmimu savo tautos kelio į nepriklausomybę. Po 450 metų Portugalijos kolonijinio valdymo Rytų Timoras 1975 metais trumpam buvo įgijęs savarankiškumą, tačiau netrukus šalį okupavo ir aneksavo kaimyninė Indonezija, didžiausia pasaulio musulmoniška valstybė (185 mln. gyventojų, kurių 90 proc. yra islamo išpažinėjai). Per Indonezijos 24-erius valdymo metus nepriklausomybės kovose, taip pat dėl stichinių nelaimių ir bado žuvo daugiau kaip 200 tūkstančių timoriečių (ketvirtadalis krašto gyventojų), tačiau tai nepalaužė jų laisvės siekių.
Visais laikais Katalikų Bažnyčia Rytų Timore valdančiuosius ragino gerbti vietinių gyventojų žmogiškąjį orumą, ieškoti konfliktų sprendimo taikaus dialogo keliu, rašė vyskupas K.Belo. Jau Portugalijos kolonializmo šimtmečiais Bažnyčia skatino toleranciją, teisingumą, taiką ir susitaikymą. Po 1975 metų vietos dvasininkai aiškiai pripažino, jog vienintelis teisingas politinis sprendimas yra krašto valstybinė nepriklausomybė. Indonezijai siekiant užsklęsti Rytų Timorą aklina „tylos siena“, Bažnyčia tapo vos ne vienintelė institucija, kreipusi pasaulio dėmesį į vykstančią nepriklausomybės kovą, į badaujančių ir skurstančių žmonių beviltišką padėtį. Dėl to 9-ajame dešimtmetyje Rytų Timorą pradėjo pasiekti humanitarinė tarptautinių katalikiškų organizacijų parama.
Vyskupas K.Belo, dažnai susitikdamas su popiežiumi Jonu Pauliumi II, papasakodavo jam apie padėtį Rytų Timore, todėl Vatikano atstovai ne kartą ragino tarptautinę bendriją rodyti solidarumą laisvės trokštančiai ir okupantų engiamai tautai. Ryškiausias posūkis Rytų Timoro byloje buvo visame pasaulyje nuskambėjęs 1989 m. vasario 6 d. vyskupo K.Belo laiškas tuometiniam Jungtinių Tautų Organizacijos generaliniam sekretoriui Chavjerui Peresui de Kueljarui, kviečiantis surengti šalyje demokratinį referendumą, kuriuo įgalintų pačiai tautai nuspręsti savo likimą. „Rytų Timoro žmonės turi būti išgirsti per plebiscitą dėl jų ateities, - rašė vyskupas. - Dabar mes mirštame ir kaip žmonės, ir kaip tauta“.
Už neprievartinės rezistencijos palaikymą 1996 metais vyskupui K.Belo ir kitam žymiam Rytų Timoro nepriklausomybės sąjūdžio veikėjui Žozė Ramušui Ortai (dabar jis užima užsienio reikalų ministro postą) buvo paskirta Nobelio taikos premija. Pagaliau 1999 m. rugpjūčio 30 d., po sunkių derybų su Indonezija, prižiūrint tarptautiniams stebėtojams, šalyje buvo surengtas referendumas, kuriame Rytų Timoro aiški dauguma žmonių balsavo už nepriklausomybę. Tai, kas įvyko po referendumo, buvo dar vienas sunkus išbandymas timoriečiams ir jų dvasiniam vadovui vyskupui K.Belo. Įniršę kolonistai ir jų kolaborantai, kuriems Indonezijos kariuomenė iš anksto buvo išdalijusi ginklus, surengė tikras taikių gyventojų žudynes ir šalies infrastruktūros naikinimą. Šimtai tūkstančių žmonių turėjo slėptis bažnyčiose, kalnuose ir miškuose.
Vyskupo K.Belo gyvybė atsidūrė pavojuje, nes dar kelios dienos prieš referendumą Dilyje buvo išmėtyti lapeliai, kuriuose rašoma: „Vyskupui: kol kas tavo drabužiai balti (to regiono šalyse dvasininkai nešioja baltas sutanas - M.B.), bet netrukus jie bus nudažyti tavo paties kraujo spalva“. Nepaisydamas grasinimų, prasidėjus smurtui, vyskupas K.Belo į savo namus priėmė daugiau kaip 1000 pabėgėlių. Okupacinio režimo rėmėjų gaujos užpuolė tuos namus, matyt, norėdami susidoroti su ganytoju. Per išpuolį žuvo daugiau kaip 30 žmonių, tačiau vyskupui K.Belo pavyko pasitraukti sužeistam ir išvykti iš šalies.
Reikalaujant tarptautinei bendruomenei, Indonezija vėl buvo priversta nusileisti, ir į Rytų Timorą buvo įvesti Australijos vadovaujami taikos palaikymo kariniai daliniai. (Kaip manoma, už šį Australijos vaidmenį islamo ekstremistai, keršydami dėl „prarasto Timoro“, prieš porą mėnesių surengė teroristinį išpuolį Indonezijos Balio kurorte, kada žuvo daugiau kaip 200 australų poilsiautojų.) Pereinamasis Jungtinių Tautų administracinis valdymas buvo užbaigtas šiemet galutiniu Rytų Timoro valstybingumo įtvirtinimu. Balandžio 14 dieną buvo surengti šalies prezidento rinkimai, kuriuose dalyvavo 86 proc. rinkimų teisę turinčių šalies piliečių. Didele balsų dauguma prezidentu išrinktas rezistencijos sąjūdžio vadovas Žozė Aleksandras Gusmao, kuris ankstesnio okupacinio režimo buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos.
Gegužės 20 dieną galutinai buvo paskelbta šalies nepriklausomybė ir Rytų Tomoras tapo Jungtinių Tautų Organizacijos nare. Vatikanas buvo vienas pirmųjų, užmezgęs diplomatinius santykius su naująja valstybe. Ta proga Popiežiaus paskelbtame kreipimesi į timoriečius sakoma, jog „atėjo laisvės, o kartu ir atsinaujinimo metas“. Jonas Paulius II nurodė, kad Rytų Timoro ateitis turi būti kuriama remiantis tokiomis vertybėmis, kaip „pagarba gyvybei ir kiekvieno asmens orumui; efektyvus solidarumas tarp visų tos pačios bendruomenės narių; dėmesys šeimai ir ypač jaunų žmonių realiems poreikiams“.
Jonas Paulius II nurodė, kad Rytų Timoro ateitis turi būti kuriama remiantis tokiomis vertybėmis, kaip „pagarba gyvybei ir kiekvieno asmens orumui; efektyvus solidarumas tarp visų tos pačios bendruomenės narių; dėmesys šeimai ir ypač jaunų žmonių realiems poreikiams“.
Pagrindiniai Bažnyčios uždaviniai nepriklausomame Rytų Timore - ginti tautos dvasines, socialines ir kultūrines vertybes jos pažangos kelyje, rašė vyskupas K.Belo gegužės mėnesį Austrijos misionierių žurnale „Alle Welt“. Vis dėlto nuolatinė įtampa, nuovargis ir didžiulė atsakomybė aiškiai atsiliepė ganytojo sveikatai. Pastaruoju metu jis nuolat skundėsi ir gydėsi dėl aukšto kraujospūdžio ir galvos svaigimo priepuolių. Gydytojai Portugalijoje sakė vyskupui K.Belo, kad jeigu jis nesulėtins gyvenimo tempo, „daugiau negyvens“, - aiškina jo biografas amerikietis Arnoldas Koenas.
Paskutinį kartą vyskupas A.Belo susitiko su Popiežiumi spalio pabaigoje, kai jis lankėsi Vatikane su visiems diecezijų valdytojams kas penkeri metai privalomu „ad limina“ vizitu. Saleziečių vienuolijos vadovybė patvirtino, kad tuomet vyskupas pranešė Šventojo Sosto dikasterijoms apie savo sprendimą atsistatydinti iš pastoracinio valdymo pareigų. Tačiau daugelis stebėtojų mano, kad jis nesirengia atsisakyti rūpinimosi savo tautos gerove, ypač dėl to fakto, kad Rytų Timoras vis dar lieka griuvėsiuose, o didžioji dalis žmonių labai skursta.
„Iš tikrųjų galima svarstyti, kad (atsistatydinęs iš pastoracinių pareigų) jis galės efektyviau panaudoti savo, kaip Nobelio premijos laureato, statusą Rytų Timoro naudai, kam jis anksčiau neturėjo progos dėl kasdienės atsakomybės diecezijos valdyme“, - aiškina A.Koenas. Atsistatydinęs vyskupas K.Belo galės laisviau darbuotis, darydamas įtaką tarptautinei bendrijai, kad ji neužmirštų Rytų Timoro ir išlaikytų savo pažadus dėl esminės paramos šaliai atstatyti. „Tai, kas atsitiko 1999 metais, labai sukrėtė, ypač dėl to, kad jis negalėjo tam užkirsti kelio. Kai pasirodė Jungtinių Tautų pajėgos, jis tikėjosi, kad reikalai gerės žymiai sparčiau, nei buvo iš tikrųjų, - sakė A.Koenas. - Ir dabar didžioji dalis Rytų Timoro teritorijos tebėra griuvėsiuose. Nors jis žino, kad nėra už tai atsakingas, tačiau tai jam turėjo didelį poveikį ir labai atsiliepė sveikatai“.
Duodamas interviu Azijos katalikų žinių agentūrai UCA News, Rytų Timoro vyriausybės premjeras Maris Alkatiris pažymėjo, kad jauniausiai pasaulio valstybei labai reikalinga vyskupo K.Belo parama šaliai atstatyti. „Vyskupas K.Belo suvaidino svarbų vaidmenį mūsų šalies išsivadavime ir aš tikiu, kad, netgi pasitraukęs iš diecezijos valdymo, jis padės mums stiprinti taiką ir stabilumą savo svaria nuomone ir kritinėmis pastabomis“, - sakė jis. Vyskupas K.Belo yra naujausias pavyzdys - kokių yra daug Bažnyčios istorijoje, - kaip ne politinis lyderis, bet pastoracinis vadovas savo herojiškais veiksmais ir išmintimi davė savo tautos laisvės siekiui daugiau nei joks kitas asmuo.

M.B.

© 2002"XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija