Padeda tikėjimas ir malda
Dažnai imu į rankas laikraštį
XXI amžius. Iš jo sužinau, kas vyksta pasaulio, Lietuvos padangėje,
kokie džiaugs-mai, sunkumai, rūpesčiai ne-ramina bažnyčių, kaip
gyvena katalikai, visi žmonės.
Taip pat dažnai lankausi ne vien savo parapijos Kauno Šv.Antano
bažnyčioje, bet ir kitose. Kur tik tenka būti, nors ir tolimame
Lietuvos kampelyje, visuomet stengiuosi aplankyti to krašto bažnyčią,
nepaisydamas, ar ji puošni, didinga, ar kukli bažnytėlė. Visose
randu laiko susikaupti, padėkoti Viešpačiui už pragyventą laiką
ir už tas dienas, kurios man dar skirtos gyventi. Tuo aš tarsi
vykdau savo močiutės Onos priesakus. Gal 1946 metais ir anksčiau,
kai dar buvau vaikas, močiutė man sakydavo: Vaikeli, jei nori
būti laimingas, kuo dažniau lankykis bažnyčioje, sukalbėk nors
vieną poterėlį, ir tave Dievas laimins. Taip visą gyvenimą ir
darau. Taip pat pasimeldžiu prie močiutės kapo, padėkoju jai už
meilės Dievui ir žmonėms skiepijimą, kitus gražius patarimus.
Mano maldas Aukščiausiasis išklauso, aš Jo duotu gyvenimu esu
patenkintas ir savo maldose už tai dėkoju.
Taip pat norėčiau pasakyti geranorišką pastabą dėl kai kuriose
bažnyčiose esančios tvarkos. Kone visose bažnyčiose yra gražios
sakyklos, tačiau kunigai jomis nesinaudoja, pavyzdžiui, iš jų
pamokslų nesako. Tik gal Petrašiūnų bažnyčios klebonas sako pamokslus
iš sakyklos. Kai kada - dar kai kur. Bet tai retenybė. Kodėl?
Juk nuo seno kunigai skelbdavo Dievo žodį iš sakyklų.
Juozas NAGINIONIS
Kaunas
© 2002"XXI amžius"