Liūdni praeities prisiminimai
Prabėgo jau daugiau kaip 50 metų,
kai baigėsi Antrasis pasaulinis karas. Viską prisiminus, kūną
šiurpas nukrečia.
1944 metų vasara. Vokiečiai mūsų šeimą ir visą kaimą iš namų evakavo
toliau, į Vakarus. Kiek tilpo daiktų į vežimą, susikrovėme ir
išvažiavome. Vokiečiai vis šaukė, ragino greičiau rengtis. Praūžus
frontui, sugrįžome rudenį į namus, bet jau neradome nieko, ką
palikome. Tik namą be langų ir be durų. Viskas sunaikinta, sutrypta.
Bitės išmirusios, aviliai išvartyti. Man tada ėjo dvylikti metai,
mano mažajai sesytei šeši mėnesiai. Palikdavo mus su mažąja
vienas, o tėvelis su mama eidavo į vokiečių paliktus bunkerius
ieškoti, gal suras kokį gabalėlį stiklo langams sulopyti, nes
pūtė žvarbūs lapkričio vėjai.
Jau po truputį susitvarkėme. Atėjo 1944-ųjų gruodis. Mano brolis
Jonas gavo šaukimą į kariuomenę (karas dar buvo nesibaigęs). Brolis
sako mamai: Nenoriu eiti į armiją, jaučiu, kad negrįšiu
Ir pradėjo slapstytis su kaimynų vaikinu Juozu. Bet neilgai tai
truko, tuoj sučiupo. Kaimynų Juozo buvo bloga sveikata, tad jį
paleido, o mano brolį išvežė į Polocką. Po dviejų mėnesių gavom
žinią (atsiuntė dokumentus), kad 1945 metais vasario mėnesį miręs.
Praėjo liūdni gedulo metai. Buvo žiema. Vaikščiojo po namus partizanai,
užeidavo ir į mūsų namus, ir pas kitus kaimynus, nes jiems reikėjo
ir pavalgyti, ir pernakvoti. Kažkas apskundė. Vieną dieną žiūrim
pro langą pilnas kiemas stribų ir enkavėdistų. Areštavo tėtį
ir išsivežė. Stribai ilgai darė kratą, visur aptiko lašinius
ir dešras, susikrovė viską ir išsivežė. Ir vėl liūdnos dienos
be tėvelio ir be maisto.
Tėvelį ilgokai laikė uždarę, tardė ir kankino visokiais būdais:
adatomis badė panages, pirštus laužė į duris. Žiauriai kankinamas,
jis nusilpo, nes jo jau ir taip buvo menka sveikata (daug sveikatos
1919 metais padėjo būdamas savanoriu, kariavo su bermontininkais,
buvo paimtas į nelaisvę). Tardytojai, matydami nusilpusį tėvelį
ir nieko iš jo nepešę, pagaliau paleido į namus. Tokiu būdu
mūsų šeima išvengė Sibiro. Jei tėvelio būtų nepaleidę, mūsų šeima
būtų ištremta iš Lietuvos.
Atėjo 1949 metai. Ir vėl ramybės nėra. Pradėjo kurti kolchozus.
Varu varė į juos. Tėvelis dar vis laikėsi, nenorėjo stoti į kolchozą,
nenorėjo atiduoti 13 ha nuosavos žemės, o taip pat gerų arklių
bei visą inventorių, bet negalėjo ilgai išsilaikyti, nes krovė
valdžia didžiules prievoles ir didelius mokesčius. Po pusantrų
metų reikėjo pasiduoti ir viską veltui atiduoti.
Visiems buvo vargani laikai, kai susitvėrė kolchozai: dirbti reikėjo
daug, o atlyginimo nieko, tik pelai. Po kelerių metų pradėjo
atseikėti po kelias kapeikas. Kai šiek tiek prasigyveno kolchozai,
jau buvo lyg ir neblogai, jau buvo galima gyventi, nors daug reikėjo
dirbti.
Argi kada labai gerai buvo kaimo žmonėms? Visada tik vargas. Mes,
pensininkai, jau nugyvenome savo gyvenimą, o jaunų šeimų laukia
toks pat skurdas kaime, kaip ir mūsų jaunystėje.
Bet gyvenkime su viltimi, gal gyvenimas pagerės, gal valdžios
vyrai susimąstys, kaip iš skurdo išbristi. Gal mūsų vaikaičiai
ir provaikaičiai bus laimingesni su Dievo pagalba?
Joana JANKAUSKIENĖ
Virbalis,
Vilkaviškio rajonas
© 2002"XXI amžius"