|
Genocido
tąsa
Rasinio, tautinio, religinio
ir kitokio genocido formų būta praeityje, deja, jį stebime ir
mūsų dienomis. Genocido formų įvairove pasižymėjo SSRS, kuri pranoko
praeities genocidų pavidalus, nes blogio imperijoje buvo vykdomas
nuožmiausias genocidas ideologiniu pagrindu. Masinis žmonių naikinimas
dėl pažiūrų, nesutampančių su marksistinėmis pažiūromis, ir buvo
ideologinis genocidas. Tokio genocido užuomazgą randame XVI amžiaus
Rusijoje, valdant Ivanui Žiauriajam, kai buvo masiškai žudomi
rusai (tautiečiai) Novgorode ir Pskove už palankumą Lietuvos
karaliui. Genocidas, ideologiniu pagrindu apėmęs visą SSRS imperiją,
buvo masinis ir nusinešė milijonus gyvybių. Bolševikų nuostata
kas ne su mumis, kas nėra komunistinės ideologijos šalininkas,
tas - priešas, todėl turi būti sunaikintas ir buvo ideologinio
genocido skatintoja. Minimas genocidas buvo daugialypis, nes jungė
tautinio, religinio bei moralinio genocido apraiškas; vyresnysis
brolis kitose tautose įžvelgė priešiškumą internacionalinei
(nutautinimo) politikai, o ateizmas buvo sudėtinė, būtina komunistinės
ideologijos sudedamoji dalis, todėl tikintieji Dievą taip pat
buvo priešai.
|
|
Atviras
laiškas romano Žali autoriui M.Ivaškevičiui
Man, istorijos magistrantei, privalu
susipažinti su naujausia pokario laikotarpio literatūra (ne tik
grožine), todėl perskaičiau ir Tavo romaną. Prisipažinsiu, buvau
labai nustebinta. Daug kuo. Ir maloniai, ir nemaloniai. Pirmiausia
man inspiravo Tavo meistriškumas. Juk Tu dar jaunas rašytojas, o
jau sugebi taip gudriai apdoroti medžiagą. Gudriai - gal ne tas
žodis. Juk reikėtų sakyti šiuolaikiškai, moderniškai. Vienu
žodžiu, manau, kad sukursi dar ne mažiau vertingų kūrinių. Nes talento
Tau užtenka.
Keistas man pasirodė Tavo požiūris į pokario istoriją. Ypač kad
taip niekinamai pavaizdavai tuos, kurie (to, rodos, dabar niekas
neneigia) kovojo prieš okupantus. Suprantu, Tu norėjai išvengti
jų idealizavimo. Bet juk viena yra idealizuoti (kraštutinumas),
kita - niekinti, šmeižti (kitas kraštutinumas). Man atrodo, Tau
pakanka sugebėjimų kraštutinumams išvengti. Tu pasirinkai prastą
kelią. O rezultatas - sukarikatūrinti personažai. Juk taip nesiryžo
partizanų niekinti net sovietiniai rašytojai (nekalbu apie KGB apmokamus
agentus). Tai į kokią kompaniją Tu pakliuvai? |
|
Kreipimasis
į Lietuvos rašytojus
Atgavus nepriklausomybę, publikuota
daug politinių kalinių, tremtinių, partizanų ir jų rėmėjų prisiminimų
ir poezijos knygų. Jų autoriai pasakoja apie kruviniausią mūsų tautos
istorijos laikotarpį - partizaninį karą - visatautinį pasipriešinimą
okupantams, laisvės gynėjų begalinę meilę Tėvynei, ant Tėvynės laisvės
aukuro sudėtas aukas ir siaubingą tautos kančią. Toji memuarinė
literatūra - autentiški istorinių įvykių liudytojų prisiminimai
- neįkainojamos vertės šaltinis istorikams ir pedagogams, auklėjantiems
jaunąją kartą patriotizmo, idealizmo, meilės ir ištikimybės Tėvynei
dvasia.
Mus nustebino neseniai knygynuose pasirodęs Mariaus Ivaškevičiaus
romanas Žali, kuriame autorius, nebuvęs anų dramatiškų įvykių
liudytojas, ryžosi rašyti būtent apie partizaninį karą.
Mes pripažįstame, kad demokratinėje visuomenėje kiekvienas žmogus
turi teisę savo mintis, idėjas, pasaulėžiūrą, požiūrį į istorinius
įvykius ir kt. pateikti knygoje. Rašytojo valia yra rinktis menines
išraiškos priemones. Tačiau nevalia iškraipyti istorijos ir klaidinti
bei negatyviai daryti įtaką skaitytojui.
|
|