Kreipimasis į Lietuvos rašytojus

Atgavus nepriklausomybę, publikuota daug politinių kalinių, tremtinių, partizanų ir jų rėmėjų prisiminimų ir poezijos knygų. Jų autoriai pasakoja apie kruviniausią mūsų tautos istorijos laikotarpį - partizaninį karą - visatautinį pasipriešinimą okupantams, laisvės gynėjų begalinę meilę Tėvynei, ant Tėvynės laisvės aukuro sudėtas aukas ir siaubingą tautos kančią. Toji memuarinė literatūra - autentiški istorinių įvykių liudytojų prisiminimai - neįkainojamos vertės šaltinis istorikams ir pedagogams, auklėjantiems jaunąją kartą patriotizmo, idealizmo, meilės ir ištikimybės Tėvynei dvasia.
Mus nustebino neseniai knygynuose pasirodęs Mariaus Ivaškevičiaus romanas „Žali“, kuriame autorius, nebuvęs anų dramatiškų įvykių liudytojas, ryžosi rašyti būtent apie partizaninį karą.
Mes pripažįstame, kad demokratinėje visuomenėje kiekvienas žmogus turi teisę savo mintis, idėjas, pasaulėžiūrą, požiūrį į istorinius įvykius ir kt. pateikti knygoje. Rašytojo valia yra rinktis menines išraiškos priemones. Tačiau nevalia iškraipyti istorijos ir klaidinti bei negatyviai daryti įtaką skaitytojui.
Savo romane „Žali“ M.Ivaškevičius tyčiojasi iš to, kas tautai buvo, yra ir bus skaudžiausia bei brangiausia - herojiško partizaninio pasipriešinimo okupantams. Romane partizanai vaizduojami kaip į požemius sulindę fanatikai, kuriuos buvo užvaldžiusi įkyri idėja turėti savo valstybę. Jam partizanai tėra tik išsigimėliai, išdrįsę mesti iššūkį rusams. Jokiam rusui, prancūzui ar lenkui neatėjo į galvą mintis pasityčioti iš savų partizanų, o štai M.Ivaškevičius atsistojo pusėje tų, kurie anuo grėsmingu metu kankino, žudė ir tyčiojosi iš mūsų didvyrių.
M.Ivaškevičiui nesvarbu, kad, atgavus nepriklausomybę, savo garbės ir laisvės gynėjams dėkinga tauta iškilmingai perlaidoja savo didvyrius, stato jiems paminklus, partizanų vadų vardais pavadina karinius dalinius, mokyklas, miestų aikštes ir gatves. Jam nesvarbu ir tai, kad dešimtmetį trukęs pasipriešinimas pavergėjams padėjo tautos sąmonėje išsaugoti laisvės troškimo viltį, kuri ir atvedė į 1990-ųjų kovo 11-ąją.
Mes pritariame tiems romano „Žali“ vertinimams, kurie buvo publikuoti spaudoje, ir tikimės, kad Rašytojų sąjunga deramai įvertins savo nario nepagarbą knygai - tiesos, gėrio ir grožio skleidėjai. Kartu tikimės, kad visuomenei bus paaiškinta, kieno pastangomis ir lėšomis buvo išleistas ir į Frankfurto knygų mugę pristatytas šis kovą už laisvę niekinantis, Lietuvą, dorus rašytojus ir Rašytojų sąjungą kompromituojantis veikalas.

Juozas Armonaitis
„Tauro“ apygardos Žalgirio rinktinės partizanas, Vyčio kryžiaus kavalierius;
Auksė Ramanauskaitė-Skokauskienė
LLKS tarybos prezidiumo pirmininko pirmojo pavaduotojo, LLKS gynybos pajėgų vado, dim.brigados generolo Vyčio kryžiaus kavalieriaus Adolfo Ramanausko dukra;
Elvida Morkūnaitė-Čaplikienė
Didžiosios Kovos apygardos vado,
dim. kapitono, Vyčio kryžiaus kavalieriaus Alfonso Morkūno duktė;
Birutė Runaitė-Šidlauskienė
Žalgirio rinktinės partizanė
Irena Runaitė-Bielickienė
Laisvės kovų dalyvė

© 2002"XXI amžius"