Atnaujintas 2002 m. gruodžio 11 d.
Nr.93
(1100)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Kultūra
Valstybė ir bažnyčia
Susitikimai
Darbai
Literatūra
Žvilgsnis
Atmintis
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis
Kryžkelės


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai

Rygos „akušeris“

Mūsų kaimyninėje Latvijoje atsirado politikas, kurį galima būtų prilyginti tokiems Lietuvos politikams, kaip J.Veselka, R.Pavilionis, E.Klumbys ar visus tris kartu paėmus. Tai beveik atvirai komunistinio bloko „Už žmogaus teises vieningoje Latvijoje“ lyderis Janis Jurkanas. Į šį bloką susispietė ne tik „neišsižadėję principų“ komunistai, bet ir vadinamieji rusakalbiai, visokio plauko jedinstveninkai - Latvijos nepriklausomybės priešai. Beje, neseniai įvykusiuose Latvijos parlamento rinkimuose J.Jurkano, apsiskelbusio kone vieninteliu vadinamųjų rusakalbių gynėju, blokas pagal gautų balsų skaičių užėmė antrąją vietą. Prieš pat rinkimus J.Jurkanas lankėsi Maskvoje, kur vietiniai „patriotai“ ir aukščiausieji Kremliaus pareigūnai jam surengė labai pompastišką priėmimą. Sudarius naująją Einaro Repšės vadovaujamą Latvijos vyriausybę, J.Jurkano blokas pasiskelbė esantis griežtoje opozicijoje. Tad naujasis premjeras E.Repšė netrukus gali susilaukti interpeliacijos, nes 25 šiam komunistiniam blokui priklausantys parlamentarai dės visas pastangas, kad patrauktų į savo pusę vadinamuosius nepriklausomuosius deputatus, o gal paprasčiausiai nupirks juos. Tokių prognozių teko skaityti Latvijos laikraščiuose. Tuo labiau kad tarp Latvijos rusakalbių yra labai daug turtingų žmonių, glaudžiai susijusių su Maskva. Išleisti keletą ar kelioliką milijonų jiems nieko nereiškia.
Pats J.Jurkanas Maskvos dienraščiui „Izvestija“ teigė, kad už jo partiją balsavo 200 tūkst. Latvijos piliečių ir dar pusė milijono nepiliečių visiškai palaiko šią partiją. J.Jurkanas atvirai gyrėsi, kad be jo partijos pritarimo Vyriausybė negalės priimti jokių rimtų sprendimų. Tiesa, jis skundėsi, kad valdančioji koalicija neleido J.Jurkano partiečiams vadovauti nė vienam Latvijos Seimo komitetui. Na, o gal kol kas pagrindinis J.Jurkano rūpestis - pakeisti Čečėnijos prezidento Džocharo Dudajevo gatvės Rygoje pavadinimą.
„Izvestijų“ žurnalistė Jelena Šesterina uždavė J.Jurkanui klausimą, kodėl esą Latvijoje toleruojami „fašistai“, tai yra asmenys, Antrojo pasaulinio karo metais kovoję prieš sovietų Raudonąją armiją. J.Jurkanas tai pavadino istorine Latvijos tragedija ir teigė, kad buvę Latvijos legiono „Vatens“ kariai daro gėdą valstybei. Šis „žmogaus teisių gynėjas“ labai piktinasi retsykiais įvykstančiais teismo procesais prieš tokių tautos genocido ir trėmimų vykdytojus, čekistų budelius ir egzekutorius. J.Jurkanas tokius procesus įvertino kaip „didžiulę politinę ir žmogišką klaidą“. Nors Lietuvoje tokių procesų rengti neketinama, tačiau net aršiausi mūsų neokomunistai nedrįsta taip vertinti NKVD, MGB ir KGB banditų. Pasak J.Jurkano, klaidinga yra ir esą visuomenei brukama nuomonė, kad Latvija buvo sovietų okupuota. Anot J.Jurkano, to nebuvo, nes dar yra daug žmonių, kurie prisimena klestėjusią sovietų Latviją. Tačiau latvių jedinstvenininkai, be jau minėtų nesąmonių, tvirtai pareiškė: „Dvylika nepriklausomybės metų absoliučiai nieko nedavė Latvijos gyventojams“.
Šis J.Jurkano interviu pasirodė kaip tik Latvijos pakvietimo į NATO išvakarėse. Tačiau iškeikti Aljansą J.Jurkanas spėjo į valias. Esą Latvijos valdžia, siekdama tapti NATO nare, nori tik apsaugoti save nuo „liaudies rūstybės“. Ką J.Jurkanas įsivaizduoja kaip Latvijos liaudį - nesunku suprasti. Visų pirma tuos vadinamuosius rusakalbius, suplaukusius į Latviją iš visos „plačiosios tėvynės“. Jie atkakliai atsisako mokytis latvių kalbos, reikalauja tiesiog išskirtinių teisių, leisti nepiliečiams dalyvauti rinkimuose. Tuos, nepritapusius prie juos priglaudusios šalies, kolonistus palaiko ir kursto Maskva. Neatsitiktinai vadinamieji Rusijos nacionalbolševikai labai pamėgo rengti įvairias provokacijas Latvijos sostinėje Rygoje. O apie skriaudžiamus Latvijoje rusus negali būti ir kalbos. Pakanka vien tik pasivaikščioti po Rygą, kad tai suprastum. Rusų kalba čia skamba kur kas dažniau nei latvių. Spaudos kioskai ir knygynai tiesiog užversti rusiškais pačioje Rygoje leidžiamais laikraščiais, žurnalais ir knygomis. Na, o versle faktiškai viešpatauja Rusijos kapitalas.
Aišku, tiek Maskvai, tiek J.Jurkano partijai mažiausiai rūpi Latvijos rusakalbiai, kurių gynėjais jie skelbiasi. Nusitaikyta į Latvijos nepriklausomybę. O kad tai kovai pasirinktas žmogus gražiu latvišku vardu ir pavarde - irgi neatsitiktinai. Kolaboravimui visada parenkami žmonės su „čiabuvių“ pavardėmis. O Latvijoje tokių žmonių buvo nemažai. Prisiminkime, anot rusų rašytojo Aleksandro Solženicyno, „bolševikų revoliucijos akušerius“ - vadinamuosius latvių šaulius, iš kurių vėliau išaugo žiauriausi čekistiniai budeliai. Dabar iš J.Jurkano ir jo kompanijos irgi bandoma padaryti tokius „akušerius“.
Tačiau J.Jurkanas privalėtų atsiminti, ką Stalinas padarė su tais „akušeriai“. Kaip žinoma, Pirmojo pasaulinio karo metu per 200 tūkstančių latvių atsidūrė Rusijoje. Po bolševikinio perversmo daugelis jų nuėjo tarnauti bolševikams, kai kurie užėmė labai aukštus postus. 1937 metų pabaigoje Stalino įsakymu buvo pradėtas masinis latvių naikinimas, apkaltinus juos Vakarų imperialistų šnipais. 1937-1938 metais buvo sušaudyta apie 50 tūkst. latvių. Daugelis atsidūrė Sibiro lageriuose, kur jų irgi laukė mirtis.

Petras KATINAS

© 2002"XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija