Atnaujintas 2002 m. gruodžio 11 d.
Nr.93
(1100)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Kultūra
Valstybė ir bažnyčia
Susitikimai
Darbai
Literatūra
Žvilgsnis
Atmintis
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis
Kryžkelės


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai

Tautos šventėje – garbinga viešnia

Jadvyga ir Adolfas Damušiai

Ričardo Šaknio nuotrauka

Lietuvoje Tautos šventė pradėta švęsti 1930 metais. Pirmoji bolševikų okupacija sustabdė politinį ir kultūrinį gyvenimą; brutalių jėgų persekiojami, represuojami žmonės nesitikėjo tokių tėvynę užgriuvusių žiaurumų. Nebebuvo sąlygų švęsti ir Tautos šventę. Beje, ji , kaip ir kitos šventės, buvo uždrausta oficialiai. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, nebebuvo kliūčių ir šiai patriotinei dienai atgaivinti. To ėmėsi birutietės, Lietuvos karininkų dukros. Šiemet jos į Tautos šventę pasikvietė garbingą viešnią – Jadvygą Damušienę, kurią gausiai susirinkusiems žmonėms pristatė Jonė Ladygaitė-Ardžiūnienė: „Svarbiausios J.Damušienės gyvenimo atkarpos - pasirengimas dvasinei, intelektualinei veiklai ir brandus atsakingas darbas Tėvynės gerovei, taip pat rūpinantis ir savo šeima. Nuo dešimties metų ji jau ateitininkė. 1934-aisiais pradėjusi studijas įstojo į korporaciją „Giedra“. 1937-aisiais Klaipėdos pedagoginiame institute įgijo mokytojos profesiją. Vėliau, jau išeivijoje, baigė Veino universitetą Detroite, tapo menotyrininke. Amerikoje J.Damušienė įsitraukė į lietuvių katalikiškųjų organizacijų veiklą: dirbo su vaikais, rėmė vargingai gyvenusių tremtinių šeimas, parūpindavo pastogę ir darbą to netekusiems.Be to, dalyvavo moterų kvartete, tautinių šokių grupėje, bažnytiniame chore. Ji užaugino keturis vaikus, prižiūrėjo savo paliegusius tėvus. Daug jėgų atiduota kuriant Dainavos ateitininkų stovyklą. J.Damušienė buvo tos stovyklos administratorė ir korespondentė. Nuo 1997 metų Lietuvoje apsigyvenusi Jadvygos ir Adolfo Damušių šeima nuolat išgyvena dėl Lietuvos nesėkmių, bandydama „taisyti sužalotą Tėvynės veidą“.
Nuo sužaloto tėvynės veido ir prasidėjo pokalbis. J.Damušienę apstulbino „Veido“ žurnale išspausdintas S.Parulskio straipsnis apie jau mirusio poeto Bernardo Brazdžionio kūrybą – rašoma nepagarbiai, įžeidžiančiais žodžiais. J.Damušienė kalbėjo: „Bernardas Brazdžionis nesistengė būti kitų pripažintas. Jis rašė tai, ką diktavo širdis ir protas. Jį suprato visi: Sibire, išeivijoje ir Lietuvoje. Arčiau širdies už jo kūrybą nieko nebuvo. Dirbdama su vaikais šeštadieninėje mokykloje, deklamuodavau jo eilėraščius, režisavau spektaklį „Meškiukas Rudnosiukas“. Sveikinimų tekstus mėgau kurti eiliuotus; dažnai perfrazuodavau B.Brazdžionio eilėraščius ir jį pati sveikindavau tokiais posmais.“
Įdomu sužinoti, kokią Ameriką rado antroji lietuvių išeivių banga, į Vakarus pasitraukusi nuo antrąkart atplūstančio raudonojo teroro?
Amerikos lietuvius tada jau buvo paveikęs bolševizmas. Bolševikų pasėta sėkla jau buvo sudygusi, daug kas nebetikėjo Dievu, nebelankė bažnyčios. Mes, naujoji išeivija, buvome stiprūs katalikai ir patriotai. Buvome veiklūs. Į Klyvlendą atvykome 1947 metais, kiti atvyko vėliau. Abu su vyru buvome gimę ne Lietuvoje, bet dėlto ne lietuviais niekada nesijautėme. Mano pašaukimas – mokytoja. Dirbdama su vaikais, jiems sakydavau: nesvarbu, kad gimėte ne Lietuvoje, bet gimėte lietuvių šeimose. Todėl esate lietuviai. Darbas šeštadieninėje mokykloje nėra paprastas. Visą savaitę vaikai mokydavosi angliškose mokyklose, šeštadieniais juos viliodavo daug pramogų: sporto klubai, įvairūs būreliai ir kita. Darbas šeštadieninėje mokykloje turėjo būti labai įdomus, tik tuomet vaikai į ją noriai rinkdavosi. Ši mokykla buvo tautinio ugdymo institucija. Ugdyti padėjo ne tik žodis, kalba, bet ir vaidyba. Statėme spektaklį Salomėjos Nėries poemos „Eglė žalčių karalienė“ motyvais. Spektaklis pavyko, atėjo apie 400 žiūrovų; nebuvo paisyta anoniminių laiškų, atrastų pašto dėžutėse. Laiškuose ateitininkai vadinami komunistais. Norėta pakenkti ne tiek S.Nėries kūrybai, kiek ateitininkams. Taigi visą laiką turėjome sunkumų. Tačiau išlaikėme stiprią tautinę ir katalikišką dvasią. Manau, kad tai darė poveikį kitiems.
J.Damušienė šešiasdešimt penkerius metus pragyveno (ir toliau gyvena) su vyru profesoriumi Adolfu Damušiu. Sunku tai ar lengva?
„Buvau jo darbų talkininkė. Amerikoje jis tapo Lietuvių katalikų federacijos pirmininku. Iškilo svarbiausias klausimas: kaip išlaikyti tautiškumą ir padėti savo tautai? Federacijai buvo pasiūlyta įsteigti stovyklą, kurioje galėtų tautinės ir katalikiškos dvasios gauti ateitininkai, jaunimas, kurioje visi susitiktume. Kai kas nuo tos idėjos atkalbėjo, sakė, jog daug kartų buvo bandyta padaryti, bet nieko gero neišėjo. Mano vyras labai tvirtai pasiryžo, ir 1954 metais buvo pradėta kurti Dainavos stovykla. Mūsų namuose – maži vaikai; Gintė, dabartinė ambasadorė, buvo neseniai gimusi. Tapau tos stovyklos vadove, korespondente, programų sudarytoja, talkų organizatore. Esu linkusi į meną. Rašytoja Alė Rūta pastebėjo, jog man darbe pavyko pritaikyti meno ir poezijos sugebėjimus. (Tai tikslus pastebėjimas.) Taigi vyras profesorius man pavedė atlikti daug darbų.“
Per Dievo dovanotą ilgą gyvenimą J. ir A.Damušiams teko patirti daug išgyvenimų, išbandymų. Prašytume papasakoti ir apie tai .
„Mes susituokėme 1937 metais, - sakė J.Damušienė. - Išbandymai prasidėjo kartu su okupacijomis. Vyras dalyvavo Birželio sukilime, buvo Laikinosios vyriausybės pramonės ministras, nepataikavo naciams. Gestapas jį suėmė. Su dviem mažais vaikais - vienam buvo dveji, kitam ketveri metai – ir savo tėvais iškeliavom į Vokietiją. Pati tuomet sirgau, ką tik buvo padaryta operacija, pašalinta tulžis, žaizda supūliavusi. Nepaisant to, labai norėjau padėti vyrui, jį žūtbūt susirasti. Žinojau, jog jis gyvas, uždarytas viename Vokietijos kalėjime. Apsistojome ir išsinuomojome pastogę. Iškeliavau ieškoti, patekau į bombardavimą. Gruodžio 17-ąją buvo smarkiai bombarduojamas Miunchenas. Einam kartu su Gaidžiūniene, poeto Balio Gaidžiūno žmona, pamatome iš darbo grįžtančius kalinius. Pamačiau savo vyrą: veidas nušašęs, ant lieso kūno – trumpa palaidinė, matosi nuogas kūnas. Pasidarė silpna, kad nesulinktų keliai, griebiausi stulpo, kiek palengvėjo. Reikėjo atkreipti jo dėmesį. Prieš pat kolonas prabėgau gatvę, sušvilpiau. Jis pastebėjo, spėjo paklausti apie vaikus.
Kitą rytą anksti atsikėliau, bėgau prie kalėjimo vartų. Praeina viena kalinių kolona, antra, trečia…. Pagaliau pamačiau. Tą koloną sekiau tol, kol išėjo į laukus. Jie bandė tartis su sargybiniu: „Yra mūsų žmonos“. Pavyko perduoti maisto. Buvau smulkiai sukapojusi lašinukų, kad greičiau galėtų suvalgyti, kad mažiau reikėtų kramtyti. Grįžtant jiems iš darbo, maistą atrado tarp drabužių, atėmė. Džiaugiuosi, kad tikslas pasiektas: vyrą suradau, galėsiu juo rūpintis, gelbėti nuo bado mirties. Grįžtančią namo mane pasitiko vyriausias sūnelis ir sako: „Mama, mes manėm, kad tu žuvai“. Juk aš iškeliavau į bombų lietų. Artėjo frontas. Vyrą perkėlė į kitą kalėjimą. Mes apsigyvenome kaimelyje, netoli Šveicarijos sienos. Ten padėjau susirasti pastogę vienai lietuvių šeimai, persikėlusiai po Drezdeno bombardavimo. Tos šeimos sūnus Lietuvoje buvo mano vyro studentas. Atsitiko taip, kad tas jaunikaitis atsitiktinai sutiko iš kalėjimo išlaisvintą vyrą, pasakė, kur mes esame apsistoję. Taip laimingai jis mus surado. Buvęs kalinys svėrė 46 kg, po oda matėsi kaulai.“
- Visa tai galima aiškinti kaip Dievo stebuklą. Ar daugiau panašių atvejų buvo jūsų gyvenime?
- Visą gyvenimą jauti Dievo pagalbą, Jo neišsenkamą kantrybę. Į Dievą kreipiesi ir pasikalbi visais sunkiais momentais. Nuo vėžio mirė mūsų jauna dukra, būdama tik 33 metų. Galima buvo, rankas iškėlus, šaukti, rėkti, priekaištauti dangui. Tačiau taip nedarėme. Ramybę atradome maldoje ir vienybėje su Dievu.
J.Damušienė – patyrusi pedagogė. Įdomu buvo sužinoti jos darbo metodus.
„Geriausių rezultatų galima pasiekti tuomet, kai šeima, mokykla ir Bažnyčia dirba ta pačia kryptimi, - sakė J.Damušienė. - Be šitos vienybės sunku išvengti bjaurasties: šiurpina jaunimo „šventės“ prie Žaliojo ar Baltojo tiltų: alkoholis, narkotikai, prostitucija, net žmogžudystė. Savaime kyla klausimas5 kur tėvai, šeima, kodėl ten išleidžia savo vaikus? Jeigu niekas į tokias „šventes“ neateitų, nebūtų prasmės jas organizuoti, nes organizatoriai neturėtų pelno.“
Padėkojome garbingai viešniai J.Damušienei už nuoširdų pokalbį, už tai, kad drauge su vyru A.Damušiu puoselėja lietuvybę išeivijoje, taip pat nemažai laiko praleidžia gyvendama šalia mūsų čia, Lietuvoje.

Aldona KAČERAUSKIENĖ
Vilnius

© 2002"XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija