Reikalingas budrumas dėl Rusijos katalikų padėties

Vykstant katalikų diskriminacijai Rusijoje - to ryškiausias pavyzdys buvo keturių kunigų ir vyskupo išvarymas iš šalies, - protesto balsus pakėlė ir užsienio politikos veikėjai. Lapkričio mėnesį pasiųstame laiške Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui septyniolika Jungtinių Valstijų Kongreso narių paragino jį imtis atitinkamų „priemonių, kad būtų užtikrintos visų tikinčiųjų teisės, įskaitant tų, kurie priklauso religinėms mažumoms“. Kongresmenai pabrėžtinai nurodė būtinumą „užbaigti diskriminacinį vizų atšaukimą atskirų religinių mažumų sielovados darbuotojams“. (Pastaraisiais mėnesiais vizos įvažiuot į Rusiją buvo atšauktos ne tik katalikų, bet ir keliems protestantų dvasininkams.)
Anksčiau panašų pareiškimą dėl išpuolių prieš religijos laisvę Rusijoje paskelbė 33 Europos Tarybos parlamentinės asamblėjos nariai. Jie pažymėjo, kad įvažiavimo draudimas Rusijoje dirbantiems užsieniečiams katalikų kunigams suderintas su „plačios apimties kampanija prieš katalikybę“, įskaitant šmeižtus žiniasklaidoje, vandalizmo aktus, neleidimą statyti naujų bažnyčių. „Pagrindinės persekiojimo aukos yra ne išvaryti dvasininkai, bet Rusijos piliečiai, kuriems Konstitucija garantuoja tikėjimo laisvę“, - rašoma pareiškime.
Rusijos užsienio reikalų ministras Igoris Ivanovas, kurio vadovaujama institucija yra atsakinga už vizų išdavimą ir atšaukimą, neigė, jog egzistuoja kažkoks „juodasis“ katalikų kunigų, kurie yra nepageidaujami Rusijoje, sąrašas. Duodamas interviu Rusijos žiniasklaidai, jis nurodė, kad prieš Katalikų Bažnyčią vyriausybė nerengia „specialių represijų“, o kai kurių katalikų kunigų išvarymas vyko sutinkamai su tarptautine teise: valstybė turi teisę uždrausti įvažiavimą tiems užsieniečiams, kurie pažeidė „nustatytas elgesio normas“, nekonkretizuodama viešumoje visų to „netinkamo elgesio“ detalių.
Tačiau mažai kas abejoja dėl „jungties“ tarp šios rūšies politikos ir politiškai įtakingo Maskvos patriarchato, kuris kaltina Katalikų Bažnyčią ekspansionizmu jo „kanoninėje teritorijoje“. Šis priešiškumas buvo pasiekęs kulminaciją po to, kai vasario mėnesį Vatikanas laikinas apaštališkas administratūras Rusijoje pertvarkė į vyskupijas, įprastas tiek Stačiatikių, tiek ir Katalikų Bažnyčioms organizacines struktūras. Minėtą „jungtį“ tarp Rusijos užsienio politikos ir Maskvos patriarchato patvirtino ir I.Ivanovo pavaduotojas Aleksejus Fedotovas, kuris spalio pabaigoje viename susitikime su stačiatikių vyskupais sakė, kad Rusija „santykiuose su Vatikanu stengiasi atsižvelgti į Stačiatikių Bažnyčios poziciją“. Dėl neigiamos Maskvos patriarchato reakcijos į katalikų vyskupijų steigimą Rusijoje, šalies Užsienio reikalų ministerija davė suprasti Vatikanui, jog tai „nėra priimtina“ ir Rusijos vyriausybei, aiškino A.Fedotovas. Jis taip pat sakė, kad Vatikanui buvo nurodyta, jog Rusijoje kai kurie katalikų dvasininkai nėra pageidaujami, rašo Maskvos dienraštis „Nezavisimaja gazeta“.
Dar viena įdomi „jungtis“ atsiskleidžia iš kito užsienio reikalų ministro pavaduotojo A.Potapovo oficialaus atsakymo į Rusijos parlamento (Valstybės Dūmos) deputato Sergejaus Mitrochino užklausimą dėl katalikų dvasininkų išvarymo iš Rusijos priežasčių. Demokratinei „Jabloko“ partijai priklausantis S.Mitrochinas savo užklausime paaiškino, jog Lenkijos, Italijos ir Slovakijos dvasininkų išvarymas pažeidžia Rusijos piliečių katalikų teisę turėti ryšį su savo sielovados vadovais, o kartu sukėlė tarptautinį skandalą. Atsakydamas į šį parlamentaro paklausimą, A.Potapovas nurodė, kad šis „sprendimas priklauso išimtinai FSB (taip Rusijoje vadinama buvusi sovietinė saugumo tarnyba KGB) kompetencijai“. Užsienio reikalų ministro pavaduotojas taip pat pabrėžė, kad pagal tarptautinės teisės normas valstybė „nėra įpareigota aiškinti kitoms šalims, dėl kokių priežasčių nėra pageidaujami jų piliečiai“.
S.Mitrochinas šį atsakymą savo straipsnyje, paskelbtame laikraštyje „Moskovskije novosti“, pavadino „storžievišku“. Ypatingą jo pasipiktinimą sukėlė toks FSB kišimasis į užsienio politikos reikalus, nes tai tik komplikuoja Rusijos derybas su katalikiškomis Lenkijos ir Lietuvos valstybėmis dėl tranzito į Karaliaučiaus sritį. S.Mitrochino manymu, FSB, nurodydama Užsienio reikalų ministerijai neleisti katalikų dvasininkams atvykti į Rusiją, sabotuoja šalies prezidento suartėjimo su Vakarais politiką ir „diskredituoja patį Maskvos patriarchatą dėl jo žinomo negarbingo ginčo“ su katalikais.
Tačiau Vokietijos katalikų laikraščio „Die Tagespost“ komentare pastebima, jog „tinkamiau būtų kelti klausimą, kas FSB patikėjo užduotį nurodyti Užsienio reikalų ministerijai, jog katalikų kunigams reikia atšaukti vizas“. Iš tikrųjų abejotina, ar žinomoje FSB būstinėje Liubiankos aikštėje, vakarinėje Maskvos dalyje, buvo sumanytas planas, kad vyskupai neturėtų pakankamai užsieniečių kunigų Rusijos katalikų poreikiams tenkinti. Anksčiau septynis dešimtmečius trukusio Bažnyčios persekiojimo laikotarpiu iš ideologinių sumetimų FSB pirmtakams nurodydavo komunistų partijos šulai. Dabar, matyt, „religinės erdvės“ apvalymu susirūpinęs Maskvos patriarchatas. Taigi galima kalbėti apie kitą užkulisinį FSB veiksmų įkvėpėją - pačią Rusijos Stačiatikių Bažnyčią.

* * *

Glaudūs ryšiai tarp Rusijos Stačiatikių Bažnyčios hierarchų ir buvusių sovietinių slaptųjų tarnybų niekam nėra paslaptis: KGB, vadinamosios Religijų reikalų tarybos ir Maskvos patriarchato bendru sutarimu buvo skiriami vyskupais ir metropolitais sovietiniam režimui ištikimi asmenys. Žlugus komunistiniam režimui, rašo Ukrainos katalikų žurnalas „Slavorum Apostoli“, šie susikompromitavę ryšiais su KGB hierarchai nebuvo atleisti iš savo postų, kaip tikėjosi ir reikalavo daugelis stačiatikių tikinčiųjų ir kunigų. Iki šiol jie sudaro Rusijos Stačiatikių Bažnyčios vadovybės daugumą, gindami savo ir „savųjų“ pozicijas. Šie seni ryšiai su „brangiaisiais organais“ įgalino Maskvos patriarchatą užtikrinti FSB paramą ginant savo „kanonišką teritoriją“ ir, matyt, ne be Rusijos valstybinės valdžios pritarimo.
Rusų publicistas Borisas Sokolovas, pats patyręs slaptųjų tarnybų persekiojimą, pažymi, kad Rusijos Stačiatikių Bažnyčios nelaimė yra ta, jog ji pernelyg ilgą laiką buvo glaudžiai susieta su ateistine valstybe, ir dabar liko faktiškai valstybinės struktūros padėtyje. Ji nebemoka daryti įtakos tikintiesiems ir juos įtikinti kitaip, kaip tik su valstybės pagalba. Todėl Rusijoje aktyviai praktikuojančių stačiatikių labai nedaug. Kai kuriais svarstymais, ne daugiau kaip 1 proc. visų šalies gyventojų, t.y. 1,5 mln. O katalikų Rusijoje, įvairiais duomenimis, - nuo 600 tūkst. iki 1 mln., ir jie yra žymiai aktyvesni pamaldų lankytojai nei stačiatikiai.
Vatikanas neveda prozelitinės veiklos Rusijoje, tačiau jau pats egzistavimo šalyje katalikų bažnyčių, kurių pamaldoms vadovauja vyskupai ir kunigai, praeityje nesusieti su bedieviška valdžia, faktas traukia žmonių dėmesį, ypač tų, kurie dėl minėtų priežasčių yra nusivylę stačiatikybe. Dar galime pridėti tai, kad katalikų dvasininkai turi geresnį teologinį pasirengimą ir puikiai bendraudami su gyventojais gali išsamiai ir suprantamai paaiškinti rūpimus klausimus. Ne paskutinėje vietoje ir katalikų nuoširdi, nesavanaudiškai, gerai struktūriškai sutvarkyta karitatyvinė ir humanitarinė pagalba, kas iki šiol Stačiatikių Bažnyčiai buvo neįprastas dalykas. Stačiatikių dvasiniams vadovams geriau investuoti didžiules sumas į prestižinius projektus, negu pagelbėti vargšams.
Tokiomis aplinkybėmis, pati to specialiai nesiekdama, katalikybė objektyviai Rusijoje tampa tarsi Stačiatikių Bažnyčios konkurente pokomunistinės visuomenės evangelizacijoje. Ir Maskvos patriarchatas, nepaisant katalikų Bažnyčios ekumeninio atvirumo ir noro bendradarbiauti, netgi suteikiant atsikuriančiai stačiatikybei nemažą paramą, bando su ja kovoti senu ir patikrintu būdu - pasitelkdamas sau palankaus valstybinio aparato galimybes. Taip buvo sukurta „katalikybės ekspancijos“ teorija, primenant kelių šimtmečių senumo „smutos“ laikus, o Valstybės Dūmai pasiūlyta svarstyti „pavojaus nacionaliniam religiniam saugumui“ koncepcija.
Vis dėlto laikai dabar jau tikrai kiti, ir grubus supaprastintas sovietinis priėjimas mažai tinkamas. Jau nebegalima išsiųsti vieną po kito visus 200 Rusijoje dirbančius užsieniečius kunigus, apkaltinus juos šnipinėjimu, jeigu ne Vatikanui, tai Italijai ar Lenkijai, kuri, kad ir kaip būtų, yra NATO narė. Tada V.Putinui būtų sunku paaiškinti Vakarams dalyvavimą kovoje su tarptautiniu (islamiškuoju) terorizmu ir tuo pat metu visišką nepakantumą didžiausiai pasaulio krikščioniškai konfesijai.
Todėl drauge su selektyviai pasirinktu kai kurių katalikų dvasininkų išsiuntimu tenka ieškoti lankstesnių metodų Katalikų Bažnyčios Rusijoje veiklai suvaržyti. Vienur būtų neleidžiama bendruomenei statyti naują bažnyčią, kitur - sustabdoma leidybą ar atsisakoma registruoti naujas organizacines struktūras. Štai Omske vienas katalikų kunigas skundėsi „Keston News“ žinių agentūrai, kad vietiniai FSB agentai reikalauja iš jo periodiškai pranešti apie savo „misijinius planus“, pateikti katechetų sąrašus. Pagaliau sovietinį stilių primenantis bandymas diskredituoti Maskvos pranciškonų bendruomenę su vadinamąja „bordelio istorija“.
Todėl budrumas ir parama Rusijos katalikams visada turi būti prioritetinis reikalas, ypač iš istorijos žinant Kremliaus „broliavimosi“ su Vakarais laikinumą, kuris baigtųsi, nepavykus susitarti dėl „posadatinio“ Irako naftos pasidalijimo ar tarptautinei bendruomenei rodant stiprėjantį solidarumą su čečėnų tauta dėl jų kovos už laisvę ir nepriklausomybę. Rusijos vidaus politikoje įsivyravus populiarumą atgaunančiai „Uvarovo triados“ koncepcijai (vienas vadas, viena tauta, viena religija), jau ir taip sudėtinga katalikų padėtis gali žymiai pablogėti.

Mindaugas BUIKA

© 2002"XXI amžius"