|
15.
Lietuviai prievartinėje karinėje tarnyboje
SSRS kariuomenėje 1945-1991 metais
Gelbėtojas iš laivo BM-73
Karpas Samochvalovas gyvena Daugpilyje.
Didvyrio ordiną jam įteikė Rusijos Federacijos ambasadorius Latvijoje
N.Bondarenka. Kartais naktimis jis nubunda išpiltas šalto prakaito
vis tos maldaujančios akys, žvelgiančios pro iliuminatorių.
Tačiau jūrai liko ištikimas iki 1992 metų, kol išėjo į pensiją.
Karpas gimė ir gyveno iki armijos Lietuvoje, Zarasų rajone. 1951
metais buvo pašauktas į privalomąją tarnybą SSRS kariuomenėje,
tarnavo Juodosios jūros laivyne. Po metų Balaklavoje baigė narų
mokyklą, tarnavo gelbėjimo divizione iki 1956 metų. 1955 m. spalio
9 d. mes buvome pratybose jūroje. Vakare sugrįžę prisišvartavome
netoliese nuo linijinio laivo Novorosijsk šiaurinėje įlankos
pusėje, - prisimena tą tolimą ir tragišką naktį K.Samochvalovas.
Sprogimą girdėjome. Tada mums buvo įsakyta vykti į įvykio vietą.
Matėme laivą, pasvirusį į kairę pusę, priekis - vandenyje. Priplaukėme
prie laivo per vidurį. Į mus pro iliuminatoriųžvelgė jūreivių
akys. Jie prašė pagalbos, o mes niekuo negalėjome jiems padėti,
be to, nežinojome, jog sprogimas sugadino išėjimą iš priekinio
kubriko, į vidų veržėsi vanduo ir laivas ėmė svirti. Gavome įsakymą
iš skęstančio laivo gelbėti jūreivius. Išmetėme tiltelį, bet jį
pamažu traukė svirdamas laivas. Nežinau, kiek žmonių išgelbėjom,
kai laivas smarkiai pasviro ir tiltelis su žmonėmis ant jo ir
ant borto nugarmėjo į vandenį, o mūsų gelbėjimo laivą BM-73
pasiglemžė Novorosijsk. Iš linijinio laivo išsiliejo mazutas,
vanduo pasidengė tepalų plėve. Toje masėje murgkdėsi ir kovojo
už gyvybę žmonės, siurbtelėdami mazuto ir kraujo masės. Mes, narai,
kiek galėdami gelbėjome žmones, darėme kai kuriems net dirbtinį
kvėpavimą. Gelbėjimo darbus tęsti darėsi vis sunkiau. Kaip išgelbėti
įkalintuosius, kurie dainavo Variagą? Mašinų skyriuje žmonės
buvo gyvi apie penkias paras. Jų daina tilo, o mes buvome bejėgiai
jiems padėti.
|
|
Lietuvos
savivaldybės XX amžiuje. Kai kurie pilietinio pasipriešinimo aspektai
Lietuvai esant pakviestai į NATO
karinę-politinę struktūrą, negali nerūpėti savivaldybių potencialas
Lietuvos nacionalinio saugumo sistemoje. Ir čia pirmąsias pamokas
gali suteikti pati XX amžiaus Lietuvos istorija, kuri padeda atsakyti
į klausimą: kokiais principais turi remtis Lietuvos savivaldos ir
pilietinio pasipriešinimo sąveika?
Pirmą kartą lietuvių savivaldos užuomazgos kaimo bendruomenės
pasireiškė 1905-1906 metais, kada per kelis mėnesius buvo uždaryta
didelė dalis rusiškų pradžios mokyklų ir jų vietą užėmė lietuviškos,
kartais iki tol buvusios nelegalios mokyklos. Bet savivaldybių tikra
jėga atsiskleidė 1918-1920 metais. Buvo organizuojami partizanų
būriai, kurie pirmieji susikovė su Raudonąja armija; organizuotas
savanorių telkimas į Lietuvos kariuomenę, o vėliau labai aktyviai
dalyvauta kovojant su lenkų mėginimais užgrobti neutralią zoną,
kuri skyrė Lietuvą nuo Lenkijos aneksuoto Vilniaus krašto. Pagaliau
buvo rengiamos pilietinio protesto akcijos, siekiant gyventojų susitelkimo
ir naujos besikuriančios valdžios legitimumo stiprinimo. 1919 m.
kovo 24 d. vokiečių kareiviams Šiauliuose nušovus tris lietuvius,
Šiaulių burmistras Kazimieras Venclauskis paskelbė įsakymą: Nekaltų
aukų pagerbimui kovo 25 d. visos įstaigos, išskyrus elektros stotį,
mieste turi būti uždarytos. Ir iš tikrųjų, nepaisant vokiečių reikalavimų,
visos įstaigos nedirbo ir dalyvavo šioje pilietinio protesto akcijoje.
|
|