Atnaujintas 2002 m. gruodžio 11 d.
Nr.93
(1100)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Kultūra
Valstybė ir bažnyčia
Susitikimai
Darbai
Literatūra
Žvilgsnis
Atmintis
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis
Kryžkelės


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai

15. Lietuviai prievartinėje karinėje tarnyboje
SSRS kariuomenėje 1945-1991 metais

Gelbėtojas iš laivo „BM-73“

Karpas Samochvalovas gyvena Daugpilyje. Didvyrio ordiną jam įteikė Rusijos Federacijos ambasadorius Latvijoje N.Bondarenka. Kartais naktimis jis nubunda išpiltas šalto prakaito – vis tos maldaujančios akys, žvelgiančios pro iliuminatorių. Tačiau jūrai liko ištikimas iki 1992 metų, kol išėjo į pensiją.
Karpas gimė ir gyveno iki armijos Lietuvoje, Zarasų rajone. 1951 metais buvo pašauktas į privalomąją tarnybą SSRS kariuomenėje, tarnavo Juodosios jūros laivyne. Po metų Balaklavoje baigė narų mokyklą, tarnavo gelbėjimo divizione iki 1956 metų. „1955 m. spalio 9 d. mes buvome pratybose jūroje. Vakare sugrįžę prisišvartavome netoliese nuo linijinio laivo „Novorosijsk“ – šiaurinėje įlankos pusėje, - prisimena tą tolimą ir tragišką naktį K.Samochvalovas. – Sprogimą girdėjome. Tada mums buvo įsakyta vykti į įvykio vietą. Matėme laivą, pasvirusį į kairę pusę, priekis - vandenyje. Priplaukėme prie laivo per vidurį. Į mus pro iliuminatoriųžvelgė jūreivių akys. Jie prašė pagalbos, o mes niekuo negalėjome jiems padėti, be to, nežinojome, jog sprogimas sugadino išėjimą iš priekinio kubriko, į vidų veržėsi vanduo ir laivas ėmė svirti. Gavome įsakymą iš skęstančio laivo gelbėti jūreivius. Išmetėme tiltelį, bet jį pamažu traukė svirdamas laivas. Nežinau, kiek žmonių išgelbėjom, kai laivas smarkiai pasviro ir tiltelis su žmonėmis ant jo ir ant borto nugarmėjo į vandenį, o mūsų gelbėjimo laivą „BM-73“ pasiglemžė „Novorosijsk“. Iš linijinio laivo išsiliejo mazutas, vanduo pasidengė tepalų plėve. Toje masėje murgkdėsi ir kovojo už gyvybę žmonės, siurbtelėdami mazuto ir kraujo masės. Mes, narai, kiek galėdami gelbėjome žmones, darėme kai kuriems net dirbtinį kvėpavimą. Gelbėjimo darbus tęsti darėsi vis sunkiau. Kaip išgelbėti „įkalintuosius“, kurie dainavo „Variagą“? Mašinų skyriuje žmonės buvo gyvi apie penkias paras. Jų daina tilo, o mes buvome bejėgiai jiems padėti.


Lietuvos savivaldybės XX amžiuje. Kai kurie pilietinio pasipriešinimo aspektai

Lietuvai esant pakviestai į NATO karinę-politinę struktūrą, negali nerūpėti savivaldybių potencialas Lietuvos nacionalinio saugumo sistemoje. Ir čia pirmąsias pamokas gali suteikti pati XX amžiaus Lietuvos istorija, kuri padeda atsakyti į klausimą: kokiais principais turi remtis Lietuvos savivaldos ir pilietinio pasipriešinimo sąveika?
Pirmą kartą lietuvių savivaldos užuomazgos – kaimo bendruomenės – pasireiškė 1905-1906 metais, kada per kelis mėnesius buvo uždaryta didelė dalis rusiškų pradžios mokyklų ir jų vietą užėmė lietuviškos, kartais iki tol buvusios nelegalios mokyklos. Bet savivaldybių tikra jėga atsiskleidė 1918-1920 metais. Buvo organizuojami partizanų būriai, kurie pirmieji susikovė su Raudonąja armija; organizuotas savanorių telkimas į Lietuvos kariuomenę, o vėliau labai aktyviai dalyvauta kovojant su lenkų mėginimais užgrobti neutralią zoną, kuri skyrė Lietuvą nuo Lenkijos aneksuoto Vilniaus krašto. Pagaliau buvo rengiamos pilietinio protesto akcijos, siekiant gyventojų susitelkimo ir naujos besikuriančios valdžios legitimumo stiprinimo. 1919 m. kovo 24 d. vokiečių kareiviams Šiauliuose nušovus tris lietuvius, Šiaulių burmistras Kazimieras Venclauskis paskelbė įsakymą: „Nekaltų aukų pagerbimui kovo 25 d. visos įstaigos, išskyrus elektros stotį, mieste turi būti uždarytos“. Ir iš tikrųjų, nepaisant vokiečių reikalavimų, visos įstaigos nedirbo ir dalyvavo šioje pilietinio protesto akcijoje.