Vakarai, atsigręžę į Rytus

Ulevičius Benas. Dieviškieji Rytai: Povatikaninė liturginė reforma ir „altorių atgręžimo“ klausimas (Vilnius: Aidai, 2002, 500 egz.).
Knyga, pavadinta „Dieviškaisiais Rytais“, galbūt praslystų pro akis kaip dar vienas mėginimas prisijaukinti egzotiką, jeigu ne paantraštė – netikėta ir kiek mįslinga. Ji skelbia, kad bus kalbama apie Katalikų Bažnyčią ir specifines jos problemas. Ne itin didelis leidinio tiražas tarytum patvirtina, kad studija skirta gana siaurai teologų ir religijotyrininkų auditorijai. Šiaip ar taip, intriga išlieka, ir norisi knygą pasklaidyti bent jau iš smalsumo.
Nuojauta neapgauna: autorius iš tiesų kreipiasi į religijos žinovus, išmanančius tiek teorinius-filosofinius su krikščionišku mokymu susijusius klausimus, tiek praktines problemas, su kuriomis šiuo metu susiduria Bažnyčia. Atrodo, kad diskutuojama vykusiai: griežta knygos struktūra, nuoseklus minties plėtojimas, konkretūs atsakymai į konkrečius klausimus, išvengiant tuščiažodžiavimo, teiginiai, argumentuoti gausiomis Šventojo Rašto, Bažnyčios Tėvų bei kitų autoritetingų teologų pasisakymų citatomis byloja apie studijos brandą. Bene vienintelis už akių kliūvąs dalykas yra grynai formalus – tai nuorodų trūkumas į tuos šaltinius, kuriuose išdėstyta autoriaus oponentų nuomonė. Pavyzdžiui, kalbant apie “centruotas” bažnyčias sakoma, esą, “kai kurių reformos liturgistų” nuomone, liturgija galėjo būti švenčiama aplink altorių; pateikiama nemažai tokį spėjimą paneigiančių argumentų, bet, deja, nenurodomas nei vienas autorius ir nei vienas veikalas, kuris tokią hipotezę iškėlė (P.43-44.). Knygoje tokių atvejų pasitaiko ir daugiau, o jie grasina kad ir retoriškai subtiliu, tačiau vis dėlto priešingai manančiųjų sumenkinimu. Mat susidaro įspūdis, jog pastarieji niekur ir niekada nėra išdėstę ir rimtai argumentavę savo pozicijos. Neaiškus antrojo opozicijos dėmens įvardijimas lemia, jog teologijos moksle įsitvirtinusių ir, autoriaus nuomone, ydingų teiginių bei mitų dekonstrukcija pakimba neapibrėžtoje erdvėje. Tai gali būti pateisinama nebent tuo, kad studija orientuota į skaitytojus, gerai susipažinusius su esama padėtimi, todėl joje vengiama „aiškinamųjų mišių“ situacijos. Pastangas likti objektyviu, vadovautis vien liturgija tikinčiu ir pasitikinčiu mentalitetu, išduoda ir nuoširdus autoriaus tonas, noras suprasti ir rasti kelią ne tik į skaitančiojo protą, bet ir į širdį. Neatsitiktinai paskutinysis knygos skyrius, kuriame gvildenami polemiški klausimai, pasibaigia ne kokiu nors kategorišku teiginiu, o klaustuku. Gebėjimas polemizuoti „be pagiežos“, kaip kad yra sakęs T.Venclova,- didelė vertybė.
Augustiniška meile alsuojantis veikalas patraukia skaitytoją, o kadangi tekstas neįmantrus grynai lingvistine prasme, atveriama galimybė komunikacijai ir dialogui su plačiąja visuomene. Čia turimas galvoje dialogas tarp autoriaus ir kitų, specialaus teologinio išsilavinimo neturinčių krikščioniškos bendruomenės narių. Ši recenzija irgi nepretenduoja įvertinti autoriaus teologinės minties gylio – ji gimė tiesiog kaip vieno katalikiškos bendruomenės nario atsakas kitam.
Turbūt nesuklysiu teigdama, kad B.Ulevičiaus studija gali būti geras pagalbininkas tiems, kurie junta Bažnyčios „išsisėmimą“ ir, norėdami susivokti, bando išsiaiškinti jo priežastis. Per mažas teologinis išprusimas dažnai trukdo žodžiais išreikšti dalykus, kurie verčia manyti, kad bažnytinėse apeigose neliko (o gal niekada ir nebuvo) gilios prasmės. Knygoje pateiktas istorinis, kultūrinis, teologinis, socialinis skerspjūvis leidžia katalikiškos bendruomenės nariui suprasti, iš kur tie Bažnyčios mažakraujystės požymiai, o tada modeliuoti savo elgesį, t.y. ne tik laukti tolimesnių Vatikano sprendimų, bet ir permąstyti savo kaip individo vietą modernizuotame rituale. Tik supratus, su kokiais rimtais sunkumais susidurta, nebesinori atmesti ir neigti Bažnyčios kaip tokios – atvirkščiai, bendruomeninis jausmas sustiprėja. O juk tam, kad bet kokios reformos būtų įgyvendintos iš tikrųjų, neužtenka formalių pakeitimų: svarbu, kad kiekvienas, ateinantis į Dievo namus, eitų į nepameluotą susitikimą su Juo, nesvarbu, ar žemiškasis ganytojas stovi versus altare ar versus populum. Kol kas panašu, kad didžiausia problema yra ne prarastas ryšys su Dievu (argi žmogus galėtų užgniaužti savyje transcendencijos ilgesį?), o dingęs pasitikėjimas Bažnyčia kaip tarpininku tarp žmogaus ir Dievo. Ar ne tą pačią problemą savo esė „Ant laiko ašmenų“ gvildena G.Beresnevičius, nuimdamas lietuviui pseudokataliko kaukę ir po ja atrasdamas tikrų tikriausią barbaro veidą? Greičiausiai susidariusi situacija nėra nulemta vien archetipinių ar psichologinių lietuvio (pa)sąmonės struktūrų, - Bažnyčia kaip griežtai hierarchizuota organizacija turėtų būti priimtina lietuviui-barbarui, – tačiau dabar į Bažnyčią žvelgiama kaip į nekompetetingą ir pasitikėjimo nekeliantį partnerį (nebe tarpininką) ieškant gyvojo tikėjimo šaltinio. Verta atkreipti dėmesį į tai, kad daugelis žmonių nėra abejingi tikėjimo klausimams, o kalba apie nusivylimą Bažnyčia, vadinasi, skausmingą emociją. Postmoderniam žmogui iš tikrųjų reikia Dievo, liturgijos, ritualo, nepragmatiškos ir stabilios atramos pragmatiškame ir nuolat kintančiame pasaulyje. Jis neprieštarautų, kad ta atrama būtų nuo vaikystės pažįstama Katalikų Bažnyčia. Tačiau jei ten atgaivos ieškantis žmogus randa tik „kalbančias galvas“ ir nenatūralią erdvę, persmelktą komercine, o ne Šventąja Dvasia, jis išeina tik dar labiau susierzinęs, o ne pakylėtas – ir nebegrįžta. Galbūt todėl tarp jaunų žmonių vis populiariau eiti į tuščią bažnyčią, ieškant tylaus iškilmingumo, atsisakant džiaugsmo būti bendruomenės dalimi ir dalyvauti šv. Mišių aukoje.
Tiesa, susvetimėjimas su Bažnyčia nėra kokia išskirtinė Lietuvos realija. Gyvendama ir studijuodama JAV, ne kartą girdėjau žmones skundžiantis, kad jie yra pavargę nuo Bažnyčios formų įvairovės - nuolat besimainanti, ji negali suteikti saugumo ieškančiai užuovėjos sielai. Pasigendama rimties, susikaupimo, vidinio, o ne deklaratyvaus išorinio jaukumo, ir net... lotynų kalbos, kitaip tariant – konservatyvios tradicinės Bažnyčios. Nesu susijusi nei su religijotyra, nei su teologija, todėl mano asmuo vargu ar galėjo kaip nors paveikti atsitiktines tų žmonių ištarmes. Vis dėlto aišku, kad visur ieškoma to paties - nepameluoto Dievo, ir panašu, kad versus populum atsigręžęs kunigas, dažnai beriantis perdėm praktiškus pamokymus ir patarimus, nepadeda prie jo priartėti labiau nei tas, kuris žvelgia su jais versus altare kryptimi, laukdamas stebuklo.
Grįžtant prie knygos, reikėtų pasakyti, kad ji paveiki ne vien todėl, kad čia išdėstytos idėjos gali sutapti su skaitytojo nuomone ar jausmais, o visų pirma todėl, kad atitinka jo lūkesčius, t.y. užmezga dialogą ir skatina mąstyti pačiam, užuot vienareikšmiškai teigusi, kad „tai jums geriau“. Dialogas su skaitytoju (ir tikinčiuoju) leidžia šiam pasijusti svarbiu veikiančiuoju asmeniu, ne tik tuo, kuriam kalbama, bet tuo, su kuriuo kalbamasi. Gebama parodyti, kad Bažnyčia ir žmogus vėlei stoja į tą pačią pusę, priešais altorių, kad jie reikalingi vienas kitam, nes tik būdami vieningi galės Rytuose pamatyti Dievo veidą.
Taigi knyga turėtų praversti tiek teologams, tiek tikintiesiems, kurie bando išsiaiškinti savo santykį su Bažnyčia ir išsklaidyti juos kamuojančias abejones. Tai vertingas žinių šaltinis kultūrologams, sociologams, istorikams ir visiems kitiems, tyrinėjantiems moderniosios bei postmoderniosios kultūros reiškinius. Gali likti apvilti tiktai tie, kurie, suklaidinti knygos pavadinimo, tikėjosi ten rasti ezoteriškų Rytų religinių praktikų aprašymus. O vis dėlto sakau „gali likti“, o ne „liks“, nes B.Ulevičiaus knygoje aprašyti Rytai ne vienam Lietuvos skaitytojui yra ne ką daugiau pažįstami nei budizmas, induizmas ar pan. Galbūt krikščioniška liturgija akimirkai atveria savo gelmę tam, kad žmogus dar kartą išgyventų mitologinį potyrį: po ilgų ieškojimų ir klajonių čia pat atrastų laimę ir gyvenimo prasmę.
Tokios tad būtų pastabos apie knygą, kuri pasakoja apie mus – Vakarus, atsigręžusius į Rytus. Ši knyga suteikia galimybę pažvelgti į susidariusią situaciją kitu aspektu ir kelia skausmingus klausimus apie mus pačius. Ačiū Dievui, vis dar skausmingus.

Kristina SAKALAVIČIŪTĖ

© 2002"XXI amžius"