Dievas nesiveržia per jėgą, tik prašosi priimamas

Visuomet džiaukitės Viešpatyje! (Fil 4, 4)

Mieli broliai, sesės, didžiosios gyvenimo ir tikėjimo tiesos yra reikalingos ramaus ir pastovaus apmąstymo, kad galėtume jas pažinti ne vien protu, bet ir širdimi, kad jos pasireikštų mūsų kasdieniniame gyvenime, mūsų santykiuose su Dievu ir žmonėmis. Turtinga Kalėdų liturgija ir tamsi nakties mistika sukuria ypatingą nuotaiką atviromis akimis ir mylinčiomis širdimis pažvelgti Betliejaus Kūdikiui į akis ir Jo paklausti: kodėl Tu, palikęs dangaus garbę, atėjai į pasaulį, kodėl gimei šaltame gyvulių tvarte?
Bažnyčia mus kviečia įsiklausyti į Šventojo Rašto teigimą, kad kiekvienas iš mūsų esame pas Dievą vienintelis, kad kiekvieną myli besąlygine meile. „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3,16). Šv.Tėvas Jonas Paulius II savo kelionėse, susitikimuose su viso pasaulio žmonėmis, nuolatos kviečia: „Nebijokite Dievo, Dievo kuris tapo žmogumi. Nebijokite Dievo paslapties. Nebijokite Jo meilės. Nebijokite nei savo žmogiško silpnumo. Nebijokite atviromis akimis pažvelgti į save pačius“.
Dažnai žmogus save iškelia kaip absoliučią normą arba nusmukdo iki beviltiškumo. Tik Dievo duoto apreiškimo šviesoje, tik įsikūnijimo paslaptyje mes galime suprasti tikrąją savo vertę, savo misiją pasaulyje bei savo silpnybes (plg.II Vatikano Susirinkimą). Būdami Adomo ir Ievos vaikai, mes dalyvaujame pirmųjų tėvų gyvenimo tragedijoje - bėgame nuo Dievo ir tuo pačiu metu savo sielos gilumoje Jo ilgimės, trokštame asmeniškai išgyventi Jo artumą, Jo meilę. Kalėdų liturgija mums primena,kad Dievo Sūnaus įsijungimas į žmonijos gyvenimą nėra vien istorinė, prieš 2000 metų įvykusi paslaptis, o nuolatos, be perstojo besitęsianti antgamtinė dabarties tikrovė.
„Aš stoviu prie durų ir beldžiuos, jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį ateisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi“ (Ap 3,20). Dievas nesiveržia per jėgą. Tik prašosi priimamas. Sielos duris galima atidaryti tik iš vidaus. Tik mes patys galime įsileisti Kristų į savo gyvenimą. Tik Marijai davus sutikimą tapti Dievo Sūnaus Motina, įvyko įsikūnijimo paslaptis - nematomas Dievas tapo žmogumi, pasaulio Išganytoju, mūsų Broliu.
Dievo Sūnus atėjo į pasaulį bejėgio kūdikio pavidalu. Jis buvo reikalingas Marijos ir Juozapo globos. Tos pačios Šventosios Dvasios veikimu per krikšto sakramentą įsijungęs į mūsų gyvenimą, Jis yra reikalingas mūsų atidos ir globos. Gyvu tikėjimu, nuoširdžia malda ir sąmoningu sakramentų priėmimu turime jam sudaryti sąlygas veiksmingai reikštis mūsų gyvenime.
„Viešpatie Jėzau, duok mums nuolankią ir paprastą širdį, kad būdami kupini vis naujo nustebimo apmąstytume įsikūnijimo paslaptį… kad būdami ištikimi krikšto pažadams, gyventume pagal mūsų tikėjimą, kad uoliai liudijant Tavo Žodį šeimose ir visuomenėje, spindėtų Tavo Evangelijos gyvoji šviesa“ (Jonas Paulius II).
Džiugaus Kristaus gimtadienio ir Dievo palaimintų Naujųjų 2003 metų!

Vyskupas
Paulius A.Baltakis, OFM

Lietuvos vyskupų kalėdinius laiškus spausdinsime kitame, gruodžio 27 dienos, numeryje

© 2002"XXI amžius"