Kalėdų Kristui dovana - sugrudusi širdis mana

Artėja Kalėdų šventės, ir visi pastebime tam tikrus pasikeitimus. Kai kur, netgi prieš pat Adventą, buvo pastatytos margaspalvėmis elektros lemputėmis išpuoštos didelės eglės, kurios daugelio žmonų mintyse siejasi su kalėdinėmis eglutėmis, prie kurių rūpestingi tėveliai Kalėdų rytmetį padeda dovanėlių savo vaikams. Visiems malonu gauti dovanų - o ką kalbėti apie vaikus, kurių akutės iš džiaugsmo net sutviska, sulaukus seniai svajotos dovanos.
Žvilgančios eglutės, šurmulingas pirkėjų antplūdis parduotuvėse, didžiulis žaislų įvairumas, naujomis melodijomis skambančios dainos, kuriose paminimos Kalėdos, ir taip pat kiti panašūs ženklai vis dėlto neatskleidžia tikrosios Kristaus Gimimo priežasties. Dargi priešingai. Didėjanti kasdienių rūpesčių našta neretai „suėda“ žmonių ir paskutinius širdies ramybės trupinius, o pasinėrimas į lėkštos žiniasklaidos be atvangos pumpuojamus tuštybių srautus tik užblokuoja tiesos pažinimą apie Jėzaus Kristaus atėjimą. Bemaž Kalėdų stebuklas įvyktų, jei atsirastų daugiau klausiančiųjų: o išties kodėl Dievas taip „susimažino“, kad pasirinko sau gimimo buveinę nelabai reprezentacinėje vietoje - tvarte, kuris, pavyzdžiui, mene gali būti ir labai idiliškai pavaizduotas, tačiau tikrovėje tvartas be „gardžių“ kvapų ir apsiseilėjusių karvių yra nesuvokiamas.
Į šį ir panašius klausimus atsakymų ieškojimas galėtų ne vieną žmogų paskatinti krikščioniškai susimąstyti: Dievo Sūnaus gimimas - tai pirmiausia neaprėpiamos Jėzaus meilės pasireiškimas, nes Viešpats, ateidamas žmonijos iš kalčių vergijos gelbėti, kaip Dievas Visažinis iš anksto žinojo, jog priešai net jį, mažutėlį, tykos nužudyti, o lemtingai valandai išmušus, taip ir padarys. Tačiau savo Prisikėlimu, suteikdamas žmonijai naują gyvenimą, Jėzus įrodys, kad Velykos be galo artimai susijusios su Kalėdomis, nes visada pirmiau esti gimimas, ir tik vėliau - mirtis ir prisikėlimas.
Taigi atėjusieji per Kalėdas į bažnyčias pagarbinti Viešpaties Jo gimtadienio proga, atneš ir savo dovaną - paaukos neregimajam Dievui regimą brangenybę - save pačius, visą savo gyvenimą, kuris yra pripildomas krikščioniškos meilės darbų artimui, liudijančių, jog mes ne tik skelbiame Evangeliją, bet ir patys gyvename taip, kaip moko mūsų Mokytojas: „… Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25,40).
Tegul Kalėdų nuotaika mūsų neapleidžia visas 365 metų dienas, nes kiekviena diena ne tik mums yra Dievo dovana, bet ir paskata kaskart mums labiau save dovanoti Tam, kuris dėl mūsų laimės ir savo gyvybės nepagailėjo.
Jėzus tikrai gyvena žmogaus širdies Betliejuje. Todėl, norint pasaulio Išganytoją tinkamai garbinti, būtina kiekvieną gyvenimo kelyje sutiktąjį maldomis ir pagal aplinkybes įvairiais darbais remti. Šias mūsų pastangas apvainikuos Jėzaus dėkingumo plati šypsena - neprilygstanti neišsenkančios Jo meilės dovana.

Kun. Vytenis VAŠKELIS

© 2002"XXI amžius"