Kaip mes laukėme šv. Kalėdų
lageryje
Kai diena iš dienos prie lagerio
geležinių vartų (ties šlagbaumu) lemtinga kaukianti sirena šaukė
vedamus į darbą, rikiuotis po keturis, jūs mano mylimi broliai,
slinkote iš barakų vorele ir lyg vaiduokliai pilki pasmerktojo
žingsniu stojote į rikiuotę. O nesinorėjo
Traukė atgal dar neišlietas
vakarykštis nuovargis. 40 laipsnių šaltis spaudė į kuprą. Žviegia,
girgžda šalty vartų geležys. Sargybiniai girgždino veltinius,
skalijo vietiniai šunys, draskyt mus pasirengę. Tu, Juozai, susvyravai
ir griuvai. Tave bandžiau pastatyti, bet ne - abu sugriuvome vietoje.
Juk tu dar barake tą rytą sakei, kad sergi. Tačiau načalninkai
nenorėjo ir girdėti. Išrašė sergantį tave į darbą
Vos už geležinių vartų skaičiavo po keturis ir priėmė savo žinion
ginkluota sargyba. Perspėjo. Eiti griežtai rikiuotėje. Žingsnis
į kairę, žingsnis į dešinę - sargybiniai be perspėjimo šaus!.
Šiaurinis vėjas taip pūtė į veidą, kiaurai košė per vatinį, kad,
rodėsi, esi nuogas, ir barškėjo tavo dantys. Tu paslydai, tau
automato buože trenkė šone ėjęs sargybinis mongolas, ir jo šuva
piktai suleido iltis į tavo liesą kūną
Vis dėlto tu dar pakilai
ir dantis sukandęs ėjai - nenorėjai atsilikti nuo kitų, nes tai
būtų lygu pražūčiai.
Kažkas neištvėrė ir išgriuvo iš rikiuotės ir tuoj ugnis, šūviai.
Stot! Visą koloną sustabdė komanda gult. Suguldė visus kaip
mirusius, palaikė. Žvėriškai suriko: Stot! Sukomandavo: Jei
dar kas pažeis rikiuotę, šaus ir karto į visus!
Per pusnynų kalnus uždususius kalinius atvarė į slaptos statybos
aikštelę (Bereznyki). Suginė į lauke vėjų pagairėje vielomis aptvertą
daržą ir laikė tol, kol sargybiniai išsivaikščiojo - lipo į sargybų
bokštelius aplink visą statybos darbų aikštę. Ir tik tada (atidarę
vartus) leido kaliniams eiti į statybos objektą, į darbo vietas.
Pirmiausia iš sandėlio buvo paimami instrumentai: kastuvai, laužtuvai,
kūjai, kirstukai. Po to kaliniai užėmė savo darbo vietas milžiniškoje
dauboje. Ji kalinių jau buvo iškasta 40-50 metų gylio. Dugne telkšnojo
vanduo. Vienos suvarytos brigados čia kasė dar giliau. Kasti buvo
neįmanoma, vandenyje - uola. Tačiau kaliniai kirto laužtuvais,
daužė kūjais. Nesvarbu, kad dešimtys kris negyvi - kask! Čia buvo
pastatyti patys pajėgiausi vyrai: gruzinai, uzbekai, ukrainiečiai,
rinktiniai aukštaūgiai lietuviai, latviai. Neilgai jie tvėrė šitokiame
darbe. Greit iškrito - į jų vietą statė naujus.
O apačioje kaliniai ištrupino uolą, akmenis, gruntą kėlė, dėjo
kastuvais ant pasieniais aplinkui įrengtų (pačių pastatytų) pastolių,
skydų, lentinių tiltelių, kurių toje didžiulėje dauboje buvo daugybė.
Jie buvo įrengti pakopomis, aukštais (pirmas, antras, trečias,
ketvirtas ir t.t.) - tiek , kiek reikia iki paties daubos krašto.
Pirmieji gruntą meta ant pirmo laiptelio, kiti ant antro ir taip
iki viršaus. Konvejeriu sukasi darbas. Tiesa, ant kiekvieno tiltelio
stovi po du kalinius (o virš jų galvos kiti du ir t.t.). Pačiame
viršuje stovintieji, gavę gruntą, krauna į karučius, vežimėlius
ir per sukaltas lentas (takelius) veža į paskyrimo vietas, išverčia,
išsklaido, išlygina.
Taip judėjo, raivėsi kaip didžiulis skruzdėlynas; visų katorgininkai
kasė rankomis sušalusią žemę būsimos slaptos gamykloms pamatams-fundamentui
(sklido kalbos, esą atominio preparato gamybai). Kaip pragare
visoje dauboje (maždaug 150x120 m dydžio) aplink ratu vyko katorginis
kasimas. Beprotiškai, idiotiškai, velniškai, naikinančiai. Pavyzdžiui,
35-os brigados brigadininkas žydas Fidelfeldas, ant kalvos su
rimbu atsistojęs, žiūrėjo į dirbančius kalinius ir vis šaukė:.
Greičiau, greičiau judėk! 300 g balandos sriubos sugedusia su
žuvies galva suvalgęs ką gali vargšelis? Tačiau jeigu jis pailsęs
sustoja, pribėgęs tuoj tvoja į galvą ar kur kitur. O keiksmai,
prakeiksmai - baisybė!
Taip jis terorizavo, kūlė, mušė, vijo du lietuviukus studentus
Normantą ir Skanvilį; įkinkė žemes vežti taip, kiek neįmanoma
pavežti, tie griūva, tada jis juos pliekia, daužo, šaukia: Jūs,
fašistai, aš jus užmušiu! Taip mėnesį du kankino, kol tie klipatos
pasidarė.
O kaip laukėme brangiausios žiemos šventės - šv. Kalėdų. Ilgėjomės
kaip mirštantis gyvybės kibirkštėlės. Užguiti, pasmerkti, apimti
nevilties laukėme dvasinio pakilimo. Prisimindavome, kaip mes
švęsdavome savo tėvynėje, namuose, šeimoje šią tyrą džiaugsmo
šventę. Vien tai mus jau pakeldavo iš tos juodos būsenos!
Sulaukę šv. Kalėdų šventės, nors suvargę, sutrinti, vienas kitą
ėmėme į glėbį, broliškai bučiavomės, spaudėme rankas, sveikinome,
linkėjome sulaukti laiko, kai švęsime šv. Kalėdas tėvynėje, laisvėje.
Laužėme susėdę ant gultų barake gautą juodos gimtinės duonos džiūvėsėlį,
dalijomės. Ne tik į tą prakeiktą aplinką, bet ir į kenčiančias,
tačiau tyras sielas Kūdikėlis nužengdavo, mus nuostabiai nuramindavo.
Pagaliau po ilgo laiko atvedė į brangiąją Lietuvos žemę.
Laisvi būdami, nudžiugome gyvi likę.
Jonas KIRLYS
© 2002"XXI amžius"