XXI amžius

Sugrįžo…

Skaudžiai išgyvenęs priverstinio tremtinio į Vakarus dalią, atplėštas nuo šeimos, artimųjų, tėvynės, 1987 metais Čičesterio ligoninėje nuo infarkto mirė vienišas, kitos šeimos nesukūręs Lietuvos karys savanoris Mykolas Usonis. Anglijoje buvo palaidotas „valdiškai“, neišpirktame dvigubame kape, kurio vieta nebuvo pažymėta net menkiausia betono plytele. Lygi, pavyzdingai nušienaujama teritorija, kurioje tik kapinių prižiūrėtojas pagal planą gali parodyti jums svarbią vietą. Pabuvęs ten 1998 metų vasarą, buvau priblokštas tokių turtingos valstybės tradicijų ir šitokios nepagarbos neturtingiems mirusiesiems.
Tada ir daviau nebylų pažadą tėvo palaikams - būtinai perlaidosiu juos Lietuvoje, šalia tėvų, senelių, kitų artimųjų.
Ne vienas pažįstamas ar artimas žmogus patarė neužsikrauti didžiulių rūpesčių, bet kai parodydavau minėtų kapinių nuotrauką ir paklausdavau, ar norėtumėte, kad jūsų tėvas būtų taip paliktas amžinam poilsiui - mane suprasdavo. Daugiau nei penkerius metus truko susirašinėjimas su įvairiomis Lietuvos ir Anglijos žinybomis, derinant visus su perlaidojimu susijusius klausimus bei kaupiant tam reikalingas nemenkas lėšas. Pagaliau liepos 1 dieną urną su tėvo palaikais parsivežiau į namus, kad po poros savaičių būtų ištesėtas nebylus pažadas, duotas Čičesterio kapinėse.
Tikriausiai ligi gyvenimo pabaigos nepamiršiu nė vieno skaudaus epizodo, kai bandžiau visokiausiais būdais gauti finansinę paramą. Prisiminęs tą faktą, kad Atgimimo pradžioje valstybė padėjo daugeliui buvusių tremtinių ar jų vaikams parsigabenti artimųjų palaikus (karstuose!) iš tolimųjų sibirų, aš - gal ir naiviai - tikėjau, kad tėvas nebus priskirtas antrarūšių Lietuvos piliečių kategorijai, ir valdžia paskirs nors šiokią tokią finansinę paramą. Ne kartą kreipiausi ir ne į vieną Vyriausybę, deja… tam reikalui neatrasta nė cento! Labai įskaudino tai, kad nė cento neskyrė net Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo, aukų rėmimo ir atminimo įamžinimo fondas, kurio pirmininkas konkrečią finansinę paramą buvo gan tvirtai pažadėjęs. Visiškai suglumino ir kai kurie JAV bei Kanados lietuvių fondai; tik po pakartotinio kreipimosi trys iš jų atsakė neigiamai, o kiti net nepasivargino pasiųsti bent poros sakinių atsakymą. Mes čia, Lietuvoje, užjūrio tautiečių esame dažnai pamokomi, pakritikuojami, ką ir kaip reikia daryti, ką darome ne taip, bet negi jiems neprivalu bent elementaraus žmonių bendravimo taisyklių paisyti? Juk turėtų būti visiškai aišku, kad besikreipiantis į tuos fondus yra prispaustas didelės bėdos ir rašo (prašo) ne todėl, kad neturi ką veikti.
Visą tamsoką šios istorijos foną praskaidrino ne vienas artimas (ir net nepažįstamas), vienu ar kitu būdu padėjęs nenuleisti rankų ir eiti ligi darbo pabaigos, kurį tarsi gražiu akordu užbaigė KASP Didžiosios kovos apygardos 8-osios rinktinės Ukmergės rajono teritorinės gynybos 84-ojo bataliono (vadas - majoras Vidmantas Leščius) karių garbės sargyba Taujėnų bažnyčioje ir paskutinė šautuvų salvė, leidžiant urną į kapą.
Visa ši nelinksma istorija dar kartą primena, kokią milžinišką - ir materialinę, ir moralinę - skriaudą Lietuva patyrė dėl karo ir okupacijų, ypač 50 metų trukusios sovietinės okupacijos. Kompetentingų lietuvių specialistų grupės Lietuvoje ir už Atlanto yra apskaičiavusios, kokia konkreti žala Lietuvai yra padaryta, bet jokia vyriausybė lig šiol nedrįsta šio klausimo plačiau aptarti, kreipiantis į atitinkamas Europos institucijas. Kas čia - tas prakeiktas nuolankumas ar amžiais užguito, prispausto baudžiauninko sindromas? Juk pirmąja „išsišokėle“ Lietuva tikrai nebūtų: Rusija, be skrupulų apiplėšusi Vokietiją, tuoj po karo (nugalėtojų niekas neteisia!?) ir dabar išreikalavo iš tos pat Vokietijos išmokų priverstinių darbų dalyviams: Prancūzija derasi su Rusija dėl transsibiro geležinkelio statybos akcijų apmokėjimo: Izraelis išreikalavo iš Vokietijos per 130 milijardų markių už prarastus žmones ir turtą; Prancūzija, darydama nuolaidas Rusijai, nupirko Lietuvai pastatą ambasadai vietoj Rusijos užgrobtos prieškarinės Lietuvos ambasados ir t.t.
Dabar, kai visas pasaulis pripažįsta, kad dėl paskutiniojo pasaulinio karo kaltos tiek fašistinė, tiek komunistinė ideologijos ir jų sukurtos agresyviosios imperijos, joks tarptautinės teisės aktas nedraudžia persekioti nei karo nusikaltėlių, nei reikalauti jų padarytos žalos atlyginimo. Komunistų įvykdytas nekilnojamojo turto nacionalizavimas lig šiol tebėra kraujuojanti žaizda vargingai iš netolimos praeities besigydančiai Lietuvai. Ir niekad negalima pamiršti (to kai kas labai nori) nei komunizmo 50 metų sustabdyto normalaus valstybės vystymosi, nei tremčių į Rytus ir Vakarus, nei didžiulių niekuo nekaltų Lietuvos piliečių aukų dviejų agresorių grumtynėse.

Mykolas USONIS
Vilnius