Atnaujintas 2002 m. gruodžio 27 d.
Nr.97
(1104)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Ora et labora
Krikščionybė ir pasaulis
Aktualijos
Darbai
Susitikimai
Rinka
Atmintis
Lietuva
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai

Bažnytinis „Prisikėlimo“ choras negali nejausti „sergančios širdies plakimo“

Vieną lapkričio sekmadienį Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčia buvo pilnutėlė tikinčiųjų, kurie dalyvavo sumos choro “Prisikėlimas” kūrybinės veiklos penkmečiui skirtoje sakralinės muzikos valandoje. Po erdviais Dievo namų skliautais iškilmingai skambėjo L. van Bethoveno, kun. B.Andriuškos, H.Nybergo, G.F.Hendelio, prieškario Lietuvos kompozitoriaus J.Gaubo, rusų kompozitoriaus A.Grečaninovo, kitų kūriniai.
Per penkerius metus “Prisikėlimo” choras, vadovaujamas maestro Prano Jurkonio, giedojo per 300 kartų arba maždaug po 60 kartų kasmet. Kolektyvo repertuare - per 200 įvairių giesmių ir didesnės apimties kūrinių. Tai L. van Bethoveno, F.Šmidto, V.A.Mocarto, G.F.Hendelio, H.Nybergo, Č.Sasnausko, S.Šimkaus, J.Naujalio, J.Tallat-Kelpšos, J.Švedo, K.Kavecko, A.Mikulskio, P.Jurkonio ir kitų liturginės giesmės, psalmės, harmonizuoti kūriniai. Repetuota bemaž tūkstantį kartų vienuolikoje Kauno vietų.
Bažnytinis choras susikūrė 1997 metų vasarą Kauno Paminklinės Kristaus Prisikėlimo bažnyčios atstatymo komiteto sprendimu. Vienas pirmųjų šio mišraus kolektyvo choristų - buvęs Lietuvos šaulių sąjungos Centro valdybos narys, centrinio šaulių vyrų choro “Perkūnas” dalyvis, dabar garbės šaulys bei Šaulių muziejaus direktorius Vytautas Zenkus prisimena, kaip jam tekę įtikinėti komitetą, jog geresnio vadovo ir chorvedžio už profesionalą P.Jurkonį jis nesurasiąs. Išties po dalykiško pokalbio abejonių neliko. Netrukus Atstatymo komitetas priėmė, rodos, teisingą sprendimą: patyrusiam chorvedžiui P.Jurkoniui – tuometiniam šaulių centrinio vyrų choro “Perkūnas” meno vadovui – pasiūlyta sukurti chorą. Dainuoti bažnytiniame chore entuziastų tikrai netrūko: repetuoti giesmių iškart atėjo būrys perkūniečių, grupė medikių iš Kauno akademinių klinikų choro “Kanklės”, vėliau kolektyvo gretas papildė dainininkai iš kitų miesto meno kolektyvų. Tai dažniausiai saviveiklininkai iš kolektyvų, su kuriais P.Jurkonis anksčiau yra dirbęs. Repetuoti atėjo ir entuziastai pagal kvietimus spaudoje bei skelbimus prie atstatomos bažnyčios. Dainuoti chore traukė brangi Tautos šventovė, kuri ilgus sovietmečius buvo alinta ir nusiaubta, ypač kai čia veikė viena didžiausių Lietuvoje įmonių – Radijo gamykla, vėliau pavadinta “Banga”. Pirmosiomis savaitėmis į repeticijas, kurios iš pradžių vyko J.Jablonskio gimnazijos patalpose, susirinko net kelios dešimtys vyrų ir moterų. Žmones, be abejo, čionai traukė ir ta žinia, kad po kelių mėnesių – lapkričio 9-ąją – buvo numatyta koncelebruoti pirmąsias šv. Mišias ir šventinti naująjį altorių.
Atėjo lauktoji diena. Tūkstančiai maldininkų plūstelėjo į Paminklinę Kristaus Prisikėlimo bažnyčią. Atvyko nemažas būrys vyskupų, kunigų, klierikų, vienuolių bei kitų garbių svečių. Prie dar dažais kvepiančio altoriaus, ant specialiai padarytų laiptų, išsirikiavo jau beveik šimto žmonių choras, pasipuošęs įvairių organizacijų labdara pasiūtais drabužiais, choristų ženklais, rankose laikantis specialius natų aplankus bei degančias žvakutes. Visų nuotaika buvo pakili, šventiška. Šv.Mišias aukojo Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, kiti vyskupai bei kunigai. Arkivyskupas pamokslo metu, žvelgdamas į dar neatrestauruotų Dievo namų sienas, paženklintas ryškiais sovietmečių monstro pėdsakais, pabrėžė: “Prisikėlimo šventovė yra tokia, kokia ir Lietuva po pusšimčio vergijos metų…” Šv.Mišių metu iš choristų krūtinių plačiai liejosi širdyje subrandintos liturginės giesmės. Chorui, tuomet neturėjusiam dar savo pavadinimo, su dideliu įkvėpimu dirigavo maestro P.Jurkonis. Jau tąkart choristai parodė savo kūrybinius sugebėjimus, tikrąjį pašaukimą, kas atsispindi ir šiuose žodžiuose: “Tautos Prisikėlimo simbolis, kaip V.Kudirkos varpas, žadina mūsų sielas, kad dvasiškai prisikeltume…” Žodžiai, tapę aiškiu Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios choro “Prisikėlimas” moto, įprasmino kolektyvo kūrybinę veiklą.
Po iškilmingų šv. Mišių Atkuriamojo Seimo pirmininkas, Paminklinės Kristaus Prisikėlimo bažnyčios atstatymo komiteto garbės pirmininkas profesorius Vytautas Landsbergis, dvasininkai, pasauliečiai dėkojo chorui už gražų giedojimą, sveikino chorvedį, subūrusį tokį didelį balsingą kolektyvą, puikiai atlikusį šioms Mišioms pritaikytą liturginį giesmyną. Sveikinusiųjų, kitų kolegų šiltas rankos paspaudimas kolektyvą ir jo vadovą įkvėpė dar didesniam kūrybiniam polėkiui.
Deja, Paminklinėje Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje chorui giedoti buvo lemta tik apie vienerius metus. Mat buvo nuspręsta laikinai nutraukti šv.Mišių šventimą. Tai įvyko Šv.Onos atlaidų dieną – liepos 26-ąją. Regis, pesimizmas, savotiškas liūdesys buvo apėmęs ir choristus, ir jų vadovą. Tai ypač matėsi šv.Mišių pabaigoje, kai buvo giedama “Marija, Marija” bei skaitomos prasmingos “Mūsų šventovę” apdainuojančios choro aktyvistės Gražinos Meištavičienės eilės. Iš tikrųjų tąkart manyta, jog kolektyvas “išsibarstys”, bet… Pranašiški buvo po kurio laiko choro metraštyje įrašyti žodžiai: “Choras Šventosios Dvasios veikimu “neišsiformavo”, o dar labiau susitelkė ir su Prisikėlimo viltimi ir toliau garbins Dievą giesmėmis…”. Taigi išliko, sustiprėjo. Akivyskupo S.Tamkevičiaus rūpesčiu choras, kurio gretose buvo likę šiek tiek daugiau nei pusė buvusio kolektyvo, pakviestas giedoti į Šv.arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčią, kuris, globojamas rektoriaus, kapeliono kun. Tomo Karklio, sekmadienio šv. Mišiose tebegieda ir šiandien.
Bažnytinis choras, kaip teigė choro vadovas, – ypatingas darinys, kurio dalyvių likimuose rasime nemažai pasiaukojimo, meilės, gerumo, pilietinės ir dvasinės ištvermės aspektų. Pirmaisiais veiklos metais choristams teko giedoti šaltose bažnyčios patalpose, dėl ko neretai žmonės sirgo, kai kurie iš jų net chroniškomis ligomis. Tačiau dauguma, įgavusi bažnytinės dvasios trauką, tapusi jai ištikima bei pasišventusi Aukščiausiojo garbei, ištvėrė viską. Kolektyvo branduolį ir šiandien sudaro: tenorai - Vytautas Zenkus, Vitalis Kasperiūnas, Kazys Šmigelskas, altai – Gražina Meištavičienė, Zita Kapočienė, Lina Bitinienė, Ina Bartuškienė, sopranai – Irena Jakaitienė, Nijolė Rimšienė, Ramutė Vedlugienė, baritonai – Sigitas Janulevičius, Edmundas Valentinavičius, Pranas Markevičius ir kiti. Visų neįmanoma net išvardyti. Nuo pat pirmų repeticijų, tiesa, su pertrauka, chorui talkina jaunas vargonininkas Jogaila Petersonas.
Kolektyvui įsimintini buvo 1999-ieji, kai rengiantis Lietuvos II Eucharistiniam kongresui Kaune, kuris vyko 2000 metų vasarą, galima sakyti, jo išvakarėse, bažnytinis choras gavo “Prisikėlimo” vardą. Ta proga tuometinis Šv.arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios rektorius kun. Virgilijus Dudonis parapijiečių akivaizdoje pašventino naująją kolektyvo vėliavą, palaimino choristus, palinkėjo jiems ištvermės ir kūrybingų metų, ištikimybės tarnystėje Dievo namams. Todėl šiandien nekyla abejonių, kodėl choristai ir Bažnyčios hierarchai pasirinko žodį “Prisikėlimas”. Choristų teigimu, kolektyvui tinkąs pasirinktas pavadinimas dar ir todėl, kad yra prisikėlęs Kristus. Tad prisikels ne tik atstatoma bažnyčia, Lietuva, žengianti dvyliktuosius nepriklausomo valstybingumo metus, prisikelsime ir mes – visa tauta. Taigi šiuo atveju prisikėlimo sąvoka turi ne tik sakralinę, bet ir pilietinę bei politinę prasmę.
Chorui didelė garbė buvo dalyvauti aukojamose šv.Mišiose Kryžių kalne (prie Šiaulių), skirtose popiežiaus Jono Pauliaus II apaštališkosios kelionės į Lietuvą (1993 m.) penktosioms metinėms, ir kartu su kitais šalies kolektyvais giedoti Č.Sasnausko “Apsaugok Aukščiausias”.
Kauniečių choras yra giedojęs įvairiuose miestuose ir miesteliuose: Vilniaus ir Kauno Arkikatedrose Bazilikose, Aušros Vartų, Marijampolės, Druskininkų, Veisiejų bei kitose bažnyčiose. Kaip brandus kolektyvas pasirodė ir 2000 metų vasarą Kaune vykusiame Lietuvos II Eucharistiniame kongrese, Pirmojoje bažnytinių chorų šventėje “Kristui gieda Lietuva”, įveikęs pajėgiausių chorų grupės repertuarą. Choras ne kartą yra giedojęs su pasaulinio garso atlikėjais – Lietuvos nacionalinės filharmonijos soliste Judita Leitaite, Audrone Gaižiūnaite iš Čikagos lietuvių operos (JAV), Kauno valstybinio muzikinio teatro soliste Rita Preikšaite, chorui yra akompanavęs žymus pianistas Dainius Kepežinskas bei kt.
Kolektyvas dabar labai įtemptai ir atsakingai rengiasi Pasaulio lietuvių dainų šventei, kuri kitų metų vasarą vyks Vilniuje. Beje, kaip ir ankstesnėse tautinėse šventėse, taip ir būsimojoje, atsakingos šventės dirigento pareigos teks profesionaliam chorvedžiui P.Jurkoniui iš “Prisikėlimo” choro.
Bažytinis choras, skirtingai nuo pasaulietinio, turi savo specifiką. Pasak choro meno vadovo, jeigu pasaulietinis choras gali ilgokai nekeisti savo repertuaro ar jį kartais papildyti naujais kūriniais, tai bažnytinis turi nuolat keisti kūrinius, atsižvelgdamas į liturginių metų kalendorių. Chorui privalu mokėti daug ir įvairių giesmių. Neatsitiktinai choro repertuare-giesmyne - ne kelios dešimtys, bet šimtai kūrinių. Maestro P.Jurkonis ir pats kuria liturginius kūrinius: jis yra kelių dešimčių psalmių, Mišių giesmių, harmonizuotų kūrinių autorius. Turintį stiprų tenoro balsą, šį talentingą menininką neretai galima išgirsti giedantį solo arba kartu su choru. Kaip jis sako, yra baigęs visus savo mamos – Juzės Jurkonienės, įdainavusios tarmiškai (dzūkiškai) apie 600 dainų, kurios, susistemintos ir sudėtos į prof. Juozo Balčikonio knygą “Druskininkų dainos”, – dainavimo “universitetus”. Gražų balsą, kaip dovaną, maestro paveldėjo, interpretacijos ir stiliaus pajautimo savybes perėmė iš savo tėvo – Antano Jurkonio, kilusio taip pat iš gražių ir vaizdingų Dzūkijos apylinkių.
Choro vadovas P.Jurkonis minėjo, kad daugelis choristų negiedoję bažnyčioje ir liturgijos reikalus menkai išmanę, per penkerius metus gerokai balsą išlavino, ištobulino, tapo sąmoningais meno ir bažnyčios gerbėjais, jos talkininkais. “Šiame kelyje pajutome labai tvirtai Prisikėlimo bažnyčios kūrimosi sudėtingą reiškinį – lyg “sergančios širdies plakimą”. Nors ir būdami šalia Tautos šventovės, tačiau dabar aiškiau matome ir Lietuvos, ir Bažnyčios kančią. Nebijodami sunkumų, vis laukiame Jos visiško atgimimo…”- teigė P.Jurkonis. Be abejo, choristai, dabar sėkmingai giedantys Šv.arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje sekmadienio Mišiose, negali mintimis nesugrįžti į Žaliakalnyje stovinčią didingą, bet vis neužbaigtą atstatyti, tarytum “paukštį pamuštais sparnais”, Tautos šventovę – Paminklinį Kristaus Prisikėlimo bažnyčią. Ir jie, ir mes tikime, kad Jos - Lietuvos ir Bažnyčios - “kančios” greitai baigsis…
Tad nepraleiskime progos susitikti su šiuo brandžiu kolektyvu, kuris pašauktas “... su Prisikėlimo viltimi ir toliau garbinti Dievą giesmėmis”.

Pranas ABELKIS
Kaunas

© 2002"XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija