Aš skelbiu jums didelį džiaugsmą
Kauno Arkivyskupo Metropolito kalėdinis laiškas – sveikinimas arkivyskupijos tikintiesiems

Nebijokite! Aš jums skelbiu didelį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas,- šią žinią apie gimusį Išganytoją pirmieji išgirdo Betliejaus piemenys, kurių gyvenimas buvo labai panašus į daugelio mūsų tautiečių gyvenimą, kupiną vargo ir netikrumo dėl ateities. Žinia apie Kristaus atėjimą į žemę buvo ir lieka pati džiaugsmingiausia ir brangiausia iš visų žinių, kokias yra išgirdusi žmonija, bet ypač brangi tiems, kurie daug ko stokoja ir jaučiasi nustumti į gyvenimo pakraščius. Šiandien esu laimingas, galėdamas vėl džiaugsmingai skelbti tiesą, jog Jėzus Kristus – mūsų Gelbėtojas gimė Betliejuje, nes mylėjo mus dar tuomet, kai mes jo nemylėjome ir buvome toli nuo jo. Jis atėjo, kad visuomet būtų Emanuelis - Dievas su mumis.
Sveikinu visus, kurie laukėte ir rengetės Kalėdų šventėms ir kurie leidote Kristui gimti jūsų mintyse, širdyse ir jūsų gyvenime. Sveikinu kunigus, Dievui gyvenimą pašventusias seseles vienuoles ir labai aktyviai parapijinėje sielovadoje bendradarbiaujančius pasauliečius. Sveikinu vaikus ir jaunimą, kuriems labiausiai reikalinga džiaugsminga žinia apie Kristaus gimimą, nes pasaulis siūlo jiems netikro džiaugsmo ir netikros laimės žinias. Ypač sveikinu tuos, kurie kenčia ir serga, kurie galbūt yra visiškai praradę gyvenimo viltį, nes jie yra patys artimiausi Kristaus broliai ir seserys. Norėčiau pasveikinti ir tuos, kurie per nuodėmę ar netikėjimą yra toli nuo Kristaus, nes dar nepažino, jog Kristus gimė žemėje ir dėl jų ir niekada jie neliks Jam svetimi.
Sveikindamas jus Kristaus gimimo šventės proga, noriu pasidalyti kalėdine džiaugsmo žinia, kad šios šventės esmės nenustelbtų dovanėlės, šventinis stalas ar kokie nors prietarai. Kristaus gimimo šventę pavadinau pačia brangiausia dėl to, kad ji vienintelė atsako į giliausią žmogaus širdies troškimą būti laimingam. Kokių kelių ir klystkelių kartais neišvaikšto žmogus, kad pasigautų nors vieną kitą laimės akimirką! Tačiau tikros laimės jis niekada nesuranda nuodėmėje, kad ir kaip patraukliai ji būtų pasipuošusi. Neseniai spauda rašė apie vieną garsų, daug milijonų dolerių turintį, tačiau nelaimingą ir apie savižudybę mąstantį estrados dainininką. O krikščionybės istorija liudija visai ką kitą: Jėzų Kristų priėmusieji žmonės dažnai neturėdavo ko valgyti, gyvendavo vargingiausiose sąlygose, tačiau ne tik nemąstė apie savižudybę, bet sugebėdavo šluostyti ašaras vargingesniems už save.
Kas trukdo tikram džiaugsmui? Pasak apaštalo Pauliaus, negali būti tikrai laimingas žmogus, kuris nepažįsta Dievo ir gyvena aistrų kalėjime. Laiške Titui skaitome: Išganingoji Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms ir moko mus, kad, atsisakę bedievybės ir pasaulio aistrų, santūriai, teisingai ir maldingai gyventume šiame pasaulyje. Tik santūrus, teisingas ir Dievo artumos nušviestas gyvenimas yra pilnas tikro džiaugsmo. Apvaizda leido man kurį laiką gyventi ir dirbti su vienu labai kilniu, bet neturtingu ir sunkų kančios kelią praėjusiu jaunuoliu. Anuomet jis didvyriškai priėmė neteisingą teismo sprendimą, atlaikė žiaurias sovietinio lagerio sąlygas ir niekuomet neprarasdavo šviesaus humoro jausmo. Šis jaunuolis tiesiog spinduliavo savo tikėjimu ir širdies gerumu. Jis gyveno skurdžiame kambarėlyje, tačiau jo džiaugsmui nereikėjo nei alkoholio, nei narkotikų, o sutikęs vargšą galėjo atiduoti jam pačiam reikalingiausią drabužį ar daiktą. Savo širdyje jis visuomet nešiojo didžiausią turtą – Kristų, kurį jis kasdien priimdavo Eucharistijoje ir kurį herojiškai liudijo savo gyvenimu.
Pranašas Izaijas keli šimtai metų prieš Kristų pranašavo apie tai, kas atsitiks, kai į žemę ateis Išganytojas: Tauta, kuri vaikščioja patamsiais, išvys skaisčią šviesą, gyvenantiems tamsos šalyje užtekės šviesybė. Tu sukelsi linksmybę ir didelį džiaugsmą. Kai šiandien labai dažnai matome žmones, nuolat kažką kaltinančius, be džiaugsmo ir vilties, negalime neprisiminti šių pranašo žodžių apie tautą, prisikėlusią iš tamsos ir nevilties. Ilgą laiką mes gyvenome dvasinėje tamsoje bei priespaudoje ir atrodė, jog yra sudužusios bet kokios viltys prisikelti laisvam gyvenimui, tačiau Dievas apdovanojo mus laisve. Dabar reikia tik džiaugtis ir atkakliai statyti naują gyvenimą, kupiną šviesos ir vilties. Tačiau pirmiausia reikia leisti užgimti Kristui mūsų širdyse. Tik su juo einant per gyvenimą galima išlaikyti drąsą ir nepavargti grumiantis su mus supančio pasaulio priešiškumu. Tad ateik, Viešpatie, į mūsų širdis ir padaugink jose viltį, ištvermę ir tikrą džiaugsmą!

Arkivyskupas Sigitas TAMKEVIČIUS

© 2002"XXI amžius"