XXI amžius

Šeštą kartą atnaujinta paroda „Krikščionybė Lietuvos mene“

Reklamuoti parodą „Krikščionybė Lietuvos mene“, veikiančią Taikomosios dailės muziejuje Vilniuje, nėra reikalo. Tai bene gausiausiai lankoma paroda, atnaujinama kas pusę metų. Nuo 1999 metų pabaigos, tai yra nuo jos atidarymo, parodą aplankė apie 190 tūkstančių žmonių, iš jų – apie 50 tūkstančių moksleivių. Jiems surengta 800 švietėjiškų programų, daugiau nei pustrečio tūkstančio ekskursijų.
Gruodžio 20 dieną paroda „krikščionybė Lietuvos mene“ atnaujinta šeštą kartą. Jos akcentas – istorinės Žemaičių vyskupijos (dabar – Telšių, Šiaulių, Vilkaviškio vyskupijos ir Kauno arkivyskupija) sakralinės dailės pristatymas. Žinoma, ne visos, o tik pačių meniškiausių kūrinių, dėl kurių vertės neabejoja meno taryba. Pristatydamas parodą Telšių vyskupas dr. Jonas Boruta, SJ, priminė, jog žemaičiai paskutinieji Europoje priėmė krikštą. Žemaitijoje susidarė ir iki šiol tebesaugomos savitos tradicijos („Kalnų“ giedojimas per šermenis, per Gavėnią), ten esama daug barokinių bažnytėlių, koplytėlių, turinčių įdomią architektūrą, išorės ir vidaus puošybą. Jose gera melstis.
Ekskursijų vadovai pirmiausia akcentuoja istorinės Žemaičių vyskupijos liturginių indų (sakralinės auksakalystės) kolekciją, surinktą iš senosios Varnių katedros, Telšių ir Šiaulių katedrų, Žemaičių Kalvarijos bazilikos, Plungės ir Griškabūdžio bažnyčių.
Itin įdomi yra Kelmės bažnyčiai priklausanti unikali monstrancija, turinti gotikos bruožų. Tai septintoji tokio tipo Lietuvoje esanti monstrancija. Ji eksponuojama seifinėje Lobyno salėje.
Taip pat reti ir vertingi yra renesanso bei manierizmo epochų liturginiai indai. Tai Žemaičių Kalvarijos, Beržoro, Eigirdžių, Veiviržėnų, Kvėdarnos bažnyčių taurės, Varnių buvusios katedros komuninė. Daugiausia eksponatų – Lietuvos auksakalių darbai. Anot parodą pristačiusio dr. Vydo Dolinsko, istorinės Žemaičių vyskupijos sakralinės auksakalystės kolekcija leidžia nuodugniau pažinti Lietuvos auksakalystės meno raidą nuo pat XVI iki XX a. pradžios. Ypač informatyvų kontekstą kuria kelios manieristinės XVII amžiaus taurės ir komuninės, leidžiančios spręsti LDK kultūros ir meno raidą tiek iki XVII a. vidurio karų, tiek pokario laikotarpyje, taip pat XVIII amžiaus monstrancijos, kurios priskiriamos ar gali būti priskirtos garsios Vilniaus auksakalių Štapenelių dinastijos atstovams ar jų mokiniams. Tuo būdu atsiskleidžia Vilniaus, kaip svarbiausio viso regiono auksakalystės centro, reikšmė, dar kartą akivaizdžiai paliudijamas Lietuvos sostinės menininkų meistriškumas. Žemaitijos bažnyčių liturginiai indai taip pat patvirtina glaudžius ūkinius, kultūrinius ir politinius Lietuvos bei Prūsijos (Karaliaučiaus, Tilžės) ryšius.
Liturginių drabužių kolekcija atnaujinta beveik dvidešimčia eksponatų. Tai XVIII-XIX am-žių arnotai, kapos, stulos ir kiti, priklausantys Žemaičių Kalvarijos bazilikai, Varnių buvusiai katedrai, Platelių ir Kvėdarnos bažnyčioms. Restauruoti Prano Gudyno restauravimo centro tekstilininkų liturginiai drabužiai vėl suspindo aukso ir sidabro gijomis, perlais ar jų imitacijomis, metalo plokštelėmis.
Dažni parodos lankytojai pastebės ryškius pokyčius Tapybos ir skulptūros skyriuje. Čia dėmesį patraukia pirmą kartą eksponuojami nežinomų flamandų dailininkų kūriniai, priklausantys Lietuvos dailės muziejaus fondui. Tai „Kristaus apraudojimas“, nutapytas ant deformuotos vario skardos lakšto, vienas seniausių ir vertingiausių Vakarų Europos meistrų darbų Lietuvoje. Antrasis eksponuojamas flamandų mokyklos paveikslas yra „Jėzaus paaukojimas šventykloje“, nutapytas ant ąžuolinių lentų.
Kiekvienas parodos lankytojas ilgėliau stabtelės ties garsaus Lietuvos ir Lenkijos XVIII a. vėlyvojo baroko dailininko Simono Čechavičiaus drobe „Kristus su kryžiumi pasirodo šv. Ignacui Lojolai“. Šis didžiulis altorinis paveikslas priklausė Vilniaus Šv.Ignoto jėzuitų noviciato bažnyčiai.
Toje vietoje, kur visai neseniai buvo eksponuojamas Jono Bretkūno verstas Biblijos rankraštis, dabar puikuojasi Vilniaus jėzuitų akademijos bibliotekos senųjų XVI-XVII amžių knygų kolekcija iš Vilniaus universiteto bibliotekos rinkinių. Tiksliau, tik nedidelė šios kolekcijos dalis – penkiasdešimt trys pačios vertingiausios knygos. Kolekcijoje – apie aštuoniolika tūkstančių knygų. Pristatydama parodą Bibliotekos direktorė Birutė Butkevičienė priminė, jog XVI a. antroje pusėje – XIX a. pradžioje Vilniaus universitetas, arba Jėzuitų akademija, ir jos biblioteka buvo vienas svarbiausių katalikiškos Europos dvasinių, kultūros ir mokslo centrų visoje Vidurio Rytų Europoje.
Bibliotekos knygų rinkiniui pradžią davė Lietuvos ir Lenkijos valdovo Žygimanto Augusto Jėzuitų kolegijai užrašyta biblioteka iš Vilniaus didžiųjų kunigaikščių rūmų. Biblioteka pildėsi vyskupų, didikų iš Europos atvežtomis knygomis, kurios stebina raudonmedžio spalvos odiniais viršeliais, įdomiai iliustruotais antraštiniais lapais, portretų ir žemėlapių iliustracijomis. Pristatoma Vilniaus jėzuitų akademijos bibliotekos knygų kolekcija – tai teologijos, grožinės literatūros, tiksliųjų ir gamtos mokslų, filologijos, istorijos veikalai, originalios Vilniaus universiteto profesorių studijos bei vadovėliai.
Parodos lankytoją gali nustebinti keisti spaudai su įvairių Sovietų Sąjungos bibliotekų pavadinimais. 1832 metais Rusijos carinei administracijai uždarius Vilniaus universitetą, senosios bibliotekos knygos buvo išsklaidytos po visą imperiją. Tik po Antrojo pasaulinio karo Vilniaus universiteto bibliotekos direktoriaus prof. Levo Vladimirovo pastangų dėka apie trylika tūkstančių buvusių Jėzuitų akademijos bibliotekos senųjų knygų buvo grąžinta Vilniaus universiteto bibliotekai.
Knygų kolekcija, eksponuojama parodoje, yra įvadinis jubiliejinis universiteto renginys. 2004 metais Vilniaus universitetas švęs 425 metų sukaktį.
Esame įsitikinę, jog nė vienas lankytojas nesigailės apsilankęs šeštą kartą atnaujintoje parodoje „Krikščionybė Lietuvos mene“.

Aldona KAČERAUSKIENĖ