XXI amžius

Dalydamasis tampi turtingesnis

Virginija Pečkienė savo cukrainėje Kaune

Ričardo ŠAKNIO nuotrauka

Atjaučia stokojančiuosius

Verslininkė pati kažkada turėjo sunkumų, likusi našle augino du sūnus, todėl gerai supranta stokojančiuosius.
Šiandien V.Pečkienė - modernios konditerijos firmos Kaune savininkė, daugiau nei šimto rūšių produkcija aprūpinanti šalies ir kaimyninių valstybių sostinių prekybos centrus, įsteigusi keletą jaukių cukrainių Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje. Jos firmoje pagamintas Metų konditerijos gaminys „Firmos širdis“ (2001). Šiemet talentingi konditeriai konkursui vėl pateikė firmos gaminį - „Karališkąjį“ vaisinį tortą.
Naujoviški tortai - viena pagrindinių firmos gaminamos produkcijos. „Tortai yra didžiausia mano gyvenimo meilė. Jų gaminame apie šešiasdešimt rūšių“, - pasakoja V.Pečkienė. Mes vieni pirmųjų šalyje pradėjome gaminti naujoviškus, puoštus gyvomis gėlėmis, valgomais banknotais, fotopaveikslėliais, įvairiomis šokoladinėmis figūrėlėmis tortus. Besiartinant šv. Kalėdoms, konditeriai pirkėjams pasiūlė ypatingų iš šokolado gaminamų figūrėlių, šokoladinių saldainių dėžutėse įpakuotą ypač gardų kalėdinį rinkinį. Čia galima įsigyti valgomų grojančių rožių, įvairiausių valgomų žaislų. „Proginis gaminys turi būti ypatingas“, - sako konditerė. Jos konditerijos ceche buvo kepti proginiai tortai grafų, verslininkų, ministrų švenčių stalui. Net grafas Tiškevičius, šventęs savo jubiliejų Lietuvoje, panoro šios firmos proginio torto…
Konditerė padovanojo siurprizą šimtams Kauno vaikų. Miesto dienų šventėje Rotušės aikštėje šeši konditeriai pagamino žmogaus ūgio tortą „Pavasario gėlė“. Mažyliai, jų tėveliai ir kiti miestelėnai susižavėję ragavo gardų morenginį tortą. Virginija su savo vyru Eugenijumi, atokiau stebėdami mažųjų puotą, džiaugėsi jų klegesiu, šventine nuotaika.
Moteris mano, jeigu išsipildytų svajonė sukurti cukrainių tinklą, teiktų labdarą pensininkams ir socialiai remtiniems žmonėms, kurie galėtų su nuolaida pirkti konditerijos gaminių, išgerti puodelį kavos.
Ir dabar cukrainėje (Vilniaus g. Kaune) kiekvieną dieną rengiamos akcijos, kurių metu kokybišką gardų gaminį galima įsigyti perpus pigiau. Antai mūsų apsilankymo dieną žmonės labai pirko nedidelius šakočius, kurie kainavo penkis litus.
Verslininkė supranta vargstančiuosius, tačiau nepateisina jaunų, darbingų, kaulijančių išmaldos žmonių. “Netiesa, jog stinga darbo, - mano firmos savininkė, dirbanti kartais po aštuoniolika valandų per parą, keletą metų be atostogų. - Pati galiu dirbti bet ką: valyti, plauti grindis, minkyti, kočioti tešlą, daryti šimtus kitų paprastų darbų. Tik reikia noro“. Tokį požiūrį ji stengiasi perteikti ir abiem savo sūnums, kurie taip pat dirba firmoje.

Pradėjo tuščioje vietoje

Verslą V.Pečkienė sakėsi pradėjusi nuo „nulio“. Metusi darbą valdiškame konditerijos ceche, pasak jos, stačia galva leidosi į pačią didžiausią gyvenimo avantiūrą. Sumanė kurti savo verslą. Teko bristi į skolas. Ištverti „milijono“ tikrintojų atakas. Anksčiau jai yra tekę dirbti ir kulinarijos cecho gamybos vadove. Visada žavėjosi tortų gamyba. Svajojo dirbti laisvai, atsikratyti stereotipų, norėjo padaryti kažką fantastiško. Kai atsirado galimybė, drąsi moteris metė valdišką darbą ir įsteigė savo cechelį, kuriame dirbo trys konditeriai. Dabar ji vadovauja septyniasdešimties darbuotojų kolektyvui, mano, jog ateityje darbo vietų dar padaugės.
Iš apgriuvusių kareivinių Panemunėje, pro kurių pamatus landžiojo šunys ir žėlė žolė, sukūrė modernų cechą, pamažu atiduoda skolas.
Vasarą šio konditerijos cecho aplinka primena grožio oazę. Išpuoselėta veja, skoningai suderinti žydintys augalai, įrengtas fontanėlis. Tai irgi jos rankų darbas. Sutvarkiusi firmos reikalus, Virginija dažnai basomis skubėdavo ravėti ar pjauti vejos. Kartą pro šalį ėjusi moteris jos pagailėjo: „Vargšelė, basom. Užtat direktorė tokia poniutė - kasdien tik keičia skrybėles..“ Kai išgirdo, kad firmos direktorė būtent ir yra ši vargšelė, susigėdusi atsiprašė.
„Man patinka kurti grožį, - sako V.Pečkienė. - Vairuodama automobilį ar važiuodama dviračiu, visuomet pastebiu gražią sodybą, medį ar augalą, stabteliu prie originalios formos akmens ar šakos“. Prie cecho taip pat įrengtas skoningas alpinariumas. Net gėlės ir žuvytės, dovanotos penkiasdešimtmečio proga, pavadintos draugų vardais. Draugų turi daug. Virginija tarstelėjo, jog vyras Eugenijus yra pats geriausias jos gyvenimo draugas. Su juo drauge praleido trylika metų. Mirus pirmajam vyrui, puolė į depresiją. Tačiau kartą, pažvelgusi pro langą, kai į mokyklą išlydėjo berniukus, suprato, jog taip toliau gyventi negalima. Ji tarė sau: „Noriu būti mylima, turtinga ir laiminga...“

Nemėgsta muilo operų

„Išmokau džiaugtis kiekviena diena, semiu ją iki dugno ir saldžią, ir karčią. Juk džiaugsmas ir ašaros vaikšto drauge, kai bus liūdna, luktelėk - viskas praeis“, - sako moteris, mananti, jog tvirtai laikytis jai padeda tikėjimas ir malda vienumoje.
Verslininkė neslėpė, jog atgauti pasitikėjimą savo jėgomis, spręsti pasitaikančias konfliktines situacijas (juk didesnioji dalis darbuotojų - moterys), pamilti save ir labiau suprasti kitus jai padeda profesionali psichologė. Pas ją užsuka kas mėnesį. Šiandien ji atsikratė daugybės kompleksų.
Teigiamų bruožų – žodžio laikymosi, ištikimybės ir pagarbos kitam asmeniui V.Pečkienė nelaiko atgyvena. „Jei esi padorus žmogus, kam reikia parašo. Jeigu negali tesėti pažado, kam jį duoti“, - tokia atkaklios žemaitės logika. Ji apgailestavo, kad kai kurių šiuolaikinių merginų mąstymą formuoja „muilo operų“ ir gatvės kultūra. Virginija sakėsi nemėgstanti „muilo operų“, rodomų per televiziją, kuriose moterys atsigula miegoti vargšės, o nubunda milijonierės. Moteris turi suvokti, jog savo gerovę privalo atkakliu darbu kurti pati. Ne turtingas meilužis, išloštas „aukso puodas“ gali pakeisti moters gyvenimą. Tas aukso puodas glūdi kiekviename. Tik reikia norėti keistis, mylėti gyvenimą, žmones, ir jie atsakys tuo pačiu. „Dalydamasis su kitais tampi turtingesnis, tvirtesnis“, - sako V.Pečkienė, kuri ne tik labdara, bet ir širdies gerumu dalijasi su kitais.

Elvyra ŽEIŽIENĖ
Kaunas