Atnaujintas 2003 m. sausio 3 d.
Nr.1
(1105)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė ir pasaulis
Nuomonės
Ora et labora
Darbai
Visuomenė
Atmintis
Laikas ir žmonės
Lietuva
Pasaulis
Mums rašo


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai

Ožkos metų startas

Praėjus švenčių linksmybėms, Lietuva jau laukia antrojo Prezidento rinkimų rato. Visi pirmojo rato balsai suskaičiuoti. Belieka laukti įvairiausių derybų dėl pralaimėjusiųjų balsų.
Politinė rytdienos prognozė visada būna menkiau nuspėjama negu orai. Jei meteorologų būrys dar vargais negalais gali nuspėti lietų ar sniegą keletui dienų į priekį, tai rinkimai visada pažeria gausybę netikėtumų. Tokius akibrokštus galima net sugrupuoti. Paminėsime tik didžiausius iš jų.
Visų pirma išsisklaidė Seimo Pirmininko reitingai. Ilgą laiką jis apklausose buvo antras po V.Adamkaus. Tačiau A.Paulauskas nusprendė išlaukti antrojo rinkimų rato, nedarydamas jokių staigių judesių, kurie galėtų pakenkti numanomam jo populiarumui. O kad tas laukimas būtų svaresnis, dingo nežinoma kryptimi į užsienį „švęsti Kalėdų švenčių“. Deja, pelnyti sėkmę vien pasyvumu A.Paulauskui nepavyko. Socialliberalus palengva graužė vidinė erozija, o jų lyderio bandymai viską išspręsti švelniais pagrūmojimais nebuvo vykę. Kaip čia neprisiminus Seimo Pirmininko bandymų užstoti skandalingąjį prof. R.Pavilionį, paveiktą stiprių antinatinių kliedesių. Rinkėjams toks neaiškumas nepatiko, juolab kad pats A.Paulauskas 2000 metais, prieš Seimo rinkimus, žadėjo sumažinti išlaidas krašto gynybai ir taip sumažinti Lietuvos pakvietimo į NATO galimybę. Pasyvoka buvo Seimo Pirmininko pozicija ir vyriausybinėje koalicijoje, kur socialliberalus baigia nustelbti jungtiniai socialdemokratai. Visų tų „neaiškumų“ rezultatas buvo liūdnas – A.Paulauskas pralaimėjo ne tik R.Paksui. Jis beveik pralaimėjo ir humoristui V.Šerėnui, kuris savo rėmėjams tesiūlė eilinę arkliško humoro dozę ir atvirai šaipėsi iš rinkėjų, sukdamas savo televizinį biznelį. Dabar jau kalbama apie galimą socialliberalų ir socialdemokratų susiliejimą. Žinoma, socialliberalai ištirptų socialdemokratų jūroje, tačiau toks įvykių posūkis būtų išsigelbėjimo ratu A.Paulauskui, kaip politikui.
Antrąja staigmena tapo menkas rinkėjų aktyvumas. Kai rinkimuose dalyvauja tik apie 53 proc. rinkėjų, už galvų griebiasi net visko matę sociologai. Tiesa, šūsnis užsienietiškų vadovėlių perskaitę politologai bando rinkėjų aktyvumą aiškinti, kad pas mus „kaip ir Vakaruose“. Tačiau tokie palyginimai nevykę, nes toks pasyvumas Vakaruose taikomas dažniausiai sočioms ir brandžioms demokratijoms, kur net ir pagrindinės partijos dažniausiai būna tarpusavyje labai panašios. Mūsų atveju galime kalbėti tik apie piliečių nebrandumą. Ar tie 47 proc. rinkėjų, kurie neateina balsuoti, dar netapo sąmoningais piliečiais, ar jau pavirto žiniasklaidoje propaguojamo abejingumo vaisiais? Tais, kuriems jau į viską nusispjauti? Dabar belieka spėlioti, kiek žmonių ateis balsuoti į antrąjį rinkimų ratą. Kai rinkėjų aktyvumas toks žemas, rinkimų rezultatus gali pakeisti ne tik už vieną ar kitą kandidatą atiduoti pirmojo rato pralaimėtojų parama, bet ir nauji rinkėjai, nebalsavę pirmajame rinkimų rate.
Kalbant apie pirmojo rinkimų rato „nugalėtojus“, tenka pripažinti ne tik R.Pakso sėkmę. Jei Prezidento populiarumas buvo maždaug numanomas (jis svyravo tarp 30 ir 35 proc.), tai aukščiau savo galimybių iššoko keletas kitų kandidatų. Net visų pašiepiamas V.Andriukaitis gavo virš 7 proc. balsų, visiems nosis nušluostė dviratininkas V.Šerėnas (apie 8 proc. balsų). Netikėtai daug balsų gavo ir žemaitiško kraujo turintis Australijos lietuvis J.E.Petraitis, iš kurio dažnokai neteisingai tyčiojosi ta pati lietuviškoji žiniasklaida.

* * *

Skaičiuojant rėmėjų balsus mechaniškai, galima teigti, kad V.Adamkui turėtų užtekti balsų pergalei. Jei prie dabartinių daugiau nei 35 proc. pridėti 8 proc. A.Paulausko balsų ir (numanomai) 7 proc. V.Andriukaičio balsų, gauname apie 51 proc. balsų. Į šią kraitelę dar galime pridėti E.Gentvilo, K.Bobelio ar dar po kelis procentus kitų kandidatų balsų. Bet šis įspūdis yra apgaulingas. Visų pirma viešai pareikšti paramą vienam ar kitam kandidatui visai nereiškia atiduoti jam ir visą savo turėtą elektoratą. Galima nuspėti vieno ar kito ekskandidato požiūrį į antrojo rinkimų rato dalyvius. Tačiau neįmanoma „atiduoti“ viso savo elektorato. Todėl negalima būti užtikrintam nei socialdemokratų, nei socialliberalų elektorato pastovumu. O kaip, pavyzdžiui, balsuos K.Bobelio rėmėjai, jei LKD prieš rinkimus aršiai kritikavo V.Adamkų ir net bandė flirtuoti su R.Pakso partija?
Tamsiuoju arkliuku išlieka ir „slapukų“ elektorato balsai. Štai V.Šerėnas nusprendė savo rinkėjų visai neagituoti. Galima numoti į humoristo rinkėjus, tačiau tai yra apie 112 tūkstančių balsų. Vargu ar jį palaikę žmonės choru parems vieną ar kitą kandidatą. Be abejo, balsai išsiskirstys. Bet kaip?
Yra ir R.Paksą palaikančių politikų. Padvejojusi jį paremti nusprendė K.Prunskienė. Suprantama, profesorės motyvai labai iracionalūs, t.y. sveiku protu nepaaiškinami – paremdama R.Paksą, ji kovoja su neva stiprėjančia konservatorių įtaka. Nors ši kandidatė gavo tik 5 proc. rinkėjų balsų, neužmirškime, kad K.Prunskienės-R.Karbauskio partija savivaldybių rinkimuose buvo trečia ir nuo konservatorių atsiliko tik trimis vietomis... Todėl visai tikėtina, kad kaimo vietovėse šis K.Prunskienės kreipimasis bus išgirstas, bent jau tarp dvejojančių rinkėjų. Galima tik spėlioti, kam atiteks brolių Matulevičių ar netikėtai gerai pasirodžiusio J.E.Petraičio balsai. O apie J.Veselkos ar V.Šustausko rėmėjus net spėlioti neverta.

* * *

Taigi antrajame rate liko dabartinis valstybės vadovas V.Adamkus ir veržlusis dukart ekspremjeras R.Paksas. V.Adamkus atstovauja valdžiai, o jo asmenyje matomas respektabilus mažos, bet išdidžios valstybės lyderis, jam didžia dalimi priskiriami Lietuvos integracijos į ES ir NATO vaisiai. R.Paksas bando vaidinti visų skriaudžiamųjų gynėją ir joja antiviljamsiniu „nepasirašymo“ arkliuku. R.Pakso rėmėjai Prezidentui prikiša garbų amžių ir teigia, kad šalį valdo visai ne jis, o patarėjai. R.Paksui jo oponentai prikiša populizmą ir netgi įžvelgia liberalų demokratų simbolikoje panašumą su Trečiojo Reicho simbolika. Betgi kurio iš besiginčijančiųjų argumentai svaresni? Pabandykime pažvelgti į dalyko esmę ramiai, be emocijų, kurios jau kunkuliuoja ne tik TV ar laikraščių puslapiuose, bet ir interneto pokalbių svetainėse ar bažnyčių šventoriuose.
Suprantama, kad savo agitacijos kiekybe, veržlumu ir pažadų gausa R.Paksas veržliai lenkia V.Adamkų. Kalbama apie keletą milijonų litų, mestų R.Pakso populiarumui pakelti. R.Paksas kalba mažai ir svariai, žadėdamas „tvarką“ valstybėje. Bet ar jo pažadai pagrįsti realiomis Prezidento galiomis?
Lietuva yra parlamentinė Respublika, kur daugiausia galių turi Seimo dauguma bei jos skiriamas Ministrų kabinetas, t.y. Vyriausybė. Prezidento galios mūsų valstybėje apibrėžiamos tik užsienio reikaluose, o realaus sprendžiamojo balso vidaus politikoje jis neturi. Žinoma, Prezidentas gali daryti įtaką Vyriausybės sudėčiai, net paleisti Seimą ir paskirti naujus rinkimus, tačiau panašiai su Prezidentu gali pasielgti ir naujas Seimas. R.Pakso rėmėjai nemato arba nenori matyti, kad jų kandidato pažadai daugiausia yra iš tos srities, kuri nepriklauso Prezidento įgaliojimų sferai. Tokios Prezidento galios daugiau būdingos valstybėms, kur yra stipresnė Prezidento, o ne parlamento įtaka (JAV, Rusija, Prancūzija). Jei R.Paksas nori didinti Prezidento galias, jis turi prisipažinti tai jau šiandien. Bet šiuo atveju teisūs bus tie analitikai, kurie mato R.Pakso rinkimų kampanijoje glūdintį populizmo ar net autoritarizmo pavojų ir lyginantys jį su Baltarusijos vadovu A.Lukašenka. Taigi R.Pakso rėmėjai yra neatsikratę „gerojo burtininko“ iliuzijų. Jie tiki, kad saldainių lietus prasidės tuoj po R.Pakso išrinkimo. Tokios gerojo prezidento-caro, kuris ryžtingai visur įves tvarką, iliuzijos daugiau populiaresnės Rytams (Rusija, Baltarusija) nei Vakarams. Labai gaila, kad toks požiūris rodo ne pilietinę brandą, o politinį naivumą.
Neatlaiko kritikos ir įžvalgesnis „Williams“ istorijos aplinkybių nagrinėjimas. Deja, R.Paksui vadovaujant, sutarties projektas netapo palankesnis Lietuvai. Net odiozinis G.Vagnorius (jo tikrai neapkaltinsi simpatijomis nei konservatoriams, nei V.Adamkui) pastebi, kad, R.Paksui pradėjus derėtis su amerikiečiais dėl „Mažeikių naftos“ pardavimo, esminių nuolaidų pirkėjams būta žymiai mažiau, negu prieš pat tą sutartį pasirašant. Piktesni R.Pakso oponentai primena jam keistoką įtartinų aviakompanijų paramą rinkimų išvakarėse bei šimtamilijoninę „chantų-mansių“ bylą, kai Rusijos prokuratūra panaikino kaltinimus R.Paksui, prieš pat šiam nepasirašant sandėrio su „Williams“. R.Pakso rėmėjai atkakliai prikaišioja V.Adamkui ekonominį nekompetentingumą (beje, dažniausiai prisimenama ta pati „Williams“ istorija) ir pasakoja istorijas apie „tikrąjį“ prezidentą D.Kuolį.

* * *

Lietuva sustingo. Lietuva suskilo, laukdama sausio 5 dienos balsavimo. Prakaituoja ir buria iš kavos tirščių ne tik astrologai, bet ir sociologai, politologai, politikai bei demagogai. Kas laimės? Kam atiteks 45 proc. balsų, nubyrėjusių nuo penkiolikos iškritusių kandidatų? Kas gausiau ateis į antrąjį balsavimo turą – V.Adamkaus ar R.Pakso šalininkai? Kiek procentų padaugės ar sumažės rinkimų dalyvių? Kas nulems rinkimų baigtį – dideli pinigai, rinkėjų aktyvumas ar paprasčiausios oro sąlygos? Šalis sustingo. Ji laukia.
Beje, nesvarbių rinkimų nebūna. Būna tik abejingi rinkėjai...

Darius VILIMAS

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija