|
RUBRIKOS
|
| Pirmasis
puslapis |
|
ARCHYVAI
|
| Arkivyskupo Mečislovo Reinio kelio į altorių garbę fragmentai
Gruodžio 1 dieną naujus liturginius metus Raudondvario Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčia pradėjo pagerbdama Dievo tarną arkivyskupą Mečislovą Reinį, kurio 50-osios mirties metinės bus minimos 2003 m. lapkričio 8 d. Pranešimą apie arkivysk. M.Reinį skaitė dr. Aldona Vasiliauskienė. Linkime istorikei dr. A.Vasiliauskienei, parašiusiai ne vieną studiją apie arkivyskupą, sėkmingai tęsti tyrinėjimus, nepailstant keliauti po Lietuvos miestus bei miestelius ir kuo plačiau paskleisti žinias apie Dievo tarną arkivyskupą Mečislovą, kad mūsų visų darbai ir maldos padėtų kuo greičiau išvysti jį altorių garbėje. 1922 metų spalį Kaune vyko Lietuvių katalikų mokslo akademijos (LKMA) steigiamasis susirinkimas. 1936 metais II LKMA suvažiavime vienas jos ideologų prelatas Aleksandras Dambrauskas-Jakštas kalbėjo, kad suvažiavimo uždavinys ,,nušviesti šių dienų dvasinę kultūros krizę. Tačiau ta krizė vis kitokiais aspektais vargina mus ir šiandien. LKMA nariai ieškojo ir ieško kelių bei būdų, galinčių sumažinti dvasinę kultūros krizę. Vienas iš tokių ieškotojų buvo LKMA pirmosios Centro valdybos mokslinis sekretorius, vėliau akademikas arkivyskupas M.Reinys. Ryškus, kupinas pasiaukojimo arkivyskupo Mečislovo Reinio gyvenimo kelias: nuo vikaro iki arkivyskupo, nuo pedagogo gimnazijoje iki profesoriaus Lietuvos (vėliau Vytauto Didžiojo) universitete; nuo profesoriaus iki Lietuvos katalikų universiteto steigėjo ir šios institucijos rektoriaus kanclerio; nuo tuo metu itin reikalingų populiariai parašytų mokslinių straipsnių iki išsamių darbų ir studijos ,,Rasizmo problema, nuo mokslininko iki Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademiko; nuo žymaus visuomenininko iki užsienio reikalų ministro. Visose srityse M.Reinys sugebėjo pasiekti aukštumų. Tačiau tos aukštumos nebuvo karjeristo, dažniausiai sietino su egoizmu, kelias. Jis nepavargdamas kantriai ir atkakliai ėjo ėjo meilės Dievui, tėvynei ir žmonėms keliu, likdamas ištikimas savo idealams net ir tada, kai tas kelias vedė nuo įkaito kančių Lukiškių, Daugpilio ir Smolensko kalėjimuose 1919 metais iki suėmimo 1947 m. birželio 12 d. Išlaikytas daugiau kaip pusę metų Vilniaus požemiuose, buvo nuteistas aštuoneriems metams, išvežtas į Vladimiro kalėjimą, kuriame 1953 m. gruodžio 8 d. užbaigė kančias. |
