Vertinimas iš pėdsakų

Jei politikas siekia aukšto posto valdžioje, skelbia nepriekaištingą savo veiklos programą, geras permainas ateičiai, geriausias būdas nustatyti skelbiamų nuostatų realizavimo patikimumą yra jo paties veiklos pėdsakų praeityje įvertinimas. Demokratinio valstybės valdymo mechanizmas remiasi laisvu kandidatų į valdžias pasirinkimu. Tačiau laisvas pasirinkimas negarantuoja išrinktojo valdymo efektyvumo, nes renkamųjų prieš rinkimus skelbtų programų, siekių, pažadų jokia draudimo kompanija nesiima drausti, realizavimą garantuoti. Laisvo pasirinkimo galimybė po rinkimų tampa paties rinkėjo atsakomybe, todėl pats rinkėjas ir turi apsidrausti. Jaunų, trapių demokratijų šalyse, kokia yra ir Lietuva, dažnai iškart po rinkimų valdžiomis nusiviliama, rinkėjai pasijunta suklydę. Priežastis – ne tik rinkėjų klaida, renkamųjų kokybės, geros valios stoka, bet tiek vienų, tiek kitų patirties stoka.
Sekmadienį Lietuva iš dviejų kandidatų rinks valstybės vadovą – Prezidentą. Nuo nepriklausomybės atgavimo 1990 metais turėjome tris valstybės vadovus. Galima džiaugtis, kad nė vienas iš jų nenukrypo nuo pasirinkto Lietuvos kelio, buvo valstybės stabilumo garantas. Atėjus pasirinkimo metui, tenka atsigręžti į praeitį, pasirinkimą grįsti kandidatų paliktų pėdsakų lyginimu, iš lyginimo apsispręsti.
Valdas Adamkus, išlaikęs stabilumą valstybėje vieną kadenciją, gali būti pagal Konstituciją renkamas antrajai. Jo patirtis, senos demokratijos šalyje (JAV) einant atsakingas pareigas kelių tos šalies prezidentų administracijoje, neabejotina. Išrinktas Prezidentu Lietuvoje, jis savo veikla patvirtino skelbtų siekių ir veiksmų darną. Lietuvai einant jungimosi į senesnių demokratijos šalių šeimą, V.Adamkus, bendraujant su jomis, parodė aukštą vidinę asmens ir valstybės vadovo politinę kultūrą, iš tokio bendravimo pelnė neabejotiną naudą savo šaliai. Užsieniui jis yra pažįstamas, pripažintas, su jo nuomone skaitosi didžiųjų valstybių vadovai.
Nežeminant antrojo kandidato į Prezidento postą Rolando Pakso, palyginti aukšto autoriteto rinkėjų akyse, jo sporto ir verslo pasiekimų, jo asmens politinę patirtį ir stabilumą, jo politinių žingsnių nuspėjamumą turime vertinti, deja, tik neigiamai. Kandidato priklausomybės įvairioms partijoms kaita, pasitraukimas nuo iškilusių problemų sprendimo atsistatydinimu, ambicijų proveržiai, kai reikalingas politinis kompromisas, neleidžia jo laikyti stabilumo garantu valstybėje. Stabilumo, saiko stoką liudija ir kandidato triukšminga, itin brangi, kelianti įtarimą, kad kandidatą remia kita, prieštaraujanti Lietuvos stojimui į NATO ir ES, valstybė, rinkimų kampanija.
Tiek praeities veiklos pėdsakų lyginimas, tiek kandidatų rinkimų kampanijų vertinimas rodo, kad, išrinkę prezidentu V.Adamkų, išvengsime didelės, gal lemtingos klaidos.

Algimantas ZOLUBAS
Vilnius

© 2003 "XXI amžius"