XXI amžius

Tvirtai stovėkite Viešpatyje
Panevėžio vyskupo kalėdinis laiškas tikintiesiems ir kunigams

Mieli broliai ir seserys, su šv. Kalėdomis, su Jėzaus Gimimo švente, laimingų Jums Naujųjų 2003 metų!
Mano mylimieji ir išsiilgtieji, mano džiaugsme ir mano vainike! — kreipiuosi į Jus pačiais nuoširdžiausiais šv. apaštalo Pauliaus žodžiais (plg. Fil 4,1), nes labai apsidžiaugiau sužinojęs, kad Jūsų toks didelis procentas Panevėžio vyskupijoje užsirašėte katalikais.
Mūsų vyskupija pati katalikiškiausia Lietuvoje! Panevėžys — pats katalikiškiausias Lietuvos miestas!
Todėl taip norisi Jus vadinti tiesiog šventaisiais, kaip apaštalai pirmaisiais amžiais vadino visus krikščionis. Pildosi pranašo Izaijo žodžiai: Jūs būsite vadinami „šventoji tauta“. Ir šv. apaštalas Petras Jus vadina „šventąja tauta, Dievo tauta“ (1Pt 2,9-10). Kalėdų dienos Evangelijos žodžiais, Jėzus tikrai „atėjo pas savuosius“ (Jn 1,11).
Bet tuoj pat, tuoj pat seka baisūs žodžiai: „savieji Jo nepriėmė“.
Ar gali būti taip, kad Dievo tauta Jo nepriimtų?
O ar mūsų vyskupijai kartais netinka tie sukrečiantys žodžiai: „savieji Jo nepriėmė“. Turime gal dešimt procentų aktyvių tikinčiųjų, kurie kiekvieną šventadienį dalyvauja pamaldose, priima sakramentus, kasdien meldžiasi, jungiasi į organizacijas. Dieve mano, vos dešimt procentų tokių!
Ateinančioms kartoms negalime perduoti gyvo tikėjimo, patys nebūdami aktyvūs katalikai. Tai reiškia, kad tikėjimas mūsų aplinkoje pamažu miršta. Ir po kiek laiko bažnyčios visai ištuštės. Ko gero ne vienam klebonui teks pasielgti, kaip tai padarė Vokietijoje Verenfurto Šv. Stepono parapijos klebonas. Jis laikraštyje išspausdino skelbimą: „Mirė Verenfurto parapija. Jos laidotuvių pamaldos sekmadienį, vienuoliktą valandą“. Bažnyčia tą dieną buvo pilnutėlė, kaip per Velykas. Jos viduryje gulėjo karstas. Klebonas kvietė visus pažvelgti į numirėlį. O tuščio karsto dugne buvo įdėtas veidrodis. Todėl kiekvienas matė save, kiekvienas turėjo suprasti, jog jis yra laidojamas.
Kokia teisinga klebono išmonė! Bažnyčia esame visi mes. Bažnyčios mirtis — tai ir mūsų mirtis, tai ir visos žmonijos, ir žmoniškumo mirtis.
Kai Romos imperatoriai pirmųjų amžių krikščionims už sekmadienio šventimą grasino mirties bausmėmis, krikščionys atsakydavo: „Jei nori sunaikinti sekmadienį, geriau užmušk mus, nes, mirus sekmadieniui, žūsime ir mes“. Iš tikro, tikėjimas be sekmadienio miršta, ir taip sunyksta žmogaus sąžinė, — žmogus pasidaro baisesnis už žvėrį. Žmoguje nelieka žmogaus. Tokių faktų dabartiniame pasaulyje daugybė.
Iš tų blogybių pasaulį gali atgaivinti tik gyvas tikėjimas, tik kasdienė malda, tik aktyvus dalyvavimas šventadienio pamaldose ir sakramentų priėmimas.
Tikėjimo žudymu reikia laikyti ir tą baisią praktiką, kai nelankantys bažnyčios jauni žmonės priima Pirmąją Komuniją, Sutvirtinimo ar Santuokos sakramentus.
Nebūkime tikėjimo ir žmoniškumo žudikais! Pasirūpinkime, kad sakramentų priėmimui mūsų jaunimas rengtųsi sąmoningai, nepraleisdamas šventadienių.
Tad iš širdies prašau, su ašaromis prašau: o mano mylimieji, Dievo išrinktieji, šventieji ir numylėtiniai, tvirtai stovėkite Viešpatyje, mylimieji! (plg. Kol 3,12; Fil 4,1).
Man tiesiog skauda širdį, kai negaliu bendruomenėms paskirti tikro dvasinio darbininko. Nepaprastai trūksta gerų, ugningų kunigų ir vienuolių. Todėl prašau: kasdien melskime Viešpatį darbininkų į Jo vynuogyną.

Su meile ir malda laiminu
Panevėžio vyskupas Jonas KAUNECKAS