Atnaujintas 2003 m. sausio 8 d.
Nr.2
(1106)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė ir pasaulis
Susitikimai
Kultūra
Atmintis
Žvilgsnis
Lietuva


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

16. Lietuviai prievartinėje karinėje tarnyboje SSRS kariuomenėje 1945-1991 metais

Olgos Matusievič namuose

Olga Matusievič – 3-iojo rango kapitono J.Matusievičiaus, ėjusio vado pareigas BČ-5 laive „Novorosijsk“, žmona. J.Matusievičius buvo tas žmogus, ant kurio pečių gulė kova už linijinio laivo kuo ilgesnį išsilaikymą, tiksliau, išlikimą po sprogimo. Išlikę gyvi jūreiviai liudija: „Tai buvo nepaprastos savitvardos, sumanus, gabus vadas, kuris įvykdė savo pareigą iki galo, nors turėjo galimybę išsigelbėti likus 20 minučių iki laivo nugrimzdimo dugnan. Visiems įsakęs pasitraukti iš skęstančio laivo jis liko. Kažkas jam pasiūlė lipti į denį per viršutinį bortą. E.Matusievičius pasakė: „Jūs eikite, o aš lieku“, ir padarė viską, ką buvo galima padaryti, kad laivas kuo ilgiau išsilaikytų paviršiuje.
„Vyriausybinė komisija savo išvadose kiek įmanydama stengėsi suversti visą kaltę žuvusiems vadams: Ivanovui, Matusievičiui ir Gorodechovui, įrodinėdama, jog šie žmonės – pagrindiniai kaltininkai, kad linijinis laivas nugrimzdo į dugną. Šie vadai padarė viską, kas buvo jų jėgoms ir protui. Jiems nebuvo pranešta, jog po komandos pasukti laivagalį į kairę pusę kranto link, buksyruojantys smarkiai timptelėjo jį į kairę pusę, neišmetę inkaro“, - teigia B.A.Karžavinas savo dokumentinėje istorinėje knygoje „Linijinio laivo „Novorosijsk“ žūties paslaptis“ (Sankt Peterburgas, 1991). Tačiau jūreivių atminimas apie žuvusiuosius – šventas. Tiek vyriausybinės komisijos išvados, tiek vėliau kai kurios publikacijos apie laivo žūties aplinkybes tėra tik saugumo sugalvotos, kad atitolintų žmonių mintis nuo tikrovės.
O.Matusievič saugo atminimą apie savo vyrą, netiki vyriausybinės komisijos išvadomis. Ji surinko visų tarnavusių ekipažo narių nuotraukas, straipsnius, knygas, kuriose rašoma apie „Novorosijsk“, paveikslus apie jūrą ir šį laivą. Jos bendraminčiai – ne tik buvę „Novorosijsk“ jūreiviai, jų yra ir užsienyje. Verčiant albumų lapus, iš nuotraukų žvelgia jūreiviai, viršilos, karininkai. Apie kiekvieną jų Olga ilgai pasakoja, žino ne tik biografijas, bet ir anekdotiškų nuotykių iš jų gyvenimo, tarnybos. „Tai mano jūreiviai, mano mielieji vaikai, pažiūrėkite, kokie jie gražūs, kokie šaunūs, daug privargau, kol sukaupiau visų jų nuotraukas, kasdien apie juos galvoju“, - pasakojo O.Matusievič atvykusiems iš Lietuvos žuvusiųjų artimiesiems ir su N.G. Filipovičiumi apsilankiusiems jos namuose. Sevastopolyje, seniausiame istoriniame–kariniame Juodosios jūros laivyno muziejuje, nėra tiek medžiagos apie „Novorosijsk“, kiek jos turi sukaupusi ir kaip relikviją saugoja O.Matusievič.

„Novorosijsk“ iškėlė iš dugno

Šiaurės įlankoje keletą savaičių kartojosi vis tas pats ritualas: kiekvieną rytą budintys kateriai ir barkasai rinkdavo iškilusius į paviršių žuvusiųjų kūnus, kuriuos po to vežė į šiaurinę miesto dalį ir laidojo senosiose broliškose kapinėse. Kaip žinome, šimtai jūreivių liko paskendusio laivo vamzdynuose ir kubrikuose. Plieninė tvirtovė tapo jų kapaviete. Buvo nutarta laivą iškelti. Pasirengimas šiai operacijai užtruko pusantrų metų. Kad būtų atlikti tokie sudėtingi techniniai darbai, buvo sudaryta ypatingos paskirties ekspedicija YPE-85. Į šią grupę įėjo narai bei kai kas iš likusių gyvųjų po tragedijos, kurie gerai žinojo vidinę laivo konstrukciją.
Narai kasdien leisdavosi į nuskendusį laivą. Kai kurios laivo dalys buvo supjaustomos ir iškeliamos atskirai, kitur narai pritvirtindavo lynus, kad būtų galima laivą iškelti. Neretai šios ekspedicijos žmonės aptikdavo žuvusių jūreivių likučius. Per katastrofą žuvo 400 žmonių. Jų lavonai buvo suirę – pavirtę skysta mase. Narai rasdavo ir kūno dalių: kojų, rankų, drabužių likučių. Viską sudėdavo į specialius maišus, užrišdavo ir iškeldavo į paviršių. Laivo nepavyko atversti. 1957 metų gegužę jis buvo atvilktas į uostą dugnu į viršų ir ten supjaustytas į metalo laužą. Tai vienintelis itin didelis laivas, kurį Sovietų Sąjungoje pavyko iškelti iš jūros dugno.
„Savo širdyje mes amžinai saugosime atminimą apie žuvusius draugus“, - sakė vienas iš atvykusiųjų į 47-ąsias jūreivių tragedijos metines.

Ar viskas buvo padaryta „Novorosijsk“ gelbėjimo operacijoje?

Gelbėjimo operacijai vadovavo Juodosios jūros laivyno viceadmirolas V.A.Parchomenka. Laivas po sprogimo paniro į dugną po 3 val. 45 min. Per tą laiką buvo galima išgelbėti daugybę žmonių, tačiau vadovybė įsakė gelbėti laivą. Viceadmirolas V.Parchomenka liepė „nekelti panikos“. Karininkai tikėjosi, kad blogiausiu atveju laivas atsiguls ant šono, nes toje vietoje vandens gylis buvo 18 metrų, o „Novorosijsk“ plotis – 28 metrai. Argi 170 metų Sevastopolio baze besinaudojantys rusai nežinojo, kad uosto dugne yra keliasdešimties metrų storio dumblo sluoksnis?
Kai pagaliau daliai įgulos buvo įsakyta rikiuotis viršutiniame denyje ir laukti gelbėjimo barkasų, „Novorosijsk“ staiga dar labiau pasviro ant šono. Rikiuotė nugarmėjo į vandenį. Tamsoje žmonės kabinosi vieni į kitus, dėl to skenduolių dar padaugėjo. 4 val. 15 min. laivas galutinai apsivertė – dalis likusiųjų viduje – tų, kuriems buvo įsakyta stabdyti vandens veržimąsi, - nuskendo greitai. Kiti buvo įkalinti laivo viduje susidariusiose suspausto oro pagalvėse. Jūreiviai kuo pakliuvo trankė į laivo sienas, nurodydami gelbėtojams, kur esantys. Gelbėtojai ėmė pjauti skyles iš vandens kyšančioje „Novorosijsk“ dalyje. Taip buvo išgelbėta keletas vyrų. Tačiau per išpjautas skyles ėmė veržtis suspaustas oras, ir laivas ėmė lėtai grimzti. Tada gelbėtojai ėmė užvirinti savo pačių padarytas išpjovas, bet tai nepadėjo.
Žurnale „Technika molodioži“ (1998 spalis) straipsnyje „Spalio tragedija“ publikuojami tolimojo plaukiojimo kapitono Viktoro Štarevo pamąstymai apie „Novorosijsk“ žūtį ir gelbėjimo operaciją. Kapitonas V.Štarevas kategoriškai atmeta versiją, jog laivas užkliudė nuo Antrojo pasaulinio karo likusią miną. Dalyvavęs ne vien avarijos tyrime, kapitonas V.Štarevas teigia: „Laivo ekipažas veikė teisingai, tik visiškai neaišku, ką veikė 2-ojo rango kapitonas Serbulovas – jis privalėjo vadovauti avariniams darbams iš pagrindinio ar atsarginio posto, juolab kad tam turėjo visas galimybes ir jūreivių neevakavo“. Tuo tarpu, remdamasis O.P.Bar-Biriukovo pasakojimu, kuris tuomet tarnavo laive kapitonu leitenantu, žurnalistas A.Dobrovolskis laikraštyje „Moskovskij komsomolec“ (2000 m. spalio 6 d.) rašė: „Yra dar vienas žmogus, kuris pagal teisybę turėtų būti apdovanotas ordinu – kapitonas L.G.Serbulovas. Sprogimo momentu jis ėjo laivo vado pareigas. Senas jūrininkas, komandos numylėtinis. Būtent jis pirmomis katastrofos minutėmis davė nurodymus gelbėti jūreivius, atskirtus po sprogimo priekinėje laivo dalyje, bandė organizuoti laivo buksyravimą ant seklumos. Vėliau L.G.Serbulovas gavo vyriausybinį įspėjimą, jog nesiėmė apskritai vadovauti laivo gelbėjimui. L.G.Serbulovas greitai mirė.
Po pusvalandžio nuo sprogimo į linijinį laivą atvyko abu viceadmirolai: Parchomenka ir Kulakovas. Jie nepadėjo organizuojant gelbėjimo darbus, tik kaustė iniciatyvą tų, kas vadovavo. Kiek vėliau atvyko apie pusšimtį admirolų ir kariškių bei saugumo darbuotojų. Jų koordinaciniai veiksmai buvo neefektyvūs. Tarp jūreivių sklido kalbos, kad, jei admirolas norėjo vadovauti gelbėjimo operacijai, galėjo krante įkurti štabą ir perduoti rekomendacijas. Būtent tokia tvarka tuomet buvo SSRS žvejybiniuose traleriuose. „Novorosijsk“ komanda didvyriškai kovojo už laivo išsaugojimą ir žmonių gyvybes, bet ant žuvusiųjų buvo mestas šešėlis, o tikrieji kaltininkai liko nenubausti“.

„Mangusto“ ir „Anadyr“ planai

JAV prezidentas Džonas Kenedis, atėjęs į valdžią 1961 m. sausio 20 d., tęsė D.Eizenhauerio politiką, planavo išlaipinti JAV kariuomenės dalinius Kuboje, kurioje 1959 m. sausio 1 d. įvyko revoliucinis perversmas - į valdžią atėjo Fidelis Kastro. Tuo tikslu nuo 1961-ųjų lapkričio amerikiečiai rengė slaptą karinės operacijos planą „Mangustas“ - destabilizuoti F.Kastro režimą.
Dabar jau ne paslaptis, jog būtent N.Chruščiovas pasiūlė suteikti pagalbą Kubai ir nuplukdyti į ją raketas su branduoliniu užtaisu. “… Aš pagalvojau, - o ką, jei mes, susitarę su Kubos vyriausybe, apjuostume šalį raketomis su branduoliniu užtaisu? Jos taptų skydu atvykusiems JAV kariuomenės daliniams“, - vėliau rašė N.Chruščiovas. Po pokalbio su A.Mikojanu, apsilankiusiu Kuboje, N.Chruščiovas suprato, jog išsaugoti Kubą įprastais ginklais nepavyks. Reikėjo skydo Kubai apjuosti vidutinio nuotolio branduolinėmis raketomis. Diskusijos šia tema SSRS Gynybos taryboje ir CK truko ilgai. Ir pagaliau sprendimas priimtas - nutarta slapta nugabenti į Kubą žmones ir karinę techniką.
1962 m. gegužės 27 d. sovietai patvirtino karinės operacijos slaptą planą „Anadyr“, ir tą pačią dieną į Kubą išskrido CK politbiuro nariai Rašidovas ir Biriuzovas tartis su F.Kastro. Pagal N.Chruščiovo sumanymą sovietai privalėjo aplenkti JAV operacijos planą „Mangustas“. Sovietų kariniai daliniai, išsidėstę Kuboje, turėjo būti karinėje parengtyje ir laukti įsakymo iš Maskvos - raketomis smogti JAV politinius, ekonominius objektus.
Gegužės 28-29 dienomis sovietų delegacija Kuboje tarėsi su F.Kastro ir Rauliu Kastro. Šie sutiko su Sovietų Sąjungos nutarimu. Prasidėjo kariuomenės komplektavimas, kadrų rengimas, numatyti diplomatinių ryšių kanalai. Karinei operacijai buvo formuojama armija, panaudojant 43-iosios raketinės armijos dalinius. Ši armija buvo sukurta dar 1960-aisiais. Jos sudėtyje buvo karinės parengties daliniai, ryšininkų pulkas, karinis tribunolas, karinė prokuratūra, autotransporto ir sargybos kuopos, ypatingasis KGB skyrius. Iš 43-iosios raketinės divizijos buvo suformuota specialioji 51-oji raketinė divizija, kurios tikslas - vykdyti operaciją „Anadyr“. Divizijos vadu patvirtintas generolas I.Stacenko, pavaduotoju - pulkininkas B.Bondarenko, štabo viršininku - pulkininkas S.Osadčij. Diviziją sudarė penki raketiniai pulkai: iš jų trys, ginkluoti raketomis „R-12“, ir du - raketomis „R-14“. Į operaciją buvo įtrauktos raketinės brigados ir divizijos, dislokuotos Ukrainoje.

Specialioji 51-oji raketinė divizija

Pasirengimo darbai vyko ypač slaptai ir kruopščiai. Kareiviai ir seržantai gamino šimtus medinių ir fanerinių dėžių, į kurias buvo kraunama ginkluotė. Kiekviena dėžė turėjo atskirus indeksus ir atskirus įrašus rejestre. Slaptuosius krovinius automobiliais tamsoje vežė į geležinkelio stotis, kur krovė į vagonus. Ešelonai dundėjo į Baltijsko, Odesos, Nikolajevo uostus, o iš ten - į laivus. Laivuose sutalpinti karinę techniką ir kitus krovinius nebuvo lengva, reikėjo plotą racionaliai panaudoti. Ant laivo dugno pylė smėlį ir į jį klojo krovinius. Kareiviams ir seržantams buvo draudžiama rodytis uoste, juos apgyvendino kariniuose miesteliuose, kur kareivius skirstė į krovėjų komandas. Tokios komandos ištisą parą pagal planą slapta krovė krovinius į laivus. Pakrauti vieną laivą reikėjo trijų-penkių parų. Ypač sunku buvo sutalpinti reketas. Raketa „R-12“ svėrė 42 tonas, ilgis - 22,1 m; raketa „R-14“ svėrė beveik 87 tonas, ilgis - 24,4 m, be to, raketos turėjo per 30 įvairių papildomų įrengimų. Su kroviniais 86 sovietų laivai plaukė 180 kartų į Kubą. Apkrauti buvo Pabaltijo, Ukrainos, Baltarusijos geležinkeliai. Pervežti krovinius ir kariuomenę prireikė 21 tūkst. vagonų. Į tolimąją salą buvo gabenami milžiniški kroviniai, per 40 tūkst. karių.
Kariuomenės sudėtis - kareiviai, seržantai, karininkai - buvo stropiai atrenkama, įvertinant moralines ir kovinio pasirengimo savybes. Po specialių kursų netinkamus kareivius pakeisdavo naujais. Kiekvienas raketinis pulkas buvo sukomplektuotas pagal karo meto statusą. Kiekvienam karininkui buvo leidžiama savo šeimą išsiųsti į bet kurį Sovietų Sąjungos miestą su teise gauti butą ir būti priregistruotam. Dalinių vadovybė nežinojo, nei kur juos siuntė, nei dėl kokios priežasties.

Kryptis - į Kubą

1962 m. liepos 10 d. pirmuosius karininkus ir generolus į Kubą atskraidino lėktuvu. Vienas karininkų pasakoja: „Netikėtai buvau iškviestas iš Sevastopolio į Maskvą, kur išbuvome su kitais karininkais keletą dienų. Sugrįžome ir po kiek laiko vėl įsakymas - į Maskvą. Šį kartą apgyvendino viešbutyje „Sakalas“. Gynybos ministerijoje perrengė civiliškai ir visiems davė po dešimt JAV dolerių. Atidavėme partinius bilietus, kitus dokumentus. Kai grįžome į viešbutį, niekas mūsų nepažino. Vienok mūsų komandai paliko ir karinę uniformą, ja turėjome apsirengti dalyvaudami 1962 m. lapkričio 7-osios parade Havanoje. Iš pradžių mums buvo pasakyta, jog skrisime į Indoneziją, vėliau - į Kubą statyti aerodromą. 4 val. ryto dviem autobusais mūsų komandą atvežė į Vnukovo oro uostą, iš kur lėktuvas „Tu-116“ atskraidino į Kubą“.
Kitas karininkas, paskirtas į 51-ąją diviziją, prisimena: „Mūsų grupę sudarė 82 karininkai. 1962 m. liepos 14 d. Generalinio štabo kieme mus perrengė, o po trijų dienų paėmė dokumentus, išdavė užsienio pasus, paskutinį kartą instruktavo, davė po dešimt dolerių ir išskraidino į Kubą“.
Pirmoji kariškių žvalgų grupė turėjo surasti uostus, numatyti karinės technikos transportavimo ir sandėliavimo galimybes, maršrutus ir kur bei kaip užimti kovines pozicijas.
Kiekvienam laivo kapitonui buvo įteikta speciali instrukcija, kurioje buvo nurodyta, jog laivo kapitonas atsako už gabenamą krovinį, laivo techninę būklę, įgulos veiksmus ir elgesį, taip pat jis sprendžia, kaip elgtis netikėtose situacijose, sutikus užsienio laivus ar lėktuvų antskrydžių metu. Be šios instrukcijos, kapitonams buvo įteikti sovietų gynybos ministro R.Malinovskio ir jūrų laivyno ministro B.Bakajevo pasirašytų instrukcijų vokai, kuriuos atplėšti buvo galima tik priplaukus tam tikras koordinates. Pvz., „Vokas Nr.021“ buvo skirtas laivui „Divnogorsk“ kapitonui ir šio karinio ešelono viršininkui. Jie privalėjo susipažinti su instrukcijos turiniu, priplaukę Gibraltaro sąsiaurį, po signalo „Aisberg-135“. Tik perskaitę įsakymą, sužinojo, jog privalo plaukti į Kubą, į nurodytą uostą, ir kaip ten elgtis. Plaukdamos į Vakarus, sovietinių laivų įgulos susidurdavo su nenumatomomis aplinkybėmis. Virš jų 100-150 metrų aukštyje neretai praskrisdavo amerikiečių lėktuvai. Tada žmonės laivuose užsisklęsdavo ir laukdavo, kol lėktuvai nutols. Karibų jūroje netikėtai prisiartindavo JAV kariniai laivai, kurie plaukė visiškai šalia, ir pro žiūronus amerikiečių jūreiviai stebėjo sovietus. Tada laivų kapitonai įsakydavo įgulos nariams apsivilkti gelbėjimo liemenes, pasiimti ginklus.

Laisvės saloje

Pagal planą „Anadyr“, 1962 m. liepos 7 d. pirmieji į Kubą atvyko žvalgybos ir koordinuojančios grupių kariškiai. Po jų - raketinių pulkų koordinatoriai. Dar kartą buvo tikslinamas raketinių pulkų išdėstymas, tikrinamos karinės technikos sandėliavimo galimybės, iš oro stebima aplinka, analizuojama. Tapo aišku, jog keliais transportuoti raketas neįmanoma dėl negausios augmenijos, o vandens gylis pakrantėje - 150-200 metrų. Numatyti kariuomenės dislokacijai rajonai beveik netiko. Centrinėje salos dalyje iš anksčiau tirtų 107 rajonų tinkami buvo tik keturi, o vakarinėje dalyje iš 44 - šeši. Iškastose žeminėse kareiviai negalėjo gyventi dėl gausaus lietaus, teko statyti palapinių miestelius.
Iš uostų gabenti raketas ir kitą kovinę techniką teko dviem naujai numatytais maršrutais po 200 kilometrų. Pervežimo darbams pridengti buvo sugalvota, jog į Kubą atvyko geologai, statybininkų mokomojo centro specialistai padėti šalies formuojamai armijai. Susidurta su netikėtais sunkumais, kurie didino įtampą tarp pačių karininkų, kareivių ir seržantų. Kariams teko prisitaikyti prie pietų platumos žvaigždynų išsidėstymo, nes kitaip buvo neįmanoma tiksliai nutaikyti į tikslą raketas.
Vienas tų dienų dalyvių prisimena: „Antrą valandą nakties mes priplaukėme Santjago uostą, komandos kroviniams iškrauti negavome, buvo įsakyta laukti. Gyvenome laive. Krante aš organizavau vasaros klubą: sustatėme medines kėdes, įrengėme kino salę, biblioteką, Lenino kambarį. Su vietine valdžia ir gyventojais užmezgėme draugiškus ryšius. Vykdavome į artimiausius žemės ūkio kooperatyvus, rodėme sovietinius filmus, organizuodavome bendrus renginius, politines valandėles, aiškinome susidariusią padėtį, padėjome kurti vietines ginkluotąsias pajėgas, apmokydavome“. Padėtis Kuboje darėsi vis labiau įtempta. Štabe buvo sudarytos trys specialiosios grupės, kurios organizavo raketų ir kitos technikos pristatymą iš uostų į dislokacijos vietas. Generalinio štabo direktyva Nr.76438 numatė maža laiko, kad 51-ąją raketinę diviziją parengtų kovinei padėčiai. Viskas buvo daroma tamsiu paros metu ir slapta. Prasidėjęs musoninis lietus trukdė inžineriniams darbams”.
Kasdien virš sovietų išsidėstymo pozicijų praskrisdavo JAV reaktyviniai lėktuvai, naktimis šalia vykdavo susišaudymai, sproginėjo granatos. Karininkams buvo išdalyti pistoletai, kuriuos jie nuolat nešiojosi.
Tiesa, spalio 14 dieną JAV oro žvalgyba aptiko sovietų išdėstytas raketines pozicijas Kuboje, o po dviejų dienų žvalgybos pranešimas jau gulėjo ant prezidento Dž.Kenedžio stalo.
Spalio 17-18 dienomis JAV žvalgyba užfiksavo naujas raketas saloje. Spalio 22-ąją sovietinės raketos jau buvo kovinėje parengtyje, o JAV prezidentas paskelbė jūros blokadą Kubai. Tad Kuboje paskelbta karinė padėtis ir visuotinė mobilizacija. Visi, kas galėjo, ėmėsi ginklo. Kubiečiai buvo apginkluoti sovietiniais ir čekoslovakiškais automatais, belgiškais šautuvais, įvairiais pistoletais, naganais, revolveriais. Salą juosė gynybinės linijos, stovėjo užmaskuoti tankai, miestuose vyko mitingai, šūkiai ragino: „Tėvynė arba mirtis!” Kai sovietų kariuomenė buvo pasirengusi bet kuriuo momentu pradėti puolimą, iš Maskvos buvo gautas įsakymas: nenaudoti branduolinio ginklo. Amerikiečių karinėse bazėse taip pat buvo karinė parengtis. „Mes supratome, kad blokados metu kiekvieną minutę gali įsiliepsnoti branduolinis karas. Tai galėjo atsitikti nuo karių nesankcionuotų veiksmų, tam tikro išskaičiavimo, netgi paprasčiausios klaidos“.
Kenedis ir Maknamara tvirtai laikėsi sprendimo: branduolinį ginklą panaudoti, jei sovietai neišves savo kariuomenės iš Kubos. Prezidentas apie tai pranešė per radiją ir televiziją kreipdamasis į amerikiečius.
Padėtis dar labiau komplikavosi, kai spalio 27 dieną sovietų raketa numušė JAV žvalgybos lėktuvą. Be to, amerikiečių lėktuvas pažeidė sovietų oro erdvę Kolos pusiasalyje. Visi suprato – karas neišvengiamas.
Kariuomenėje vyko auklėjamasis darbas: buvo aiškinami TASS’o pranešimai, kalbėta apie taikingą SSRS politiką. Tačiau drausmę pažeidinėjo karininkai, seržantai ir kareiviai. Pratybose kareiviai savavališkai nusiimdavo dujokaukes, dėl to apsidegindavo kūną. Juos guldydavo į ligoninę, suteikdavo invalidumą ir atleisdavo nuo tarnybos. Kiti, neištvėrę įtampos, bandydavo bėgti ir žūdavo ant vielinio tinklo nuo aukštos įtampos srovės.

Įsakymas – „Laikytis tikslo“

1962 m. spalio 18 d. Baltuosiuose rūmuose susitiko SSRS užsienio reikalų ministras A.Gromyka ir JAV prezidentas Dž.Kenedis. Buvo pareikšta, jog JAV nesirengia pulti Kubos, o tuo tarpu ant prezidento stalo gulėjo raketų „R-12“ fotonuotraukos. Dž.Kenedis neprasitarė, jog jam žinoma apie sovietų raketų išdėstymą Kuboje, o A.Gromyka nutylėjo, jog papildomai į Kubą plaukia raketos. SSRS ambasadorius JAV Dobryninas apie raketas Kuboje nieko nežinojo, apie tai nežinojo ir kiti SSRS atstovybės darbuotojai, sovietiniai žurnalistai tik iš užsienio spaudos pranešimų numanė. Jie teigė, jog tai – provokacija. Tik kai SNO buvo išplatintos nuotraukos su sovietų raketomis, tai slėpti buvo beprasmiška. N.Chruščiovas pasiuntė Dž.Kenedžiui pranešimą: „Kad nuramintų Amerikos žmones… Sovietų sąjungos vyriausybė įsakė demontuoti ginkluotę, kurią jūs vadinate puolamąja, ir grąžinti ją į SSRS“. Bet žodžio „raketos“ čia nebuvo. Spalio 26-27 dienomis Maskvoje buvo sprendžiama, kaip pasielgti. Buvo rastas kompromisas: N.Chruščiovas išsiuntė Dž.Kenedžiui du pranešimus, kurių viename pažadėjo išvežti sovietines raketas, jei JAV nepuls Kubos, antrame reikalavo, jog amerikiečiai išvežtų savo raketas iš Turkijos.

Kursas – namo!

1962 m. spalio 28-ąją sovietinės kariuomenėse Kuboje vadas I.Plijevas gavo SSRS Generalinio štabo direktyvą Nr. 7665, kurioje įsakyta 51-ąją raketinę diviziją perdislokuoti atgal į Sovietų Sąjungą. Kitą dieną pradėta demontuoti raketas. Lapkričio 1-ąją gautas naujas įsakymas – visas raketas pakrauti į laivus ir išsiųsti iki lapkričio 10 dienos. Lapkričio 1-9 dienomis dvylikoje laivų, stovėjusių Kubos uostuose, buvo pakrautos 42 raketos, 1056 vienetai įvairios kovinės technikos. Kartu vyko 3289 kareiviai ir karininkai. Nuo lapkričio 18-osios iki gruodžio 12-osios dvylika laivų išvežta 3716 žmonės ir 985 vienetai karinės technikos. Raketos buvo transportuojamos denyje, nors laivybos taisyklės draudė. SNO generalinis sekretorius U.Tanas vedė derybas su SSRS atstovybe ir Kubos vyriausybe dėl amerikiečių kontrolės perdislokuojant sovietų raketas. Iš pradžių amerikiečiai reikalavo rusų raketas demontuoti vietoje, bet F.Kastro nesutiko. Atviroje jūroje priplaukdavo JAV kariniai laivai, lėktuvais atskrisdavo inspektoriai, kurie patikrindavo iš Kubos išvežamą rusų ginkluotę. Buvo išvežami ir lėktuvai „Sl-28“.
Maskvos direktyva numatė perduoti Kubai tam tikrą skaičių ginklų, ryšių aparatūros, palikta automobilinė kuopa, inžinerinis-pionierių batalionas, duonos fabrikas.

„Mes jūsų gyvų nelaukėme“

1962 metais, Karibų krizės laikotarpiu, į Kubą buvo pasiųsti projekto 641 keturi povandeniniai laivai, kad „pagąsdintų“ JAV. Povandeninių laivų jūreiviai gerai žino, koks būna Šiaurės Atlantas rudenį ir žiemą, o ypač tokiomis ekstremaliomis aplinkybėmis, tik nežinojo, į kokią bedugnę buvo įtraukti. Vėliau kai kurie apgailestavo, kad jų daliai teko tokia lemtis. Suprato tada Karinio jūrų laivyno štabo vadas, į kokią pražūtį siunčia žmones. Admirolas S.U.Garškovas neabejojo, jog jų povandeninius laivus aptiks NATO kariniai laivai ir, jei kils konfliktas, bus sunaikinti. Vėliau politinės dalies vadas Šiaurės laivyno admirolas F.Sizovas pasakė: „Mes jūsų gyvų nė nelaukėme“.
Jei nugabenti į Kubą kareiviai, seržantai turėjo vilties pabėgti, nors tai buvo beprasmiška, tai jūreiviai neturėjo net mažiausios vilties kibirkštėlės. Sunku įsivaizduoti, kokį košmarą jie turėjo iškęsti. Dyzelinis povandeninis laivas periodiškai turi iškilti į paviršių, kad pasikrautų akumuliatorius, pasipildytų deguonies atsargas ir kt. Suprantama, tokį laivą nesunku užfiksuoti. Šio tipo povandeniniame laive buvo 30 miegamųjų vietų, o ekipažą sudarė 85 žmonės, tad teko miegoti kur pakliuvo. Vargino deguonies stygius, 60 laipsnių karštis; higienos reikmėms buvo vartojamas vanduo iš vandenyno. Gėlo vandens atsargos buvo laikomos statinėse už borto, kurios ne visada buvo sandarios, be to, per laivo vidurį buvo sumontuotas šildymo vamzdynas, ir vanduo joje dažniausiai būdavo sūrus. Bet ne tai svarbiausia. Povandeninio laivo „B-130“ antrojo rango kapitoną N.Šumkovą ištiko nenumatyta bėda: sugedo variklis, laivas buvo apsuptas NATO laivų žiedu. Reikėjo spręsti, ar panaudoti torpedas atakai, ar ne? Tai privalėjo nuspręsti pats kapitonas. Jo pasiryžimas taikiai išspręsti susidariusią pavojingą situaciją galbūt taip pat padėjo išvengti konflikto. Mintis, jog tada jie tapo politinių ambicijų aukomis, tų dienų dalyviams neduoda ramybės ir šiandien. Tiesa, ne visi tai suprato.

* * *

Prieš 40 metų žmonija buvo ant trečiojo pasaulinio karo ribos, bet protas nugalėjo. Ir šiandien nesvarbu, kas tapo nugalėtojais: JAV ar SSRS – laimėjo žmonija. „Karibų krizės periodas puošia mūsų politiką, taip pat ir manąją, kaip asmens, kuris iškėlė idėją ir pasiekė laimėjimų Kubai, neiššovęs nė vieno šūvio“, - rašo savo memuaruose N.Chruščiovas. Yra ir kita nuomonė. „Operacijos planas „Anadyr“ Kubai apginti kainavo mums 57-ias mirtis. Žuvusiųjų palaikai liko Kuboje. Jiems parvežti į tėvynę nepakako lėšų. Partija ir vyriausybė, išduodama savo gynėjus ir liaudį, primetė pasauliui socializmą. O kaip laidojo? Slapčia naktį kituose daliniuose, kad nejaudintų žmonių“, - viename straipsnyje rašo antrojo rango atsargos kapitonas, Žmogaus teisių gynimo asociacijos „Jūreiviški sambūriai“ („Morskije sobranije“) prezidentas Vladimiras Stefanovskis. Jis, iki armijos gyvenęs Vilniaus krašte, dabar - Sevastopolyje, straipsnio autorei pasakojo, jog Rusijos laivyną norėtų matyti techniškai efektyvų, o laivų ekipažo narius bei vadus – socialiai ir techniškai saugius, dvasiškai tvirtus, profesiškai išprususius.

Angelė BUŠKEVIČIENĖ

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija