„Vilniaus aušrą“ ir jos redaktorių prisiminus

Kun. prof. Vincentas Taškūnas (1880-1967)

Pernai sukako 70 metų, kai Vilniuje pasirodė lietuviškas katalikiškas laikraštis "Vilniaus aušra". Pirmasis numeris išėjo 1932 metų spalio mėnesį. Iš pradžių ėjo kas dvi savaites, vėliau - kas savaitę. Šį laikraštį redagavo ir leido kunigas profesorius Vincentas Taškūnas.
Tuometinis Vilniaus kraštas buvo ekonomiškai atsilikusi Lenkijos provincija. Lietuviai, kurių dauguma buvo kaimiečiai, išgyveno nelengvus laikus. Be materialinių sunkumų, jie dažnai patirdavo kai kurių teisių suvaržymus, gimtosios kalbos paniekinimą. Dažnai po kaimus slankiodavo įvairūs klaidintojai, skleisdami melagingus pažadus, ragindami vardan materialinių vertybių išsižadėti tikėjimo.
Pribrendo reikalas šviesti kaimo žmones, parodyti jiems tikrą gyvenimo kelią, o tai buvo galima atlikti tik per spaudą.
"Vilniaus aušros" redaktorius pirmame laikraščio numeryje, kreipdamasis į tautiečius, nušvietė tuometinę situaciją ir trumpai išdėstė siekiamus tikslus. Pažadėjo Kristaus dvasia skleisti Evangelijos šviesą, vengti to, kas galėtų įžeisti artimą dėl tautybės bei tikybos skirtumų, aiškiai perspėjo apie komunizmo pavojų.
Nors laikraštis buvo religinės pakraipos, tačiau plačiai pateikdavo to meto aktualijas iš viso pasaulio, taip pat iš Nepriklausomos Lietuvos. Daug dėmesio skyrė blaivybei, jaunimo auklėjimui, sveikos gyvensenos propagavimui.
Tuo metu Vilniaus krašto lietuviai katalikai buvo susibūrę į Šv. Kazimiero draugiją, kurios skyriai veikė didesniuose kaimuose. Ši draugija rūpinosi kaimo žmonių švietimu, steigė skaityklas, rengė lietuviškus vakarus su paskaitomis, įžymių datų bei veikėjų paminėjimais. Nors valdžia trukdė ir varžė draugijos skyrių veiklą, tačiau žmonės nepasidavė.
Šv. Kazimiero draugijos centro valdybos pirmininku buvo kun. prof. V.Taškūnas, todėl ir jo redaguojama "Vilniaus aušra" išsamiai rašė apie šios draugijos skyrių veiklą. Kaimų korespondentai pateikdavo žinių apie surengtus vakarus, paskaitas, kurias skaitė besimokantys Vilniuje studentai, pasakojimus apie kaimo džiaugsmus ir vargus. Įdomu pažymėti, kad tuo metu lietuviška veikla dar reiškėsi Apso, Breslaujos, Butrimonių, Varanavo, Dieveniškių apylinkėse.
"Vilniaus aušra" daug rašė apie kylančią grėsmingą jėgą - bolševizmą, tačiau ragino nenusigąsti, o visomis išgalėmis kovoti, tiktai ne kardu, o meile, per mokyklą, spaudą.
Apie pasitaikiusius tuo metu antisemitinius išpuolius rašė: "Mes, katalikai, negalime žydo niekinti, nes jis yra mūsų artimas, bet, imdami į savo rankas pramonę ir prekybą, galėsime apsieiti be jų. Tada netrukdys jie mums, o mes jiems".
Dabar, po daugelio metų, sklaidant pageltusius "Vilniaus aušros" puslapius, stebina redaktoriaus įžvalgumas, nuoseklus ir objektyvus to meto įvykių vertinimas. Jis paprastai ir suprantamai kaimo žmonėms pasakė visą tiesą apie tuo metu drebinusias Europą diktatūras, paneigdamas jų melagingus pažadus ir atskleisdamas jų piktadarybes. Tartum nujausdamas sunkių išbandymų artėjimą, ragino neišsižadėti amžinųjų vertybių, neišsigąsti.
Visi, kurie dar prisimena kun. prof. V.Taškūną, sako, kad niekada jo nematė nei supykusio, nei išsigandusio, o išgyventi jam teko nemažai.
Lenkų laikais kunigas ne kartą buvo baudžiamas už lietuvišką veiklą. Teko netgi kalėjime sėdėti. Karo metu, bombarduojant Vilnių, buvo ištrauktas iš po griuvėsių, sunkiai sužeistas. Teko ilgai gydytis, po to visą gyvenimą šlubčioti, jaučiant nuolatinį skausmą. Sovietinė valdžia jį ištrėmė iš Vilniaus. Niekuomet kun. prof. V.Taškūnas nesiskundė savais sunkumais, priešingai - džiaugdavosi, kad kentėdamas dar gali kai kam patarnauti.
Visą gyvenimą jis gyveno kukliai, besidarbuodamas Bažnyčios ir žmonijos gerovei. Buvo labai reiklus sau ir savo pavyzdžiu švietė aplinkiniams. Daug laiko skyrė jaunimo auklėjimui. Būdamas Vytauto Didžiojo gimnazijos kapelionu ir mokytojų seminarijos dėstytoju, kiek galėdamas, šelpė sunkiai besiverčiančius mokinius. Vėliau profesoriavo Vilniaus kunigų seminarijoje. Čia kurį laiką ėjo vicerektoriaus pareigas. Visą savo atlyginimą skyrė spaudai ir švietimui. Nuolatos domėjosi viskuo, kas vyksta pasaulyje.
Prieškariu lankėsi Italijoje ir Prancūzijoje. Savo kelionių įspūdžius aprašė "Vilniaus aušroje". Juos skaityti ir šiandien įdomu, nes išryškėja rašančiojo akiračio platumas ir neeiliniai literatūriniai gabumai. Taip pat yra parašęs knygelę "Vilniaus kalvarijos", kurios išėjo dvi laidos.
Mirė kun. prof. V.Taškūnas 1967 m. vasario 18 d. Vilniuje. Palaidotas Saltoniškių kapinėse.

Antanas PANAVAS

© 2003 "XXI amžius"