„Tas, kuris neišeina, negali sugrįžti“
Pokalbis apie leidinį „Neišėjusiojo sugrįžimas“

Alfonsas Jurskis

Alfonsas Jurskis – vienas žymiausių radijo specialistų Lietuvoje, Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės pulkininkas leitenantas, Vytauto Didžiojo universiteto docentas.
Spalio mėnesį Radioelektronikos fakultete, A.Jurskio vardu pavadintoje auditorijoje, buvo iškilmingai atidengti inžinieriaus bareljefas ir istorinių dokumentų stendas. Apie tai „XXI amžiuje“ (2002 11 13) jau rašė K.Dobkevičius.
Neseniai pasirodė ir biografinis leidinys apie radijo inžinierių A.Jurskį. Tai „Neišėjusiojo sugrįžimas“, kurį parašė Aldona ZIMNACHAITĖ. Autorę kalbina Elona GUBAVIČIŪTĖ.

Jūs skaitytojams pateikėte puikią biografinę knygą. Gal galėtumėte atskleisti jos pavadinimo prasmę?
„Neišėjusiojo sugrįžimas“… Paradoksalus pavadinimas, paradoksalus teiginys, nes tas, kuris neišeina, negali sugrįžti. Tas, kuris neišėjo, be abejo, yra šalia, kartu su mumis. Tačiau šiandien neišėjusiojo sugrįžimas - faktas ir realybė. Leidinio „Neišėjusiojo sugrįžimas“ pasirodymas – tai dešimtmečius saugotos Amerikoje archyvinės medžiagos parodymas visuomenei, tai bandymas atgaivinti praeitį ne gilinantis į istorines peripetijas, bet kalbinant A.Jurskį, jo šeimos narius, giminaičius bei draugus. Manyčiau, kad tai yra informatyvi, dokumentinė, bet gan dvasinga apybraiža apie šį autoritetingą žmogų, gyvenusį svetur (Vokietijoje, Amerikoje) 22 metus.
Kiekvienas išvykęs svetur žmogus turi dvi galimybes: palaipsniui nutautėti arba išsaugoti savo tautinį savitumą. Antroji galimybė įpareigoja neatbukti dvasiškai, neišsižadėti savo kilmės. Biografinėje apybraižoje „Neišėjusiojo sugrįžimas“ pastebėsite, kad A.Jurskis turėjo įprotį užfiksuoti savo minčių tėkmę dienoraštyje, ant popieriaus lapelių, laiškuose, savo straipsniuose. Tad Jurskių šeimos archyve išlikę šio žmogaus užrašai yra tylus kalbėjimas, atskleidžiantis A.Jurskio, kaip asmenybės, slėpinius, esmę, ir tai yra bene geriausia galimybė sužinoti, ką jis jautė 1944 metais, palikdamas gimtuosius namus, Lietuvą, ką išgyveno svetur. Kai kurie skaitytojai tikriausiai bandys ieškoti paralelių su žymaus emigrantinės prozos atstovo Mariaus Katiliškio autobiografiniu romanu „Išėjusiems negrįžti“, kuriame išėjimas iš tėvynės suvokiamas kaip savo šaknų, esminių vertybių praradimas. Tačiau, siekdama įtaigumo ir norėdama įrodyti, kad istorinė tiesa glūdi ne tik žmoguje, bet ir žodyje, pateiksiu keletą A.Jurskio minčių iš dienoraščio ir kai kurių kitų rankraščių:
- …nesvajokime apie mūsų ateitį svetimuose kraštuose. Emigraciją statykime sau ne už tikslą, bet tik eventualią priemonę į išlaisvintą Tėvynę patekti (1944 10 07).
- Tik viltimi, kad tiesa turi nugalėti klastą ir melą, kad gėris turi nugalėti piktą, - tik šiomis viltimis kupini mes iškentėsime, mes išvargsime iki šviesaus laisvo rytojaus, kada laisvi grįšime į laisvą nepriklausomą tėvynę! (1945 07 27).
- Iš praeities stiprybę mes semiame. Taip, garbinga praeitis, laisvė ir laisvųjų lietuvių aplinka lydi mus kiekvieną liūdesio ir skausmo valandose. Tą garbingą praeitį sukūrė mūsų bočiai, tą laisvę iškovojo mūsų tėvai ir broliai, todėl ir mes, ar svetimųjų sukaustyti, ar tarp svetimųjų vargstantieji, tos laisvės neišsižadėsime. Ar atviroje kovoje, ar dvasiniai prislėgti mes per ašaras, skausmus, paniekinimą ir vargus tą laisvę vėl laimėsime. Šiandien per aukas ir kančias į laisvę, o rytoj laisvais, nepriklausomos Lietuvos keliais. Tas rytojus išauš gal dar šiais metais, o laisvės saulė ateinančią 16 vasario tikrai suspindės! (1946 02 16).
- Bet viltis į tiesą ir meilė tėvynės neužgeso mūsų širdyse. Išauš rytojus, vienas iš netolimų, ir grįšime į brangią tėvynę iš vargo ir skurdo ją kelti ir priešų sukeltas žaizdas gydyti (1947 10 07).
- Niekad ir niekur neatsisakau talkininkauti bei bendradarbiauti mūsų kultūriniuose bei tautiniuose reikaluose, aiškiai suvokdamas, kaip daug įpareigoja mus tremtis mūsų žygiuose į Tėvynės laisvę (1951 06 19).
Pateiktos mintys akivaizdžiai patvirtina faktą, kad kiekviena šių eilučių autoriaus dieną, praleista svetur, yra nenutrūkstamais saitais susieta su Lietuva. Tą liudija ir jo visuomeninė veikla, pagrįsta ne sentimentais, o tautinėmis aspiracijomis, Tėvynės išlaisvinimo ir atstatymo darbų koordinavimu. Beje, apie tai plačiau galima paskaityti leidinyje „Neišėjusiojo sugrįžimas“.
Paradoksalu, bet ilgus dešimtmečius A.Jurskio asmenį ir veiklą Lietuvoje gaubė tyla, nežinomybės šešėlis, nors Amerikoje jis buvo žinomas žmogus, kultūros veikėjas, apie jį dažnai rašė išeivijos lietuvių spauda. 1953 metais Los Andžele išleistame „Amerikos lietuvių vardyne“ (tai biografinės žinios apie žymesnius JAV lietuvius) ir vėliau Bostono Lietuvių enciklopedijoje (1957. T. 10) yra įamžinti svarbiausi A.Jurskio gyvenimo ir veiklos faktai. Jis minimas ir amerikiečių populiariuose enciklopediniuose žinynuose „Leaders of American Science“ (First Edition, Volume I, 1953-1954) ir „Who’s Who in American Education“ (Seventh Edition, 1955-1956). Tačiau šie faktai jau susiję su praeitimi. Šiandien belieka konstatuoti, kad A.Jurskio įnašas į Lietuvos kultūros istoriją reabilituojamas.
Šiais laikais nelengvai suvokiama darni jungtis tarp religijos ir technikos. O štai diplomuotas inžinierius A.Jurskis harmoningai derina šias dvi sritis. Kaip ir kur pasireiškė šio žmogaus gilus dvasingumas ir religingumas?
Kiekvienas iš savo patirties žinome, kokie įvairūs, nepanašūs vienas į kitą yra žmonės, todėl nenuostabu, jog jie gali būti orientuoti į nevienodas vertybes. Tačiau egzistuoja ir universalios vertybės. Tai, ką vertina visa žmonija arba bent jau dauguma žmonių. Viena tokių universalių vertybių laikytina A.Jurskio praktinė veikla technikos srityje (jis vienas geriausių XX a. pirmosios pusės radijo specialistų Lietuvoje), mokslinė veikla (jis ne vieno mokslinio straipsnio, vadovėlio autorius), akademinė veikla (jis VDU, Temple universitete ir kai kuriose kitose aukštosiose mokyklose dėstė elektronikos dalykus, matematiką). „Kad mokslininkas nepasidarytų tik mokslo amatininkas, jis turi būti susipažinęs su filosofija“, - tai mintis, užfiksuota A.Jurskio ranka ant popieriaus lapelio. Išlikusi biblioteka, daugybė iškarpų įvairiomis kalbomis iš laikraščių, žurnalų, dienoraštis, „minčių žaibai“, užrašyti ant popieriaus lapelių, rodo, kad A.Jurskis ne tik domėjosi filosofija, bet ir propagavo filosofines įžvalgas. Technika, anot A.Jurskio, atveria žmogui naujas galimybes, tačiau paverčia jį savo vergu, inspiruoja žmogaus dvasinę mirtį. „Mašina, kad ir žmogaus padaras, tačiau pririša prie savęs. Ji jį pavergia, aktyvina ir nuasmenina. Visų mintys ir žygiai ateinančioje gadynėje turi būti nukreipti žmogui atstatyti, atkurti pagal jam skirtą dievišką prigimtį, t.y. asmenybę, keliaujančią šiame pasaulyje tiesos, grožio ir meilės nusmaigstytomis gairėmis. Ateities kovos, jei jos vyks bei reikalingos bus, bus kovos dėl žmogaus asmens išlaisvinimo ir jo atkūrimo“, - tai vėlgi šio ne humanitaro, o technikos žmogaus ateities vizija, išsakyta paskaitoje „Technika ir žmogus“ 1947 m. rugpjūčio 19 d.
Daugybė sustabdytų minčių, apmąstymų apie žmogiškąsias silpnybes, vertybių atrankos galimybę šiandien atskleidžia A.Jurskio filosofinį santykį su gyvenamuoju laikotarpiu, suvokimą, kad tikrasis išsigelbėjimas vis dėlto slypi žmogaus dvasios pasaulyje: jo suformuluota žmogiškosios vertės samprata (nors turto neturi, bet turi neįkainojamą vertybę – dvasią) rodo jį esant dvasios žmogumi. Savo apibendrinimus pagrįsti vėlgi pateiksiu keletą A.Jurskio minčių:
l Žmogus galingas ne raumenimis, bet dvasia. Žmogus – vienintelė pasaulyje būtybė, kuri sugeba logiškai galvoti, taigi ir suvokti, kad jo galutinis siekimas ir žemiško kelio galas yra ne medžiaginių vertybių gausumas, bet dvasinio nusiteikimo tobulumas.
- … kad būtum tikru žmogumi, reikia turėti dvasinių vertybių. Kiekvienas žmogus gimsta ir ugdo dirvą dvasinėms vertybėms sėti… Mokslas lavina protą, o išlavintas protas padeda sėkmingai augti ir pasireikšti žmogaus dvasinėms vertybėms. Išmokslintas žmogus sugeba protauti, sugeba tiksliau suprasti aplinkumą ir ją įvertinti. Jis jaučiasi drąsesnis ne todėl, kad kumštį stiprų turi, bet todėl, kad daugiau ir toliau už kitus mato ir stipriau jaučia, reiškia – geriau viską supranta, gyvenimo sunkumus lengviau išgyvena ir kliūtis sėkmingai nugali… Dvasinių vertybių jokia aplinkuma negali sugriauti – jos amžinos (iš 1945 metais rašyto laiško sūnui Liūtaverui).
- Visos pasaulio gėrybės ir visi malonumai taip nepatvarūs, taip greit praeina ir juokingai kinta, dažnai iš ištaigos ir prabangos į vargą ir skurdą krenta… Tik sveika mintis, tik skaistaus proto darbai amžinai neišdyla ir kartų kartoms lieka tikra vertybe. Tokie darbai, tokios vertybės tikrai duoda neišdildomą džiaugsmą ir pasitenkinimą. Dvasinė arba įdvasinta kūryba stiprina žmogų ir jo gyvenimą pripildo nepasveriamu, neįkainojamu, taigi visada pastoviu džiaugsmu. Viskas iš dulkių ir viskas į dulkes pavirsta, tik dvasia ir mintis, ir prigimto skaistaus proto mintis – amžina. Mintis seka gyvenimą, mintis minta ir bręsta stebėdama gyvenimo raidą ir tikrovę. Tikrovę sukūrė ir valdo išmintingiausia dvasia, bet tikrovė yra laisva (iš dienoraščio 1945 08 02).
Vienas dvasingumo šaltinių, daugelio moralinių vertybių versmė, A.Jurskio manymu, yra kančia. Jeigu kenti, bręsti kaip asmenybė, kančioje sužiba meilė, atsiskleidžia žmoniškumas. Šis įsitikinimas – tai, manyčiau, A.Jurskio stoiškumo apraiška, netiesiogiai atverianti krikščioniškosios pasaulėjautos klodus. O ir tiesiogiai… Dievo vardas minimas daugelyje jo dienoraščio puslapių. Krikščioniškosios tiesos padėjo šiam žmogui nepalūžti, išlikti optimistu, tikėti ateities gerove net ir sunkiausią valandą; būtent krikščioniškoji pasaulėjauta stimuliavo jo dvasinę stiprybę. Leidinyje „Mano pasaulėžiūra“ (Čikaga, 1958) A.Jurskis atvirai rašo apie savo tikėjimą, pasaulėjautą: „Tikėjimas yra Dievo pažinimo filosofija bei meilė. Dievas yra Žodis ir Dvasia. Dievas yra visur, - jaučiu Jį ir savo širdyje“. Netgi paskutiniuose apmąstymuose (1966 m. birželio 1 d., pora mėnesių prieš mirtį) jis ramiai samprotavo apie mirtį, pasirodysiančią gerosios dvasios pavidalu: „Amžinoji Visatos dvasia, mūsų išmonei nesuvokiama, teiškyla iš pasąmonės antjuslio Prado ir šviesia skraiste kaip angelo sparnais teapgaubia ir sergi mūsų gyvenimui skirtus kelius, atseit mintijančiomis būtybėmis būti ir Visatos raidos grandinėn įsijungti“.
76-ios Mišios, kurias užprašė visuomenė už A.Jurskio sielą po mirties, rodo jo įvertinimą dvasiniu aspektu, tikėjimo svarbos akcentavimą šio žmogaus tiek žemiškajame, tiek anapusiame gyvenimuose. Vėlgi paskutinis prašymas, kad laidotuvių dieną niekas nepirktų gėlių, bet pinigines aukas skirtų Vasario 16-osios gimnazijai ir Lietuvių fondui, liudija ne tik A.Jurskio racionalų pasirengimą „išeiti“, bet ir ypatingą kuklumą, pasiaukojimą, perdėtą rūpinimąsi tautos reikalais.
A.Jurskis ir nūdiena. Ko mes galime pasimokyti iš jo šiandien?
Dabartis… Radijas, buvęs viena žymiausių progreso faktorių ir laikytas tiesiog stebuklu, šiandien tapo kasdienybe. Naujosios technologijos skverbiasi į mūsų gyvenimą. Vienos vertybės keičiamos kitomis, ir apskritai vertybių perkainojimo procesas nestebina nieko. Sunku prasmingai gyventi. Todėl žmones vis dažniau ištinka dvasinės krizės. Tačiau pažvelkime į gyvenimą filosofiškai. …kiekviena išgyventa sekundė – jau praeitis: taigi tik praeityje mūsų atrama ir išminties bei patyrimų versmės ateičiai. Dabartis laiko dimensijos neturi, tai nelyginant tik taškas mūsų gyvenimo schemoje ar atskiru atveju tik skiriamoji linija tarp praeities ir ateities.
Taigi A.Jurskis ir nūdiena. Nuo 1926-ųjų, kasmet, birželio 12-ąją, minima Lietuvos radijo diena netiesiogiai primena ir A.Jurskio – kuklaus žmogaus reikšmingą vaidmenį Lietuvos radijo istorijoje. Būtent tokių iniciatyvių žmonių veikla darė įtaką naujų radiotechnikos galimybių plėtrai ir technologijų tobulinimo procesui mūsų valstybėje.
Neįtikėtina, tačiau įvairūs sukrėtimai, sunkumai, ekstremalios sąlygos nesužlugdė A.Jurskio: visos aplinkybės stiprino jį, jo meilę artimui, tautai, gimtinei. Jis „nelinko“ svetimam vėjui pučiant, nes niekada neprarado tikėjimo ir vilties sugrįžti, nes neprarado etninio kolorit, įgimtų ir išsiugdytų dvasinių vertybių. Beje, nuo devynerių metų A.Jurskio auklėjimu ir lavinimu keletą metų ypač rūpinosi dėdė Petras, Papilės klebonas, neeilinis dvasininkas, daug dėmesio skyręs Lietuvos istorijos ir etnografijos klausimams. Bendravimas su šiuo didelės vidinės kultūros žmogumi paliko gilų pėdsaką jaunuolio pasaulėžiūroje: išugdė gėrio pradus, įskiepijo meilę gimtajam kraštui. Tačiau, be abejo, tai tik hipotezė, nes kiekvienas iš mūsų susiduriame su vertybių atrankos galimybe. Taigi iš A.Jurskio patirties mes šiandien galime ir turėtume pasisemti ne tik išminties, bet ir stiprybės, dvasingumo, tautinio imuniteto.

© 2003 "XXI amžius"