|
Nepaprastas
kunigo ir menininko dvasios švytėjimas
 |
Apie kun.P.Markevičių pasakojo gerai jį
pažinojusi uteniškė žurnalistė Rūta Jonuškienė
|
Meno gerbėjai yra atsparūs bet
kokiems orams. Tuo buvo galima įsitikinti šaltoką sausio 8-osios
pavakarę, atėjus į Panevėžio G.Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos
galeriją 2-asis aukštas. Joje vyko kun. Petro Markevičiaus (1912-1987)
tapybos darbų parodos atidarymas. Pagerbti į Amžinybę išėjusio
dvasininko ir kūrėjo talento atėjo nemažas būrys meno mylėtojų.
P.Markevičius, kunigu įšventintas 1938 metais, vikaravo Pumpėnuose,Vabalninke,
Kamajuose. Jis klebonavo Daunoriuose, Upytėje, Anciškyje, Dambavoje,
o nuo 1964 metų iki mirties - Biliakiemyje. Kun. P.Markevičius
buvo ir kūrėjas. Nutapė per 400 paveikslų. Paliko šimtus rankraščių,
kuriuose - eilėraščiai, poemos, dramos, tautosakos rinkiniai.
Kun.P.Markevičius buvo plačios erudicijos žmogus. Jis domėjosi
daile, kultūra, literatūra, tautosaka.
Galerijoje 2-asis aukštas eksponuojami kun. P.Markevičiaus darbai
yra dovanoti Utenos krašto muziejui, uteniškiams žurnalistei Rūtai
Jonuškienei, dailininkui Klemensui Kupriūnui, kūrėjo dukterėčioms
- vilnietei Daliai Adomaitienei, Utenoje gyvenančioms Reginai
Merkienei ir Danguolei Jonaitienei.
Parodos atidarymo iškilmių vedėja buvo G.Petkevičaitės-Bitės viešosios
bibliotekos darbuotoja Jolita Eidukienė. Pirmajai ji suteikė žodį
Stasei Medytei. Žinoma dailininkė teigė, jog kun. P.Markevičiaus
tapytus du paveikslus - Rūpintojėlį ir Žydinčią obelį - būtų
galima statyti greta žymiausių pasaulio menininkų darbų.
|
|
Dvasinį
atminties paminklą pastatė žmona
 |
Regina Merkienė prie savo vyro Vaclovo Merkio
medinių skulptūrų
|
Utenos kraštotyros muziejuje atidaryta
uteniškio šviesaus atminimo tautodailininko Vaclovo Merkio (1934-2002)
tapybos ir medžio drožinių retrospektyvinė paroda, skirta šio Utenos
krašto menininko mirties metinėms paminėti.
V.Merkys ypač mėgo kurti medžio skulptūrėles pagal literatūros kūrinius.
Kasmetinėse Utenos rajono tautodailės parodose, kuriose aktyviai
dalyvaudavo, akį traukdavo veikėjai iš V.Krėvės-Mickevičiaus kūrinių
Kukis ir Gugis, J.Biliūno Juozapotos, Kliudžiau, Alaušas ir
tėvukas iš J.Baltušio Parduotų vasarų, legendinis kunigaikštis
Utenis, liaudies dainų mergelės grėbėjėlės ir pasakų herojai, žaismingi
velniūkščiai
Darbelius V.Merkys padažydavo. Jo nuomone, spalvos suteikdavo medžio
skulptūroms ne tik grožio, žaismės, bet ir gyvasties, naujų charakterio
bruožų, priartindavo prie senųjų lietuvių liaudies meno tradicijų.
Polichrominės skulptūrėlės metams bėgant tobulėjo, keitėsi išraiškos
formos, personažai. Tarp pirmųjų drožinių - velnių kaukės ir pasakų
gyvybe kunkuliuojantis Velnių malūnas. Vėliau šitos velniavos
Vaclovas atsisakė. Jam artimesni buvo kaimo žmonės - artojai, šienpjoviai,
grėbėjos, kuriuos stengėsi įamžinti, prakalbindamas medį, bei šventieji.
Nedideliuose kambarėliuose Utenoje, Molėtų gatvėje esančiame name,
viena prie kitos rikiavosi skulptūros - iš viso per 700 įvairiausių
kūrinių. Kiekvienas šimtąsyk rankose vartytas, kaltais ir kalteliais
dailintas, savu gyvenimu sušildytas. Ne viena žaisminga skulptūrėlė
išklydo į platųjį pasaulį. Pasak V.Merkio žmonos Reginos, jos vyro
darbų yra įsigiję šalies muziejai bei kolekcininkai, užsienio turistai.
Daug drožinių Vaclovas padovanojo, suteikdamas džiaugsmo jį pažinojusiems
žmonėms.
|
|