Katalikų Bažnyčios padėtis Rytų Sibire

Irkutske dirbanti vienuolė džiaugiasi tarptautinės katalikų bendruomenės teikiama parama

Carinėje Rusijoje buvo lengviau

Pačiame 650 tūkst. gyventojų turinčio Irkutsko centre, netoli regiono administracijos būstinės ir greta miesto dviejų didžiausių rusų stačiatikių bažnyčių, stovi gotikinis plytų pastatas – originali katalikų bažnyčia, pastatyta 1887 metais.
Gerai išsilaikę katalikų maldos namai daug pasako apie šio tikėjimo padėtį Rytų Sibire netgi carinės monarchijos laikais, kai stačiatikybė buvo oficiali valstybinė religija. Dabar, kai Rusija tapo demokratinė, vietos katalikų bendruomenė negali atgauti šios savo originalios bažnyčios, kuri komunistų valdžios buvo konfiskuota ir uždaryta 1938 metais. Pastate dabar įrengta koncertų salė ir tik nedidelėje jo rūsio dalyje katalikams leista įrengti koplyčią.
Negalėdamas visiškai atgauti maldos namų, Irkutsko šv. Juozapo katalikų diecezijos vyskupas Ježis Mazuras pagaliau atsisakė šių reikalavimų ir priėmė savivaldybės pasiūlytą sklypą kitoje miesto dalyje, kur užsienio tikinčiųjų parama buvo pastatyta nauja katedra, dedikuota 2000 metais.
Tuo tarpu anos katalikų nuosavybės likimas – negalėjimas atgauti savo maldos namų – patvirtina, jog Katalikų Bažnyčia kai kuriais atžvilgiais turėjo didesnę religinę laisvę carinėje autokratijoje nei šių dienų demokratijoje, sako Dieviškojo Išganytojo vienuolijai priklausantis lenkas kunigas Ignacas Pavlušas, kuris į Rusiją atvyko 1991 metais ir dabar yra Irkutske ilgiausiai dirbantis katalikų kunigas.
Labai akivaizdžiai tai patvirtina praėjusių metų balandį įvykęs ir iki šiol Rusijos vyriausybės nepaaiškintas vyskupo J.Mazuro išvarymas, kuris dabar stengiasi vadovauti savo diecezijai – plotu didžiausiai pasaulyje – telefoniniu ir internetiniu ryšiais iš gimtosios Lenkijos. „Žmonės buvo laimingi turėdami savo vyskupą, - sakė kunigas I.Pavlušas, pastebėdamas, kad Irkutske vyskupo niekada nėra buvę iki 1999 metų. – Dabar jį iš mūsų atėmė. Kodėl? Tegul paaiškina mums viešai“.
Maskvoje, už penkių laiko juostų į Vakarus, vienintelis žinomas paaiškinimas buvo spalio mėnesį duotas Rusijos parlamento nariui, kuris pareikalavo paaiškinti, kodėl iš šalies buvo išvaryti vyskupas I.Mazuras ir keturi užsieniečiai katalikų vyskupai. Užsienio reikalų ministerija parlamentarui atsakė, kad tie sprendimai buvo „visiška FSB (buvusios sovietinės saugumo tarnybos KGB) kompetencija“. Nepaisant politiškai įtakingos Rusijos Stačiatikių Bažnyčios vadovų oficialių neigimų, stebėtojai beveik neabejoja, kad dvasininkų išvarymas buvo atsakomasis smūgis Vatikanui už keturių naujų katalikų vyskupijų steigimą Rusijoje. Šis žingsnis, suprastas kaip „katalikų ekspansionizmas rusų stačiatikių teritorijoje“, supykdė Maskvos patriarchatą ir dėl to netgi įvairiuose miestuose, įskaitant Irkutską, buvo surengtos prieš Vatikaną nukreiptos demonstracijos. Irkutsko žmogaus teisių aktyvistas ir rašytojas Anatolijus Kobenkovas pripažįsta, kad nors insinuacijos, jog neva vyskupas J.Mazuras kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, „yra skaudžios katalikams, tačiau daugeliui žmonių Irkutske tai mažai rūpi“.
Rytų Sibire, kur didžiuliai atstumai ir kur dirba beveik vien tik užsieniečiai dvasininkai, du lenkai kunigai, paskirti kasdieniams reikalams administruoti be vyskupo likusioje diecezijoje, gerai supranta nelengvą Katalikų Bažnyčios padėtį. „Mums reikia išlaikyti pusiausvyrą, neprovokuojant vietinės valdžios, ir kartu apginti savo interesus“, - sako klaretinas kunigas Antonis Bandura, kuris, kaip vyskupijos generalinis vikaras, dalija savo laiką tarp diecezinių institucijų Irkutske ir už 850 kilometrų Krasnojarske esančios katalikų parapijos, kurioje dirba klebonu.
O dėl santykių su rusų stačiatikiais, tai kunigas A.Bandura pripažįsta per dešimtmetį susiformavusius gerus asmeninius kontaktus Krasnojarske, kurie galėtų būti pavyzdžiu kitiems Sibiro miestams. Jis pabrėžia, kad bendradarbiavimas su stačiatikiais turi būti atviras ir nuoširdus, kiekvieną kartą neišskiriant jo ekumeninių aspektų. „Rytų Sibiras, kaip tremties, bausmės ir jo teritorijos įsisavinimo istorija, yra unikali vieta, - sako kunigas A.Bandura. – Tai tarsi didžiulis puodas, į kurį buvo sumesti įvairių tautybių atstovai, pageidavo jie to ar nepageidavo. Dėl to tarp sibiriečių egzistuoja savitas solidarumas. Čia susiformavo tolerancijos tradicija.
O kunigas I.Pavlušas pastebi, kad dabartiniai sunkumai, susidarę dėl vyskupo J.Mazuro nebuvimo, netgi palankūs išganymui. „Gerai, kad jie mus kankina. Tai mūsų kryžius. Tai mūsų skaistykla“.

Katalikų parapija prie Baikalo ežero

Dviejų nedidelių patalpų medinė bažnyčia stovi žvejų miestelio Sliudijankos pakraštyje, prie Baikalo ežero. Jeigu ne paprastas penkių metrų kryžius, pastatytas kieme, niekas negalėtų pasakyti, jog tai katalikų maldos namai. Be to, ši bažnyčia ir neturi atitinkamos juridinės registracijos: minėtas pastatas yra privati tvirto raudonskruosčio vyro – V.Abramiano - nuosavybė. Šis pasaulietis yra miestelio negausios šv. Jurgio katalikų bendruomenės vadovas.
Vieną sekmadienio rytą prieš šv. Mišias V.Abramianas stovėjo piktas prie medinio pastato – buvusių jo namų, o dabar bažnyčios. Rūkydamas cigaretę, jis nervingai pasakojo, jog kažkas naktį perlipo per tvorą ir iš bažnyčios rūsio išnešė ten buvusias bulves. Bet anksčiau yra buvę dar liūdnesnių atsitikimų – vieną kartą vagys buvo įsiveržę į bažnyčios vidų ir išsinešė žvakides, krištolinę vazą ir laikrodį. „Štai kodėl būtų geriau, kad čia kas nors nuolat budėtų“, - sako V.Abramianas, 49 metų vietinis statybininkas, kuris beveik vienas apmoka visas parapijos bendruomenės išlaidas, o taip pat žiemą kūrena bažnyčios pastato krosnį, „kad vamzdžiai neužšaltų“.
Irkutsko diecezijos administracijos vadovai korespondentui paaiškino, kad jie taip pat mano, jog 26 tūkstančius gyventojų turinčios Sliudijankos gyvenvietės katalikams reikėtų nuolatinio kunigo. Tačiau iškyla reikšmingos kliūtys, kurias sunku įveikti. Kaip minėta, Irkutsko katalikų vyskupija savo plotu yra didžiausia diecezija pasaulyje, nusidriekusi nuo Kinijos sienos iki Arktikos ledynų per septynias laiko juostas. Dėl tokių didžiulių atstumų, vienišumo ir izoliacijos grėsmės stengiamasi, kad kunigai, kurių ir taip nedaug, dirbtų vietose po du. Dėl to visoms po regioną išsibarsčiusioms parapijoms jų paprasčiausiai neužtenka.
„Čia gyventi vienam yra labai sunku“, - sako diecezijos kancleris Dieviškojo žodžio (verbitų) vienuolijai priklausantis kunigas Jozefas Veclavikas. Papildomą įtampą posovietinėje Sibiro visuomenėje katalikų sielovadininko darbui kelia seksualinis palaidumas ir dėl to ypač išaugęs skyrybų skaičius, kuris turi įtakos, jog „toli gražu ne kiekvienas gali suprasti vyro gyvenimą celibate“.
Todėl Rytų Sibire, kur iš esmės pirmiausia remiamasi užsieniečiais dvasininkais, parapijai turėti savo nuolatinį kunigą yra didelis pranašumas. Tik vienas iš Irkutsko vyskupijoje dirbančių 46 kunigų yra Rusijos pilietis. Nereikia užmiršti, kad iki sovietinio komunistų režimo žlugimo Rusijoje daugelį dešimtmečių iš viso nebuvo kunigų seminarijos. Be to, Sibiras dėl jo, kaip atšiaurios ir tolimos tremties vietos, šalto klimato, menkos reputacijos, nėra patrauklus sielovadinei veiklai ir gyvenimui. „Dabar sunku rasti kunigų, kurie čia norėtų atvykti ir darbuotis. Žmonės žino, kokios yra klimatinės sąlygos, kad nelengva ekonominė padėtis, o taip pat labai toli iki Europos“, - pripažino diecezijos kancleris. Padėtį paaštrino ir vyskupo J.Mazuro išvarymas: Rusijoje, kur vadovavimas tradiciškai sutelkiamas „vienose rankose“, neturėjimas savo vadovo organizacijai yra didelis nuostolis.
V.Abramianas taip pat pripažino, kad ilgesnis vyskupo nebuvimas atsiliepė ir Sliudijankos bendruomenės planams. „Jis norėjo čia pastatyti tikrą bažnyčią ir architektą iš Lenkijos buvo atsivežęs sklypui parinkti. Esame suradę gerą vietą netoli pagrindinės gatvės“, - sakė V.Abramianas. Jis teigia, kad miestelyje gyvena apie 100 katalikų, tačiau pamaldas lanko tik 25. V.Abramiano įsitikinimu, jeigu miestelis turėtų tikrą bažnyčią, lankytojų skaičius išaugtų keturis penkis kartus.
Dabartinis medinis pastatas kaip maldos namai pradėjo veikti tik 2001 metais. Prieš tai ištisus dešimtmečius, kai komunistų režimas konfiskavo ankstesnę Sliudijankos katalikų bažnyčią, kai kurie vietiniai katalikai, o taip pat atvykę prie Baikalo ežero poilsiautojai eidavo į miestelyje veikiančią stačiatikių bažnyčią. Tai reiškia, kad dauguma Sliudijankos katalikų (kaip ir visame Sibire) faktiškai buvo atitrūkę nuo bažnytinio gyvenimo.
„Nenorėčiau sakyti, kad Rusija yra tapusi misijų teritorija, bet mūsų darbo sąlygos dažnai yra būtent tokios. Mūsų katalikai čia yra tiesiog apleisti“, - kalbėjo kunigas J.Veclavikas po šv. Mišių Sliudijankos bendruomenei. Kartu su V.Abramianu šiek tiek užkandęs, jis susirengė grįžti į Irkutską. Sibire žiemą 90 kilometrų kelias automobiliu prieblandoje yra išbandymas netgi patyrusiam vairuotojui.

Gailestingumo darbai

Šv. Karolio Boromejo įkurtai Gailestingųjų seserų kongregacijai priklausanti vienuolė Margarita Kukina darbuojasi Irkutsko pakraštyje esančiuose nepagydomų ligonių slaugos namuose. Visuomenėje, kur mažai kam rūpi seneliai ir tuo labiau mirštantieji, jos vargšai ir apleisti pacientai vis dar vadovaujasi sovietiniais ateizmo principais, ir jiems sunku suprasti, kodėl sesers Margaritos Dievas leidžia jiems taip kentėti.
Ji pasiaukojančiai atlieka savo pareigas aplinkoje, kur į katalikus žiūrima su įtarumu, o į slaugos namus mirštantiesiems – su nuostaba. Į vakarus nuo Irkutsko tokie namai dar yra už 1400 kilometrų, o į rytus tarp Irkutsko ir Ramiojo vandenyno (1700 kilometrų) daugiau jų iš viso nėra. Nepaisant to, 36 metų vienuolė yra dėkinga likimui, kad gali paliudyti, kaip liga, skausmas ir neišvengiamai artėjanti mirtis gali padėti pacientui susitelkti į tai, ką ji vadina „visišku atsivėrimu Dievui“. Ši neaukšta, paprasta, bet kartu įspūdingai graži moteris sako, kad ir „laikas čia eina kitaip. Jūs čia niekam nepasakysite: „Palaukite. Vėliau“. Ne, viskas čia yra dabar, kaip kad ir Dievas yra dabar“.
Sesuo Margarita anksčiau nebuvo katalikė. Ji pakrikštyta stačiatikių bažnyčioje, užaugo Ulan Udėje, kitoje Baikalo pusėje, kur dauguma tikinčiųjų – budistai. Jos tėvas sovietmečiu priklausė valdančiajai komunistų partijai, kuri išpažino mokslinį ateizmą. Įgijusi gydytojos diplomą ir stebėdama Sovietų Sąjungos griuvimą, ji pajuto kitokio gyvenimo trauką. Iš pradžių dirbo Sibiro kalėjimuose su baptistais, bet viską nulėmė pažintis su vienu amerikiečiu kataliku iš Pensilvanijos 1993 metais, kuris kaip piligrimas pėsčias keliavo per Rytų Sibirą. Šio maldininko dėka, o taip pat dėl vidinio Dievo šaukimo ji atrado kelią į vienuolyną, kur 1997 metais davė įžadus. Ji prisimena, jog jos tėvai buvo šokiruoti dėl tokio poelgio ir netgi galvojo, kad duktė „išėjo iš proto“.
Sesuo Margarita – etninė rusė, tikra sibirietė, o aukštasis medicininis išsilavinimas leidžia jai užimti ypatingą padėtį tarp kitų vienuolių, kurių dauguma Rusijoje yra užsienietės. Tai padeda jai lengviau padėti vietiniams nepagydomiems pacientams, jiems pareinant iš vieno pasaulio į kitą. Vienuolė stengiasi išaiškinti, jog tam, kad šis perėjimas taptų kiek įmanoma laimingesnis, jie turi atsisakyti senojo sovietinio pasaulio suvokimo, grindžiamo ateizmu, ir stengtis susitaikyti su Dievu. „Sovietmečiu mes buvome mokomi, kad Dievas neegzistuoja ir kad tikėjimas į Dievą yra kažkas gėdinga“, - aiškino ji, pažymėdama, kad stengiasi, jog jos pacientai, artėjant mirčiai, bandytų išgirsti tikrąjį savo širdies balsą“.
Sesuo Margarita 1999 metais pradėjo dirbti vietiniuose slaugos namuose, kurie priklauso Irkutsko onkologijos ligoninei. Tais metais ligoninės vadovybė kreipėsi į vyskupą J.Mazurą, prašydama surasti šiam atsakingam darbui medicinos išsilavinimą turinčią vienuolę. Šiuose slaugos namuose mirštantiems ir neturtingiems ligoniams yra skirtos 35 lovos. Prancūzijos ir Vokietijos „Caritas“ parama sesuo Margarita pagerino slaugos namų būklę, o taip pat padėjo įveikti senuosius stereotipus apie vienuoles (pamaldžios moterėlės, kurios nemoka nei skaityti, nei rašyti) ir apie katalikus (kurie buvo lyginami su sektantais). Tuo metu, kai Katalikų Bažnyčiai šioje Sibiro dalyje, ypač po vyskupo J.Mazuro išvarymo, yra nelengva išsilaikyti, sesers Margaritos įgytas autoritetas yra tikrai neįkainojamas. Taip pat ir medicinos srityje, nes sesuo Margarita sugebėjo rasti pinigų, kad slaugos namų darbuotojai galėtų išvykti pasitobulinti į Lenkiją. „Aš manau, kad tobulinimasis yra labai svarbus, nes kai aš studijavau mediciną, mes buvome mokomi tik išgydyti ligonį. Bet kai gydytojas ateina čia ir mato tik mirštančiuosius, jis jaučia savotišką pralaimėjimą“, - aiškina vienuolė, pastebėdama, kad pirmieji slaugos namai mirštantiesiems Rusijoje pradėjo veikti tik prieš dvylika metų Sankt Peterburge.
Tą dieną, kai Irkutsko slaugos namuose lankėsi korespondentas, drauge su seserimi Margarita budėjęs 34 metų gydytojas Kodiršas Džebovas (iš Tadžikijos kilęs musulmonas) sakė, kad mokyti reikia ne tik darbuotojus, bet ir pačius pacientus bei jų šeimas. „Žmonės niekaip negali atsisakyti senųjų pažiūrų. Jie galvoja, kad čia ligoniai atvyksta tik numirti, ir viskas. O faktiškai jie ateina ir išeina“, - kalbėjo gydytojas.
Vienas tokių „ateinančių ir išeinančių“ ligonių, su kuriuo teko pasikalbėti žurnalistui, buvo Vladimiras Popovas, ką tik susirengęs eiti žiūrėti televizoriaus. 60-metis į pensiją išėjęs vairuotojas serga lėtine stuburo vėžio forma ir slaugos namuose gydosi jau trejus metus. Šis nedidelio ūgio vyras prisipažino, kad yra ateistas, todėl jam nieko nereiškia žodžiai apie religiją, kuriuos sako sesuo Margarita, arba ant palatos sienos kabantis įrėmintas Dievo Motinos atvaizdas.
Tačiau sesuo Margarita mano, kad tokie pacientai, kaip V.Popovas, čia palaipsniui keičiasi. „Aš manau, kad Viešpats taip pat yra sukūręs žmogų, kad, jausdamas skausmą, jis pradeda galvoti kitaip, - sakė ji. – Aš nesu čia sutikusi nė vieno, kuris manytų, kad gyvenimas užsibaigia mirtimi“.

Parengta pagal amerikiečių katalikų žurnalisto Frenko BRAUNO
gruodžio mėnesį paskelbtus reportažus

© 2003 "XXI amžius"